7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Retrogradiški pasvarstymai

„Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 14 (1293), 2019-04-05
Kinas
Kadras iš filmo „Neliesk manęs“
Kadras iš filmo „Neliesk manęs“

Paklausta, ko galime išmokti iš pernai Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto filmo „Neliesk manęs“ veikėjo Christiano, režisierė Adina Pintilie atsakė: „Pirmiausia to, kad neegzistuoja vienas konkretus grožio apibrėžimas. Nors dauguma žmonių negalėtų pavadinti Christiano gražiu, man jis tikrai gražus žmogus. Planuojame kitą bendrą projektą – sukurti naujas klasikinių meno kūrinių, rodančių deivę Venerą, versijas, kuriose Veneros vietą užims Christianas. Turiu vilties, kad tai bus dar vienas žingsnis kovojant su paplitusiais įsitikinimais apie „kitoniškumą“, kuris ne visada turi reikšti kažką blogesnio ir dažnai būna tiesiog daug vertingesnis nei tai, iš ko susideda vadinamoji norma.“

 

Nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurie savo noru nuėjo pasižiūrėti „Neliesk manęs“ – beformio, ties dokumentinio ir vaidybinio kino riba sukurto pasakojimo apie intymumą, grožį, geismą. Filmo veikėjai – profesionalūs aktoriai, vadinamieji „naturščikai“, ir pati režisierė kalba apie tai, kas jiems yra intymumas. „Neliesk manęs“ prasideda epizodu, kai penkiasdešimtmetė Laura (britų aktorė Laura Benson) stebi „vaikiną pagal iškvietimą“, besimasturbuojantį jos lovoje. Jaunam gražuoliui išėjus ji puola į lovą ir godžiai uosto paklodę. Laura bijo prisilietimų ir savo kūno, o jaunuolis jai yra savotiška terapija. Paskui ji eis į ligoninę, kur stebės šaukšteliu maitinamą seną vyrą, bendraus su transvestitu ir dar vienu panašiu „terapeutu“, klausysis ilgai pasakojamo Pintilie sapno apie tai, kaip ši bando išvaryti iš miegamojo savo nuogą motiną, kuri staiga atsirado tarp režisierės ir jos vyro.

 

Kiekvienas filme rodo pastangas suvokti savo intymumą, bet ir režisierė, ir veikėjai kažkodėl intymumą sutapatina tik su kūnu. Save jie vaidina prastai, todėl veikėjų buvimas kadre primena mėgėjų teatrą. Ypač stengiasi transvestitas, demonstruojantis neva aristokratiškas manieras, bet kai pradeda rodyti savo lytinį organą, režisierė jį vis dėlto pridengia kino kamera. Pats atviriausias – neįgalusis Christianas, kuris didžiuojasi, kad vienintelis sveikai funkcionuojantis jo kūno organas yra falas. Kartu su slaugytoja jis lankosi svingerių klube.

 

Pintilie ir operatorius George’as Chiper-Lillemarkas mėgsta statiškus ilgus kadrus, veiksmas vyksta steriliuose, šaltuose interjeruose, kurie tarsi išdidina personažų intymius prisipažinimus bei reakcijas. Todėl „Neliesk manęs“ atrodo be galo monotoniškas, banalus ir primena kolektyvinės terapijos seansą. Pintilie neslepia dokumentuojanti veikėjų permainų procesą – juk galiausiai ir nuoga Laura triumfuodama suksis priešais kino kamerą, tik bėda, kad režisierė nesugeba susidoroti su filmo forma ir pati sau paspendžia spąstus. Ji pasiduoda filmuojamų žmonių manipuliacijoms ir bando „suintelektualinti“ jų išsakomas banalybes ar perversijas. Tik šie žmonės taip užsiėmę savo kūnu ir jo teikiamais malonumais, kad, regis, niekas daugiau jiems nė nerūpi.

