7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Džiazo ritmu apie meilę

Barry Jenkinsas apie filmą „Jei Bylo gatvė prabiltų“

Santa Lingevičiūtė
Nr. 13 (1292), 2019-03-29
Kinas
Barry Jenkinsas filmuojant „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Barry Jenkinsas filmuojant „Jei Bylo gatvė prabiltų“

„Jei Bylo gatvė prabiltų“ – naujas subtiliojo Barry Jenkinso („Mėnesiena“) filmas ir pirmoji Jameso Baldwino romano tuo pačiu pavadinimu ekranizacija anglų kalba. Jame pasakojama apie jauną afroamerikietę, bandančią padėti savo mylimajam, neteisingai apkaltintam kitos moters išprievartavimu.

 

1968 m. sėdęs rašyti šio romano, Baldwinas jau seniai buvo palikęs Harlemo Niujorke gatves, tačiau Harlemas jo niekada nepaliko. Jau vėliau, gyvendamas Paryžiuje ir Provanse, lankydamasis Šveicarijoje, Baldwinas įdėmiai stebėjo savo gimtąsias Jungtines Valstijas. Jo jaunystės išgyvenimai ir patirtis Harleme tapo tarsi langu, pro kurį jis žiūrėjo ir bandė suvokti, kas persekioja jo tautą ir kamuoja Amerikos piliečius. „Jei Bylo gatvė prabiltų“ galiausiai buvo išspausdinta 1974-aisiais. Pats Baldwinas sakė, kad kūrinys gimė iš nevilties, sumišusios su optimizmu.

 

„Viliuosi, kad niekam neteko per stiklą žiūrėti į tuos, kuriuos myli“, – romano pradžioje sako pagrindinė herojė Tiša. Po pusės amžiaus šiuos žodžius didžiajame ekrane ištaria Tišą vaidinanti KiKi Layne. Baldwinas turbūt negalėjo įsivaizduoti geresnio režisieriaus savo kūriniui ekranizuoti.

 

Jenkinsas yra pasakęs, jog kine istoriją svarbu pasakoti taip, kad žiūrovas veikėjus ne tik girdėtų, bet ir jaustų. „Jei Bylo gatvė prabiltų“ – be galo jausmingas filmas. Istorija šokinėja tarp dabarties ir praeities, kai užgimė nekalta dviejų herojų – Tišos ir Fonio (Stephan James) meilė, padėjusi jiems atsiriboti nuo niūros realybės. Tišos atsiminimuose jie kartu su Foniu tarsi plūduriuoja saulę atspindinčiame vandenyje. Lėti ilgi kadrai, stambūs planai priverčia veikėjus (ir žiūrovus) sustoti laike. Filmą rodo „Kino pavasaris“, tad siūlome paskaityti interviu su režisieriumi ištraukas.

 

Knyga parašyta beveik prieš penkiasdešimt metų. Kodėl ji aktuali ir šiandien?

Aktuali dėl paties Jameso Baldwino: jis buvo mąstytojas eruditas ir aiškiai rašė bei jautė, kas vyksta Amerikoje, ypač su juodaodžių bendruomene. Jis buvo ir vizionierius. Rodos, tik dabar apsižvalgę aplink galvojame, kad pasaulis dega. Manau, kad Baldwinas pasakytų: „Jis visada degė. Negi nepastebėjote?“ Daug problemų vis dar išliko. Pavyzdžiui, Fonį suvaidinęs aktorius Jamesas personažą kūrė galvodamas apie Kaliefą Browderį. Tai paauglys, 2010-aisiais neteisingai apkaltinas kuprinės vagyste. Jis atsisakė pripažinti kaltę, tad trejus metus praleido kalėjime, paskui dėl įkalčių trūkumo buvo paleistas, o po dvejų metų nusižudė. Jei kaltę būtų pripažinęs, kalėjimo būtų gavęs aštuonis mėnesius, daugiausia metus. Taigi, manau, problemos tokios pat kaip ir prieš penkis dešimtmečius. Net skaičiau vieną lengvabūdišką, mane supykdžiusią filmo recenziją, kurioje rašoma, kad Foniui reikėjo prisiimti kaltę, mat jei Kaliefas Browderis būtų padaręs tą patį – nieko panašaus nebūtų nutikę. Tačiau jis to nepadarė, ir tai ne vienintelis atvejis. 1974-aisiais nebuvo nei interneto, nei kompiuterių, nei dabartinių vaizdo kamerų, kad būtų galima viską fiksuoti kaip šiandien, tad galiu tik įsivaizduoti, koks tada buvo teisingumas.

