Mirė Jerzy Wójcikas
Balandžio 3 d. mirė lenkų kino operatorius ir režisierius Jerzy Wójcikas. Jam buvo 88-eri. Wójcikas 1955 m. baigė Lodzės kino mokyklą, kino karjerą pradėjo Andrzejaus Wajdos „Kanalo“ (1956) kameros operatoriumi. Wójcikas buvo nespalvotos kino juostos meistras. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė svarbiausi Lenkų kino mokyklos filmai – Wajdos „Kanalas“, „Pelenai ir deimantas“ (1958), pirmas savarankiškas operatoriaus filmas – Andrzejaus Munko „Heroika“ (1957), Jerzy Kawalerowicziaus „Joana – angelų motina“ (1960). Iš spalvotoje juostoje filmuotų išsiskiria Kawalerowicziaus „Faraonas“ (1965) ir Jerzy Hoffmano „Tvanas“ (1973–1974). Hoffmanas yra sakęs, kad Wójcikas buvo atmosferos meistras, jam sekėsi atkurti įvairius spalvų atspalvius, gamtos grožį. Tačiau jis puikiai filmavo ir avangardinius filmus. Iš tokių išsiskiria Kazimierzo Kutzo „Nikt nie wola“ (1960), kuriame apšvietimas toks išskirtinis, kad nespalvotas filmas primena tapybos albumą.
Savo apmąstymus apie operatoriaus meną Wójcikas sudėjo į dvi knygas ir paskaitas Varšuvos universitete bei Lodzės kino mokykloje. Jo įkvėpimo šaltiniai buvo japonų, skandinavų kinas ir Roberto Flaherty dokumentiniai filmai. Wójcikas sakė: „Išmokau milžiniško nuolankumo tam, kas matoma. Svarbu filmuoti ne regimybę, bet daiktų esmę. Žmonės yra fiziški, jie būna konkretaus amžiaus, jaučia baimę, įtampą, kartais nesugeba susivaldyti. Filmuoti tokias būsenas man buvo nepaprastai svarbu. Vėjas, vanduo, žemė tarnauja tam, kad būtų atskleista šių personažų situacija. (...) Fantastiškiausia kine tai, kad galima nufilmuoti permainą. Kalbu ne tik apie gamtos permainas, bet ir apie dvasinio pasaulio pokyčius.“ Wójcikas rašė scenarijus ir pats režisavo filmus bei televizijos spektaklius, kuriuose vaidino jo žmona aktorė Maria Teresa Wójcik.
Mirė Georgijus Danelija
Balandžio 4 d. Maskvoje mirė Georgijus Danelija – sovietų ir rusų režisierius, scenaristas, rašytojas. Jam buvo 88-eri. Danelija gimė 1930 m. Tbilisyje, augo Maskvoje, baigė Maskvos architektūros institutą, bet 1956 m. įstojo į ką tik atidarytus Aukštuosius kino režisierių kursus. Jo kurso vadovas buvo Michailas Kalatozovas. Matyt, prie to, kad Danelija galiausiai pasirinko kiną, lėmė ir šeima: jo mama Meri Andžaparidzė sukūrė kelis trumpo metražo filmus, teta Veriko Andžaparidzė buvo gruzinų kino žvaigždė, o tetos vyras Michailas Čiaurelis ne kartą kvietė paauglį Daneliją filmuotis jo filmų masinėse scenose.