 

„Neliesk manęs“ negaliu traktuoti rimtai – pernelyg daug ironiškų minčių jis kelia. Intymumo vivisekcija, kurią siūlo režisierė, dvelkia didžiu nuoboduliu ir sukelia diskomfortą. Vivisekcija ir liks vivisekcija, net jei ekrane bus tik iš mokyklos laikų prisimenama varlė. Jau vien todėl Pintilie pastangos atrodo beprasmiškos, nors labiau patyręs režisierius ar režisierė, ko gero, būtų įstengę parodyti tą nuolat kintančią distanciją tarp kūno ir geismo, savęs įsivaizdavimo ir žvilgsnio iš šalies, atskleisti ribą tarp kūno ir intymumo, gimstančio nežinia kurioje vietoje. Gal vis dėlto galvoje? Bet į ją taip paprastai kaip į svingerių klubą ar ligoninės palatą neįsibrausi.

 

Kingos Dębskos „Iki dugno“ („Zabawa zabawa“) – tradicinis filmas, bet, paradoksalu, su „Neliesk manęs“ jis turi daug bendra, nes abi režisierės jaučiasi taip, lyg įgyvendintų svarbią misiją – atverti mūsų jausmus ir protus šių dienų problemoms, pakeisti grožio sampratą, įtikinti įsiklausyti į savo kūną, pakeisti požiūrį į kitokį – neįgalų, transvestitą, alkoholiką, sadomazochistą ir t.t. Tik Dębskos filmas labiau primena socialinę reklamą. Trijų filmo novelių herojės – alkoholikės. Studentė Magda (Maria Dębska) gerai mokosi, turi gerą darbą ir jei ne tėvų užuominos apie santuoką,viskas būtų idealu. Magda mėgsta vakarėlius, kuriuose nusigeria iki žemės graibymo. Iš vieno tokių ji grįš sumušta ir išprievartauta. Keturiasdešimtmetė teisininkė Dorota (Agata Kulesza) – elito žmogus. Ji prokurorė, moka naudotis viešaisiais ir ne visai viešais ryšiais. Pastarųjų Dorotai prireiks, kai grįždama iš vakarėlio ji girta padarys avariją – įvažiuos į metro stotį. Vyriausia iš trijų filmo herojų – gydytoja Teresa (Dorota Kolak). Ją pirmąkart pamatome iškilmingame vakare, kuriame jai teikiamas apdovanojimas. Tačiau vakaras baigsis, matyt, įprastai: pasigėrimu bare, naktimi viešbučio kambaryje ir rytine lašeline – nuostabiu būdu iškart atsistoti ant kojų. Kartą tai nepadės, ir girtą Teresą, pasirengusią operuoti vaiką, sustabdys jo mama.

 

Dębska rodo ne pilkas, o gyvenime daug pasiekusias moteris, kurios nenori girdėti apie savo alkoholizmą, nes yra tvirtos ir tiki, kad pačios susidoros su visomis problemomis. Kiekvienai savo herojų režisierė sukuria tokią situaciją, kurioje visos pasijus bejėgės, pasiekusios dugną. Didaktišką siužeto posūkį paramstys nesusiklosčiusio Dorotos ir Teresos šeiminio gyvenimo scenos. Gal esu pernelyg įtari, bet už plakatiškų trijų moterų, kurias suvaidino puikios aktorės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, situacijų ryškėja kita mintis. Visos filmo herojės kažko pasiekė, įsitvirtino vyrų pasaulyje, padarė karjerą. Tad režisierė tarsi sufleruoja, kad už tai jos ir moka tokią didelę kainą. Lyg jei būtų likusios namų šeimininkėmis ir ištikimomis savo vyrų žmonomis, karčioji taurė jas būtų aplenkusi.

 

Kita vertus, plakato menas – taip pat menas. Tik filmai-plakatai kažkodėl žadina priešingas mintis nei tos, kurias jie teigia. Gal todėl ir nereikia ieškoti, kuo pakeisti Venerą?

Kadras iš filmo „Neliesk manęs“
Kadras iš filmo „Neliesk manęs“
Kadras iš filmo „Iki dugno“
Kadras iš filmo „Iki dugno“