Kinas
Tai, kas vyko 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje, gali būti ne vieno filmo tema. Atominį rusų povandeninį laivą „Kurskas“ ištikusi katastrofa, kai sprogusi torpeda sunaikino didžiąją laivo įgulos dalį, o likę gyvi dvidešimt trys jūreiviai taip ir nesulaukė pagalbos, liudija ir politikų abejingumą (garsioji Putino frazė „Jis nuskendo“ geriausiai apibūdina Rusijos prezidentą), ir karinio jūrų laivyno situaciją, ir dramą, kurią išgyveno žuvusiųjų artimieji, ir posovietinėje erdvėje vešintį sovietinį mentalitetą. Rinktis yra iš ko. Vienas „Dogmos ’95“ autorių, filmų „Šventė“, „Medžioklė“, „Komuna“ režisierius Thomas Vinterbergas visada daug dėmesio skiria personažų psichologijai, šeimos ryšiams, plika akimi nematomoms herojų dvejonėms. Kai sužinojau, kad jis ir kurs filmą „Kurskas“ (Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, 2018), pagalvojau, kad Vinterbergui pavyks išvengti katastrofų filmams būdingų schemų ir pigaus patoso. Deja, filme viso to su kaupu. Režisierius ir scenarijaus autorius Robertas Rodatas (beje, apdovanotas „Oskaru“ už filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“ scenarijų) atsisakė politinio konteksto, labiau akcentuodami rusų valdžios abejingumą žmonių likimams ir demagogiją. Tai akivaizdu jau pirmuose filmo epizoduose, kai negavę atlyginimo „Kursko“ karininkai užstato savo laikrodžius, kad galėtų nupirkti šampano draugo vestuvėms. Bet to akivaizdžiai neužtenka.
Filmas ir prasideda vestuvėmis, kuriose iš arčiau susipažįstame su pagrindiniais filmo veikėjais ir pirmiausia su kapitonu Averinu (Matthias Schoenaerts) bei jo žmona Tania (Lea Seydoux). Tania laukiasi, o vyresnėlis sūnus Miša (Artemijus Spiridonovas) įdėmiai stebi viską ir visus. Jis ir taps tuo nebyliuoju liudininku bei kaltintoju, visko, kas rodoma filme, moraliniu kamertonu. Nežinau, ar filmo kūrėjai prisiminė garsiąją Dostojevskio frazę apie vaiko ašarą, bet labiausiai sukrečianti filmo scena bus pabaigoje, kai per laidotuves Miša atsisakys ištiesti ranką apsimelavusiam rusų admirolui (Max von Sydow) – tėvo mirties kaltininkui. Tyliai mamos kančią, jos pastangas išsiaiškinti tiesą, laivyno vadų melą stebinčio Mišos liūdnas žvilgsnis – pagrindinis filmo leitmotyvas. Kad Vinterbergui jis svarbus, liudija ir finalinis filmo užrašas, pranešantis, kad po „Kursko“ tragedijos 71 vaikas liko našlaitis.
Visa kita filme atrodo daug kartų matyta: idealistai jūreiviai, iki paskutinės akimirkos nenuleidžiantys rankų ir laukiantys išsigelbėjimo, žmonos ir sūnaus nuotrauką rankose laikantis mirštantis kapitonas, apie karinę paslaptį ir geresnę nei amerikiečių rusų techniką postringaujantys pareigūnai, siūlantis rusams padėti kilnusis anglas Davidas Russellas, kurį filme suvaidino Colinas Firthas. Aktoriaus veide atsispindintis siaubas atrodo tikras.
Užuojautos filmo kūrėjams tikrai nestinga, bet pagrindiniai „Kursko“ personažai abipūdinami vos keliais paviršutiniškais bruožais, trikdo stereotipinis rusų buities ir moterų vaizdavimas, ypač siaubingai atrodo Seydoux grimas ir gėlės jos kasose. Gaila, kad moterų – žmonų, mylimųjų, motinų – noras išsiaiškinti tiesą, jų drama filme tarnauja tik laivyno valdžios abejingumui iliustruoti, nors, žinoma, vieno karininko frazė „Jūsų pareiga – laukti“ labai iškalbinga. Vinterbergas nemoka kurti katastrofų filmų įtampos, o psichologinei dramai sukurti paviršutiniškai pateiktų personažų neužteko. Filmo ritmas nuolat stringa, ir pradedi laukti atomazgos, kurią žinai iš anksto. Taip neišvengiamai „Kurskas“, deja, pavirsta, nors ir gana universalia, bet paviršutiniška tragedijos iliustracija.
