Kinas
Trys lietuviškos „Kino pavasario“ premjeros – Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ir Ernesto Jankausko „Čia buvo Saša“ liudija, kad jauniausia režisierių karta atsineša į didįjį kiną ne tik norą išsivaduoti iš to, ką jie vadina nacionalinio kino stereotipais, bet ir savitą požiūrį į tikrovę. Kalbėdami apie lietuviškas aktualijas režisieriai ir režisierės atsisako šlovinti patriarchalines vertybes ir suka prie universalesnių temų ir kalbėjimo būdo. Trys debiutiniai pilno metražo filmai teikia vilties, kad lietuvių kinas pamažu pradeda bristi iš save komerciniais vadinančių filmų iškastos duobės: ima rastis aiškiai estetikos ir temų požiūriu artikuliuojama alternatyva, kuri gali sudominti ir nelabai kino subtilybėms reiklų žiūrovą. Daugėja, tegu ir menkai finansuojamų, debiutinių filmų, girdime naujų vardų. Šalia jų ir Kristijonas Vildžiūnas ar Šarūnas Bartas gal nebeatrodys tokie autorinį kiną vis dar kuriantys keistuoliai. Todėl atsiranda vilties, kad lietuvių kinas pagaliau pradeda gyventi, atsisakydamas iliuzijų nustebinti Holivudą pseudopatriotiniais pilkais debesimis ir komedijomis apie debilų gyvenimą. Iliuzijos, žinoma, lieka, bet tikiu, kad panašaus kino puoselėtojai ilgainiui atsidurs ten, kur jų vieta, – kino paraštėse, nors vis dar užimdami vietą tokio pobūdžio reginius skatinančių kino teatrų repertuare.
Ieškant Sašos
Ernesto Jankausko debiutiniovaidybinio filmo „Čia buvo Saša“ tema – įvaikinimas. Kai medijas tiesiog užplūdo raginimai įsivaikinti beglobius vaikus, bet didžiausia ragintoja pati to akivaizdžiai nesirengė daryti, tema įgijo pigios aktualijos pobūdį. Laimė, „Čia buvo Saša“ kūrėjai išvengė ir paviršutiniškos publicistikos, ir sentimentalių ašarų spaudimo. Jų tikslas – parodyti, ką reiškia nuspręsti priimti svetimą vaiką, koks tai sunkus ir sudėtingas sprendimas.
Filmo siužetas paprastas: įsivaikinti mergaitę Sašą pasirengusi trisdešimtmečių Jurgos ir Tomo pora, atvykusi su ja susipažinti, susitinka su dygliuotu dvylikamečiu Saša. Vaikų namų direktoriaus pavaduotoja įkalba porą paimti vaiką savaitgaliui. Tai tik pretekstas filmo kūrėjams ir scenaristei Birutei Kapustinskaitei nuosekliai paanalizuoti ne tik įvaikinimą, bet ir užsidarymą savo skausme, nesugebėjimą susitaikyti su praradimu. Filme nematysime nereikalingų scenų, kiekviena žymi tam tikrą veikėjų santykių raidos etapą, pavyzdžiui, scena, kai Jurga nugali aukščio baimę. Jankauskas atsisakė linijinio pasakojimo – jis montuoja Jurgos ir Tomo praeities scenas ir poros bendravimą su Saša, pamažu, bet nuosekliai artėdamas prie visų trijų esmės, nors Felikso Abrukausko nufilmuota tikrovė kartais ir atrodo pernelyg dekoratyvi, be niuansų. Vis dėlto Gabijai Siurbytei, Valentinui Novopolskiui ir mažajam Markui Eimontui pavyko tiksliai parodyti kelią, kurį reikia nueiti, kad pajustum artumą iš pradžių tokiam svetimam „kitam“.
Ties tamsos pakraščiu
Savičiausia iš trijų debiutantų Aistė Žegulytė dokumentiniame filme „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ rodo Kauno zoologijos muziejaus taksidermistus, Šakių medžiotojus, sadistus iš Žemaitkiemio elnių fermos bei nematomą ribą tarp gyvenimo ir mirties. Gyvieji filmo veikėjai įstrigę mirusiame archajiškame pasaulyje, kuris, pasirodo, yra gyvybingas ir niekur nesirengia trauktis. Žegulytė ir scenarijaus bendraautoris Titas Laucius praplėtė, manau, ne tik mano tikrovės ribas. Štai patriotiškomis juostelėmis galvas pasipuošę medžiotojai dykinėja po žiemos mišką, pasirengę žudyti jo gyventojus. Paskui juos matysime vakare besišlaistančius su buteliu degtinės rankose aplink mėsinėjamus trofėjų kūnus. Dar vėliau – pamaldose Šakių bažnyčioje, kur nuobodus kunigas komjaunimo veikėjo intonacija nuo altoriaus skaito banalybes. Altorių ironiškai įrėmina ragai (operatorius Vytautas Katkus), po aplink jį patiestus sumedžiotų gyvūnų kailius ropoja mažas berniukas. Ar užaugęs jis bus toks pat kaip tie bažnyčioje Šv. Huberto dienos susirinkę švęsti vyrai?