 

Vis dėlto pirmiausia šis filmas – apie meilę ir tikėjimą, ir tik po to apie neteisybę ir neviltį. Manau, kad knygoje puikiai dera tyriausios ir tikriausios žmogiškos emocijos bei socialinė kritika, kuri kartais gali būti ir labai pikta. Tai puikus eseistinis protesto romanas, bet parašytas žmogaus, nuoširdžiai tikinčio jausmais, ypač meile. Tad skaitydamas nuolat mąsčiau, kaip būtų nuostabu visa tai perteikti kino kalba. Manau, kad filmui labai daug davė ne tik mano, bet ir aktorių susižavėjimas Baldwinu.

 

Literatūrinis pasakojimas kine dažnai gali pakišti koją, bet Jums, rodos, taip nenutiko.

Baldwino kalba labai poetiška, be to, bandžiau kuo labiau įsijausti į Tišos asmenybę. Aišku, tai ir jos, ir Baldwino balsas, perteikiantis vidinį personažo pasaulį. Taip, kinas – ne pats geriausias mediumas jam perteikti, tačiau kurdamas pagal autorių, kuriam vidinis balsas kūryboje buvo labai svarbus, supratau, kad knygą perkelti į ekraną nebus taip sunku. Pasitikėjimo suteikė ir filmas „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoul Peck, 2016). Supratau, jog judame teisinga linkme, juk žiūrėdamas jį net pamiršti, kad istoriją pasakoja Samuelis L. Jacksonas, ir tam tikra prasme įsivaizduoji, kad tai pats Baldwinas. Pecko filmo populiarumas įrodė, kad esama nemažai žiūrovų, ieškančių kalbos, kuri padėtų jiems išreikšti savo neviltį esant dabartiniam politiniam klimatui.

 

Be to, mano ekranizacija buvo labiau ne apie mane, o apie Baldwiną. Žmonės tiek nebeskaito, kiek anksčiau, dabar jie viską žiūri. Aišku, ne mano užduotis supažindinti su šio rašytojo kūryba, tačiau norėjau tai padaryti ir kiek įmanoma mažiau iškraipyti jo balsą.

 

Kada pirmąkart susipažinote su Baldwino kūryba?

Su ja supažindino buvusi mergina, manydama, kad jo kūryba padės man subręsti. Prieš „Bylo gatvę“ buvau skaitęs „Džovanio kambarį“ („Giovanni’s Room“), „Pasakyk tai ant kalno“ („Go Tell It on the Mountain“), „Kita šalis“ („Another Country“), taip pat kino eseistiką „Velnias randa darbą“ („The Devil Finds Work“) bei esė „Kitąkart ugnis“ („The Fire Next Time“). Pastaroji mane sužavėjo savo tiesmuku pasakojimu apie tą Ameriką, kuri dar neišnyko, ir tą, su kuria tada siejau save. Visada žavėjausi Baldwino aiškinimu, kad patys prisidedame prie sistemos, visuomenės ir valdžios, engiančios juodaodžius, formavimo. Apskritai visada jaučiausi taip, lyg Baldwinas būtų rašęs man. Tačiau turbūt kiekvienas jį skaitantis jaučiasi taip pat.

 

O kaip atradote romaną „Jei Bylo gatvė prabiltų“?

Draugė atsiuntė jį man apie 2010-uosius su prierašu, kad turiu perskaityti. Ji manė, kad pagal romaną tikrai galima sukurti filmą. Tokie patarimai dažniausiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, tačiau perskaitęs knygą supratau, ką ji turi omenyje. Pakanka vien to, kokia tyra Tišos ir Fonio meilė. Mane sujaudino ne tik mylimųjų, bet ir artimų sielų istorija. Kartu buvo juntamas ir Baldwino pyktis bei socialinė kritika. Romane dera ir literatūrinis, ir eseistinis balsas.

 

Ir šiame romane, ir esė „Kitąkart ugnis“ kalbama apie pasyvų liberalą. Baldwinas klausia, kokių veiksmų imasi (jei imasi) progresyvieji.

Todėl vienas veikėjų – advokatas Heivardas (Finn Wittrock) – filme dešimčia metų jaunesnis nei romane. Jis dar beveik visai žalias, toks pasyvus liberalas – faktiškai nieko nedarantis, tiesiog plaukiantis pasroviui. O tada jo gyvenime atsiranda Tiša su Foniu ir jis pradeda suvokti pasyvios laikysenos pasekmes. Kiek tokių fonių būtų išgelbėta ar apsaugota, jei liberalai turėtų tvirtesnį stuburą ir nebijotų pasipriešinti sistemai!

