Tik pagalvojau, kad naujasis LRT tinklalapis – lyg iš akies trauktas „Delfi“, ir tapau nubaustas: „Mediateka“ nebeatsidaro, o televizijos programa – tik vienos dienos. Tai nepadeda rašyti šito teksto, bet savaip dėsninga – pas mus bet koks gerų intencijų nulemtas pokytis tampa dar vienu tobulėjimo neigimu. Bet kol kompiuteris nerodo tik lrt.lt, gyventi galima. Jau išmokau apsieiti be lietuviškų dienraščių ar komercinių televizijų, vadinasi, netrukus nepasigesiu ir „Mediatekos“. Užtat sutaupysiu laiko tekstams, kuriuos gausiai siūlo internetas.
Iš naujausių dėmesį patraukė straipsnis, kuriame mokslininkai įrodinėja kalbos bei maisto ryšį ir paaiškina, kodėl labiodentalinių priebalsių garsai atsirado kartu su žemės ūkio raida. Mat senovės žmonės – medžiotojai ir rinkėjai – maitinosi grubiu maistu, nuo kurio greitai nusidėvėdavo dantys. Rezultatas – pasikeitęs sąkandis, todėl žmonėms buvo sunku ištarti tokius garsus kaip „f“ ar „v“. Rinkėjų ir medžiotojų kalbose jų arba nėra, arba jie labai reti. Tačiau atsiradus žemdirbystei atsirado ir minkštesnio maisto, dantys dilo lėčiau ir žmonės galėjo išsaugoti sąkandį, leidžiantį jiems lengvai ištarti labiodentalinius garsus. Prisiminiau, kad mano senelė niekad netardavo „f“, nes XX a. pradžioje lietuvių kalboje tokio garso nebuvo. Tačiau perskaičius straipsnį natūraliai kilo klausimas, kaip ateityje kalbės LRT laidų, kurių vedėjai – virėja Beata ir kažkoks įtartinas daktaras, nuolatiniai žiūrovai. Bijau, kad netrukus mokslininkams teks aprašinėti šių laidų įtaką lietuvių kalbos aparatui. Ką jau kalbėti apie visą tą maistą, kurį kasdien siūlo lietuviškos televizijos. Jo poveikis tautiečių viduriams matyti per kiekvienus rinkimus, net tik Vilniaus mero.
Bet artimiausiu laiku LRT (22 d., šįvakar, 22.50) siūlo kitaip nukeliauti į netolimą ateitį. Pagal prancūzų komiksą Pietų Korėjos režisieriaus Joon-ho Bongo sukurtas filmas „Sniego traukinys“ perkels į 2031-uosius. Žemėje jau įvyko technogeninė katastrofa. Ten, kur žydėjo sodai ir augo miškai, dabar plyti ledynai ir sniegas. Gyvenimas liko tik gigantiškame traukinyje, kuris nesustodamas lekia magistrale. Pirmuose traukinio vagonuose gyvena valdantieji, paskutiniuose – paprasti žmonės. Čia viskas primena koncentracijos lagerį, bet būtent tarp šių pažemintųjų ir pasmerktųjų atsiras žmogus, sugebėsiantis atkurti teisingumą. Tačiau kiekviena kilni idėja turi savo tamsiąją pusę.