Sustingusio laiko įspūdis neapleidžia ir Kauno zoologijos muziejaus taksidermistų dirbtuvėse. Ir vėl galima nustebti, kad, pasirodo, iškamšos vis dar paklausios. Kita vertus, visai nenustebina nematoma taksidermisto pašnekovė, norinti, kad jis padarytų tėvų prijaukinto barsuko iškamšą, nes išvažiuoja į užsienį. Barsukas dar gyvas, tad taksidermistas pataria jį atiduoti į Zoologijos sodą.
Šiurpiausi kadrai nufilmuoti Žemaitkiemyje. Matome elnę pradurtu pilvu ir vyrus, bandančius sugrūsti atgal išvirtusias žarnas. Matome elnės kančią, skausmą jos akyse, o vyrai kalbasi apie tai, kad užmigdyto gyvulio mėsos negalima bus parduoti, girdime jų pašaipas išgirdus siūlymą kviesti veterinarą. Žiūrėdama šiuos kadrus prisiminiau Vladimiro Majakovskio žodžius, kad ant koridos buliaus ragų jis mielai pritaisytų kulkosvaidį. Kartais panašią funkciją atlieka ir kino kamera. Bet šie filmo herojai – tik pretekstas, nes jie įstrigę ties archajiška ir vis rečiau prisimenama gyvenimo ir mirties riba. Žegulytės filmas – ne vien apie archajišką žiaurumą, kuris lyg naktis leidžiasi ne tik filmo kadruose virš gyvūnų, bet ir virš pasaulio.
Tamsa filme turi daug prasmių ir filmo finale jos ironiškai „sulips“ su dainos žodžiais: „When the night has come, And the land is dark, And the moon is the only light we’ll see, No I won’t be afraid, no I won’t be afraid“. Viena tų prasmių – mirtis, išnykimas. Sakyčiau, tai pagrindinė „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ tema, bet apie ją rašyti sunkiausia, juolab kad apie žmonėms būdingą iškamšų (ne tik gyvūnų) pomėgį filmas kalba su itin subtiliu humoru. Dokumentiniame kine visada itin svarbi autoriaus intonacija. „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ autoriai nori suprasti, kaip mūsų tikrovėje funkcionuoja mirtis, kuo tai pasireiškia. Būdamas filosofiškas, labiausiai filmas kalba vaizdais, o ne žodžiais, autorinis komentaras ir naujos prasmės atsiranda iš tikslių montažinių sandūrų, muzikos garsų (nors Gedimino Jakubkos muzikos ir gyvūno akies sandūra nuskamba gal ir pernelyg tiesmukai). Vaizdai suduriami (montavo Mikas Žukauskas) taip, kad iškart žadintų šimtus asociacijų – gyvų, literatūrinių ar susijusių su meno istorija. Štai kad ir filmo įžangoje iš kaukolės išdygstantis grybas ar pagreitintai nufilmuotos kirmėlės, iki spindinčio kaulo graužiančios pelytės galvą, išauga iki apibendrinimų apie materijos tvarumą ir mirties darbą. Arba kadrai, kuriuose menininko žvilgsniu vertinama prigulusio elnio iškamša, – jos gamybą dar stebi berniukas ir gyvas šuo. Visi jie fiksuoja šventą kūrybos procesą. Finale rodomas Helsinkyje vykstantis iškamšų čempionatas grūste prigrūstas tų antro, trečio ir dar kažkelinto dugno prasmių, kurias taip malonu lukštenti. Iš to, kaip ekspertai vertina iškamšas, iš jų mąslių žvilgsnių į absurdiškus objektus galima daug sužinoti apie mirusiame laike sustingusius žmones, o apdovanojimų fone skambanti „Stand by me“ sukuria ironišką distanciją su žmogumi, vis atsiduriančiu noro grožėtis mirtimi spąstuose ir dažnai neskiriančiu kopijos nuo originalo. Todėl filmas nepaprastai gyvas – manau, žiūrint antrą kartą jis atrodys dar kitoks, bet proga tuo įsitikinti bus tik rudenį, kai „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ pasirodys ir kino teatrų ekranuose.