 

Taip pat papildėme šį personažą keliomis scenomis, kurių romane nėra. Taip bandėme perteikti Baldwino idėją, kad pokyčiai įmanomi kartais būnant ne pasyviam, o agresyviam. Tačiau tai ne tik advokato problema. Reikia nepamiršti rašytojo minties, kad visi turime vaidmenį sistemos, visuomenės kūrimo procese.

 

Įspūdingas Reginos King vaidmuo. Ypač daug pasako scena Puerto Rike, kai eidama susitikti su išprievartauta moterimi jos herojė vis užsideda ir nusiima peruką. Lyg ruoštųsi kovai.

Rašydamas šią sceną norėjau būti kuo ištikimesnis romanui. Beveik visą filmą Šeron (King) labai stipri, viską žinanti; kai tik ištiks bėda, ji ras išeitį. Ji lyg visų ceremonijų meistrė. Tokių juodaodžių moterų gyvenime mačiau daug: jos neša ant pečių visą krūvį, kiekvienam yra ramstis, tačiau vėliau jos pajus tos naštos pasekmes.

 

Norėjau, kad filme tos naštos svoris, spaudimas ir veikėjos pažeidžiamumas būtų matomas. Ji nėra supermoteris. Reikėjo paprastos metaforos, kad galėtume parodyti, jog kažkas viduje griūva. Bandžiau paprastai pasakyti, kad nesąžininga viską krauti ant Šeron pečių, kaip ir ant daugelio kitų juodaodžių moterų, su kuriomis užaugau. Regina King mane iškart suprato.

 

Viena ilgiausių ir esminių filmo scenų – Fonio ir jau kalėjime sėdėjusio jo draugo Danielio pokalbis.

Vienoje mano mėgstamiausių romano vietų Danielis sako: „Vaikams buvo sakoma, kad jie neverti net mėšlo gabalo, ir visa, ką mačiau aplink, tai patvirtino.“ Danielis – vienas tokių vaikų. Jis užaugo ne tik matydamas, kad jį taip vertina gimtasis miestas, bet ir atsėdėjo kalėjime, kur jam aiškiai buvo pasakyta, kad jis yra niekas, tad su juo kiti gali elgtis kaip tik nori – tokioje sistemoje nei moralė, nei teisė neegzistuoja. Daug jaunų juodaodžių yra traumuoti panašios patirties, bet apie traumą vengiama kalbėti ne tik viešai, bet ir tarp draugų. Todėl norėjau, kad bent filme Danielis (Brian Tyree Henry) išsilietų. Istorijai rutulioti man atrodė tinkamiausia džiazo muzika, ji skamba visą filmą, o scenai su Danieliu pasirinkau Mileso Daviso „Blue in Green“. Tai viena liūdniausių mano girdėtų melodijų. Būtent ji padeda Danieliui atsiverti. Daina tam tikra prasme sklinda iš Danielio vidaus.

 

Taip sodriai ir romantiškai nufilmuotų herojų šiandieniniame kine beveik nebematome nuo Douglaso Sirko laikų.

Galbūt. Tačiau tas sodrumas akivaizdesnis pirmoje dalyje. Norėjau kurti melodramą, nes vyliausi, kad herojai atsidurs ten, kur juos įsivaizdavau skaitydamas knygą. Kinas – meno šaka, pasiduodanti lankstumui, tad galėjome varijuoti spalvų sodrumą, apšvietimą, kad nukeltume į skirtingas erdves, perteiktume skirtingus jausmus. Bet turiu pripažinti, kad didžiausią įtaką man padarė Claire Denis ir Wong Kar-wai’us. Mane žavi Denis gebėjimas perteikti smurtą parodant tik detales, o iš Kar-wai’aus skolinuosi užkadrinį pasakotoją. Nors profesoriai studijų metais ir aiškino, kad užkadrinis balsas – tarsi ramentai, tikiu, jog gero režisieriaus rankose (kaip Kar-wai’aus) gali tapti poezija. Vis dėlto kuriu iš savo asmeninės, juodaodžio, patirties. Kad ir iš kur ateitų įkvėpimas – jis vis tiek pereis per mano tapatybės filtrą. Tačiau nenorėjau sukurti pikto filmo (nors galėčiau), nes nuolatinis pyktis nužmogina.

 

Pagal užsienio spaudą parengė Santa Lingevičiūtė

Barry Jenkinsas filmuojant „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Barry Jenkinsas filmuojant „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“
Kadras iš filmo „Jei Bylo gatvė prabiltų“