Prahos „Barrandov“ studijoje kurtas filmas – ne tik padalyto šių dienų pasaulio metafora. Jame rasime ir groteskiško humoro (mokytoja jaunajai kartai diegia sėkmės propagandą), ir žvaigždžių – karikatūriškai nugrimuotą Tildą Swinton. Bet jei penktadienio naktis su šiuo filmu prailgs, visada galite perjungti į TV1 ir šįvakar, 22 d., 23 val. nežinau kelintą kartą pasižiūrėti genialųjį Stanley Kubricko „Švytėjimą“ (1980), kol jo dar nesubjaurojo koks nors šių dienų kino perdirbinėtojas, kaip neseniai atsitiko su Giuseppe Tornatore 1990 m. filmu „Visi gyvena gerai“ (LRT, 23 d. 23 val.). Šią karčią dramą Tornatore sukūrė po filmo „Paradiso“ kino teatras“, pagrindinį vaidmenį patikėjęs aktoriui Marcello Mastroianni. Šis vaidina septyniasdešimtmetį Mateo, kurio visas gyvenimas susijęs su Sicilija. Čia jis buvo laimingas ir užaugino penkis vaikus, pasklidusius po Italiją. Našlys Mateo nusprendžia juos aplankyti ir pirmąkart išvyksta iš Sicilijos. Keista savaip naivaus Mateo kelionė po Italiją – Neapolį, Romą, Milaną, Turiną – ir susitikimas su vaikais bus tikras išbandymas, kartais net labai skaudus, juk vaikai nenori tėvo nuvilti... Lėtas filmo ritmas įtraukia į metaforišką kelionę, kuri žadina svarbiausius klausimus.
Į praeitį gręžiasi ne tik pagyvenę žmonės. Manau, kad ne vienas mielai prisimins 1990 m. sukurtą Davido Lyncho serialą „Tvin Pyksas“, kurį LRT pradeda rodyti 26 d., deja, naktį – 00.10. Laimingi kenčiantys nuo nemigos.
Bene itališkiausias Woody Alleno filmas „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ („LRT Plius“, 23 d. 21 val.) – kartėlio kupinas žvilgsnis į praeitį, populiarumą ir sėkmę. Alleno herojus šįkart yra Sendis Beitsas – populiarus scenaristas, komikas ir komedijų režisierius. Jis trokšta kurti meniškai vertingus filmus, bet prodiuseriai, deja, nesidomi Sendžio pasiūlymais ir jį ištinka sunki krizė. Tuo pat metu vyksta senų Sendžio filmų retrospektyva, sutraukianti minias gerbėjų, pažįstamų ir buvusių meilužių. Tai skatina Sendį susimąstyti apie praeitį. Bandydamas rasti atsakymą, kas iš tikrųjų gyvenime svarbiausia, jis prisimena ryšius su trimis moterimis – aktore Dori (Charlotte Rampling), prancūze Izabel (Marie-Christine Barrault) ir lesbiete Deize (Jessica Harper).
Allenas yra sakęs, kad „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“ ir „Purpurinė Kairo rožė“ – jo mėgstamiausi filmai. „Prisiminimai...“ esą buvo jo sąskaitų suvedimas su medijomis ir pirmasis filmas, sulaukęs amerikiečių kritikų nepritarimo. Allenas mano, kad kritikus įžeidė karti tiesa apie juos pačius. Darbinis filmo pavadinimas buvo „Woody Allen No. 4“ ir jis buvo sumanytas kaip diskusija su Federico Fellini „8 ½“. Jei gerai pamenu, kritikas Fellini filme buvo pakartas.
Dabar kritikai dažniau giria filmus, ypač jei jų tema – socialinės aktualijos. Manau, jei kritikas neigiamai atslieptų apie Iram Haq filmą „Ką žmonės pasakys“ (TV3, 23 d. 21 val.), jis būtinai būtų apkaltintas socialiniu nejautrumu ir moterų klausimo ignoravimu. Filmo herojė šešiolikmetė Niša (Maria Mozhdah) gyvena dvilypį gyvenimą. Namie ji pavyzdinga duktė, paisanti visų tradicinės pakistaniečių šeimos taisyklių, bet mokykloje, tarp draugų, ji niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių norvegų. Tėvas ją sugauna intymioje situacijoje. Jis mano, kad duktė užtraukė šeimai nešlovę, ir pradeda ją griežtai kontroliuoti, tačiau Niša nusprendžia kovoti už savo nepriklausomybę.
Jūsų – Jonas Ūbis