Ilga kelionė į Palangą
Marijos Kavtaradzės pilnametražis debiutas „Išgyventi vasarą“ pratęsė ankstesnių režisierės trumpo metražo filmų temas ir stilių. Ir Kavtaradzės režisuotuose, ir pagal jos scenarijus sukurtuose filmuose įdomu stebėti savęs ieškančius, su tikrove ir jos primestais ribojimais nesusitaikančius jaunus žmones. Filmo „Išgyventi vasarą“ veikėjai dar jautresni. Tai du psichiatrijos ligoninės pacientai – nusižudyti bandžiusi Justė (Gelminė Glemžaitė) ir bipoliniu sutrikimu sergantis Paulius (Paulius Markevičius). Paulius nebegali likti ligoninėje Vilniuje, todėl gydytojas (Darius Meškauskas) nusprendžia jį išsiųsti į Palangą, į kolegės kliniką. Kartu važiuos ir Justė, kuriai kelionė gali turėti terapinio poveikio. Į Palangą juos veš jauna psichologė Indrė (Indrė Patkauskaitė) ir slaugytoja (Vilija Grigaitytė).
„Išgyventi vasarą“ – kelio filmas, nors kelionė į Palangą ir netrunka ilgai. Tačiau scenaristė Kavtaradzė ją paįvairins kartais groteskiško pobūdžio nutikimais, o režisierė Kavtaradzė suteiks tai istorijai iškart atpažįstamą europiečių jaunojo kino arthauzo stilių, kai filme nuosekliai nagrinėjama vienintelė, tačiau vienaip ar kitaip aktuali tema. Ne vienus metus tai buvo tapatybė (seksualinė, nacionalinė etc.), dabar vis dažniau filmų herojais tampa psichikos ar kitokią negalią turintys žmonės. Todėl ir Kavtaradzės kelio filmas netruks tapti, deja, jau matyta istorija apie skirtingų žmonių suartėjimą, atsivėrimą vienas kitam ir vis grėsmingesnę mūsų platumose depresijos epidemiją.
Filmo pradžia įtraukia – įdomu stebėti gydyklos kasdienybę, susipažinti su personažais, suvokti jų problemas. Iš pat pradžių aišku, kad pagrindinis personažas bus Paulius – pakeliui į Palangą susipažinsime su jo broliu, buvusia mergina Julija. Tai pasakojimui suteiks ryškių papildomų detalių. Markevičius nuo pat pirmų kadrų prikausto prie savo personažo, įdomu stebėti viską – Pauliaus nuotaikų kaitą, reakcijas į tai, kas vyksta šalia, atvirumą, nesugebėjimą valdytis. Tokio visaverčio vaidmens lietuvių kine seniai neteko matyti. Pauliaus monologai skamba tikroviškai ir gali net pasirodyti, kad operatoriai Laurynas Bareiša ir Vytautas Katkus prisitaiko prie jo reakcijų, tiksliai atkuria žvilgsnių trajektorijas, būsenas, nuotaikas. Paulius nuolat keičiasi, reaguoja, todėl ir jo istorijos pabaiga bus netikėta, nors logiškai gal ir paaiškinama. Tačiau Indrė ar Justė visą filmą piešiamos viena spalva, nes apie jas taip nieko ir nesužinome, tik kad Indrė siekia bet kokia kaina įgyvendinti savo projektą, o Justė yra vertėja iš suomių ir anglų kalbų. To neužtenka, kad žiūrėdamas į personažą matytum ne tik juo įvardytą problemą, bet ir gyvą žmogų. Įtikinamesnės dramaturgijos pristigo ir pasakojimui: sunku patikėti, kad personažai taip ilgai nepastebėjo pamiršę pagyvenusią slaugytoją, sunku paiškinti ir „atrakcioną“ su automobilių mechaniku ar sceną, kurioje trumpai pasirodo gydytoja Bieliauskaitė (Larisa Kalpokaitė), o maudymasis jūroje atrodo tiesiog „privaloma“ panašių filmų banalybė.
Tačiau „Išgyventi vasarą“ nevadinčiau nepavykusiu filmu. Jis gražiai nufilmuotas, suvaidintas, jaučiama tvirta režisierės ranka, bet svarbiausia, kad Kavtaradzė tiksliai įvardija problemą ir nesiūlo lengvų jos sprendimo būdų. Filmas ragina suvokti, kaip sunku sirgti depresija (neatsitiktinai Justė negali to prisipažinti net sau), kaip svarbu būti su kitais, nesislėpti ir nesigėdyti savo skausmo. Finalinė Justės šypsena, regis, patvirtina šiuos „Išgyventi vasarą“ teiginius.
