7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pirmieji susitikimai

Nauji filmai – „Kelionės namo“

Živilė Pipinytė
Nr. 11 (1290), 2019-03-15
Kinas
Kadras iš filmo „Kelionės namo“
Kadras iš filmo „Kelionės namo“

Prisiminimų negalima suvaidinti. Kai Ramunės Rakauskaitės filmo „Kelionės namo“ (Studija „Nominum“, Lietuva, 2018) herojai prisimena savo keliones į dar okupuotą Lietuvą, jų veidai nušvinta ir, regis, sugrįžta pirmojo susitikimo jaudulys. Supranti, kokios jos buvo svarbios, juk neatsitiktinai skamba žodžiai „kitoks pasaulis“, „lyg sapnas“, „jaučiausi pusiau apsvaigęs“. To jausmų pakilumo negali užgožti nei konkreti patirtis susidūrus su sovietine buitimi, KGB sekimu ar „socializmo pasiekimų“ propaganda. Šie Kornelijaus Jazbučio, Henrietos Vepštienės bei jos dukters Indrės, Birutės ir Vytauto Zalatorių, Petro Vytenio Kisieliaus, Dainos Čyvienės, Teresos Bogutos ir J. Kimo Arbo atsivėrimai, liudijantys neišsenkančią meilę tėvynei, filme vertingiausi.

 

Tačiau ne mažiau svarbus ir režisierės bandymas rekonstruoti tą laiką, kai prasivėrus geležinei uždangai emigrantai pradėjo lankytis Lietuvoje, vežti savo vaikus, susitikti su artimaisiais. Rakauskaitė siūlo filme pasižiūrėti į Lietuvą (jei teisingai supratau, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių) jų akimis ir pabandyti suprasti, kokia ji buvo, ypač tiems, kurie niekad nesusidūrė su sovietine tikrove.

 

Bet pirmiausia ji pateikia glaustą priešistorę: ekrane slenkant kronikos kadrams vyresni filmo herojai prisimena, kaip pabėgo iš Lietuvos, kaip Vokietijoje gyveno DP (perkeltųjų asmenų) stovyklose. Prisimena ir pirmuosius įspūdžius atsidūrus JAV – ryškias spalvas, spalvingus moterų drabužius ir net šiukšles gatvėse. Nors filme apie tai tiesiai ir nekalbama, archyviniai ir neseniai nufilmuoti „Dainavos“ stovyklos, kurioje lietuviukai mokosi šokių bei dainų, vaizdai rodo, kaip atvykėliams buvo svarbu išsaugoti lietuviškumą, o kartu ir tikėjimą, kad grįš namo.

 

„Kelionės namo“ sukuria iliuziją, kad matai Lietuvą pirmąkart atvykusiųjų akimis. Vaizdas stereoskopinis: tai ir nuostaba, kaip ilgai galima kramtyti gumą ar nesuprasti angliškos dainos apie laisvę, ir nuoskauda, kad neleidžiama aplankyti tėviškės kaimo, ir lietuvių gražuolių baimė, nes kiekviena gali būti užverbuota KGB, ir filmų apie pilnus sovietinių žmonių šaldytuvus seansai. Daug prisiminimų susiję su artimaisiais. Ir, žinoma, nuolat skamba  komiškos detalės: „privalomi“ lietuviški šakočiai lauktuvių, gausiai alkoholiu aplaistyti pasisėdėjimai ar „Tarybų Lietuvos“ kadrai, aiškinantys amerikiečiams, kad netrukus juos pralenksime. Tokios detalės leidžia Rakauskaitei truputį suvaldyti iš prisiminimų sklindantį patosą, bet kaip jo nebus, jei gimtajame motinos kaime Teresa Boguta pasijunta lyg įžengusi į tėvo paveikslą – sodą su aviliais.

 

Režisierė taikliai panaudoja ir keliautojų mėgėjiškai nufilmuotus Lietuvos vaizdus: sovietinės kasdienybės nykumą pabrėžia vargani drabužiai, daugiabučiai, garbės lentos, o pilkumą tik paryškina plazdančios raudonos vėliavos ir absurdiški šūkiai. Ne visi atvykėliai pasinerdavo į nostalgiškus prisiminimus – Petro Vytenio Kisieliaus ir Dainos Čyvienės prisiminimai liudija pastangas padėti savilaidai, pogrindžiui, kartu ir būsimai Lietuvai.

 

Netikėčiausi filme prisiminimai apie sugrįžimą iš Lietuvos, mat dalis emigrantų buvo įsitikinę, kad bendrauti su giminaičiais, likusiais tėvynėje, negalima, kad tai kolaboravimas. Todėl Birutės Zalatorienės prisiminimai apie laišku gautą raudoną vėliavą ar naktį raudonai nudažytą jų namo fasadą ir „sveikinimai tapus komunistais“ – taip tautiečiai reagavo į jų šeimos kelionę – tik dar kartą patvirtina, kad lietuviai kaip niekas kitas moka nekęsti vieni kitų.

 

„Kelionės namo“ sužadino vaikystės prisiminimus. Nors mūsų šeimoje emigrantų nebuvo, prisimenu žiniasklaidos ir kino kronikų gausiai rodomus „pažangius“ Amerikos lietuvius, juokingas jų moterų skrybėlaites ir neskoningus papuošalus, „iš siuntinių“ mamos pirktas medžiagų atraižas ir pirmų mokslo metų proga padovanotą žalią nailono suknelę. Regis, filmo herojai ar kiti gimines lankę amerikiečiai matė egzotišką, tegu okupuotą, bet sapnų ir legendų šalį. Aš prisimenu kitaip, nes čia gyvenau ir buvau jų nematomos ir nesuprastos Lietuvos dalis. Rakauskaitės filmas bando megzti dialogą – ir vieniems, ir kitiems siūlo pasižiūrėti į prisiminimus lyg į „kito“ atspindį veidrodyje. Suprasti, kiek daug lemia asmeninės patirtys, ideologija, konkrečios aplinkybės. Net jei šis dialogas vyksta tik žiūrovų mintyse, jis kuria bendrą istorinę atmintį.

Kadras iš filmo „Kelionės namo“
Kadras iš filmo „Kelionės namo“
Kadras iš filmo „Kelionės namo“
Kadras iš filmo „Kelionės namo“