Kine Danelija debiutavo 1960 m. – kartu su Igoriu Talankinu režisavo filmą „Serioža“ (pagal Veros Panovos apsakymą), kuris iškart tapo labai populiarus ir pelnė Karlovi Varų kino festivalio Didįjį prizą. Pirmas savarankiškas Danelijos filmas – lyrinė komedija „Aš vaikštau po Maskvą“ (1963) – taikliai perteikė Chruščiovo laikų atlydžio dvasią ir jaunimo siekius, parodytas Kanuose sulaukė specialaus žiuri paminėjimo ir netrukus tapo tuo, kas dabar vadinama kultiniu filmu. Tačiau 1965 m. pasirodžiusi Danelijos satyra „Trisdešimt trys“ ekranuose neužsibuvo ir ilgam atsigulė ant lentynos, nes pasakojo apie pilietį, su kuriuo nežino kaip elgtis ne tik valdžia, bet ir artimieji, mat paaiškėja, kad jis turi daugiau dantų nei eiliniai sovietiniai piliečiai.
8-ajame dešimtmetyje didžiulio populiarumo sulaukė Danelijos komedijos „Sėkmės džentelmenai“ (1971), „Afonia“ (1975), „Mimino“ (1977), „Rudens maratonas“ (1979), kurių veikėjai negali pritapti prie pilko gyvenimo rutinos, lieka naivūs net ir patyrę sukrėtimų, atkaliai ieško meilės ir žmogiškos šilumos. Danelija niekad nesmerkė net pačių niekingiausių savo personažų, o jo tolerantiškumas mokė žiūrovus pakantumo ir autoironijos. Daugumos Danelijos filmų frazės yra tapusios lakiais posakiais, taikliai apibūdinančiais situaciją, iki šiol šypseną kelia meilės trikampyje įgrimzdusio vertėjo Buzykino rudens maratonas ar „Kin dza-dza“ (1983) personažų pritūpimai. Išmintinga Danelijos filmų intonacija – ypatinga ir iškart atpažįstama.
Danelija parašė kelias knygas, kurios sulaukė daugybės leidimų, domėjosi daile, muzika, surinko didelę būgnų kolekciją. Režisieriaus laidotuvės vyks balandžio 9 d. Novodevičės kapinėse Maskvoje.
Guillaume’as Gallienne’as ekranizuos „Prarasto laiko beieškant“
Prancūzų aktorius, režisierius ir scenaristas Guillaume’as Gallienne’as („Aš, aš pats ir mano mama“) rengiasi ekranizuoti vieną didžiųjų XX a. romanų – Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Kartu su „Federation Entertainment“, „Cinéfrance Studios“ ir „Don’t Be Shy“ kompanijų prodiuseriais jis kur serialą, kurio veiksmas iš Prousto aprašytos XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios bus perkeltas į 1970–1990 metus. Pasak režisieriaus, tada laikas dar nebuvo toks greitas, telefonas dar buvo laidinis, o kai kurie aristokratai vis dar turėjo tarnus. Septynių dalių Prousto romaną svajojo ekranizuoti Luchino Visconti ir Josephas Losey. Pirmąją knygą į ekraną perkėlė Volkeris Schloendorffas. Filme „Svano meilė“ pagrindinius vaidmenis kūrė Jeremy Ironsas, Alainas Delonas ir Ornella Muti.
Claire Denis Kanuose vadovaus trumpo metražo filmų ir „Cinéfondation“ konkurso žiuri
Prancūzų režisierė ir scenaristė Claire Denis, kurios filmų retrospektyva ką tik vyko „Kino pavasaryje“, šiemet Kanuose vadovaus trumpo metražo filmų ir „Cinéfondation“ konkurso žiuri. Ši vertinimo komisija skirs tris prizus filmams, kuriuos sukūrė skirtingų kino mokyklų studentai.
Wong Kar-wai grįžta į kiną
Kovą Honkonge atsiimdamas scenaristų gildijos garbės apdovanojimą, Wong Kar-wai paskelbė, kad šių metų pabaigoje grįš į kiną – kurs vaidybinį filmą pagal kinų rašytojo Jin Yucheng romaną „Žydėjimas“ („Blossoms“). Romanas pasirodė 2013 m. ir pasakoja apie trijų Šanchajaus gyventojų likimus nuo Kultūrinės revoliucijos pabaigos iki 10-ojo dešimtmečio. Šiuo projektu režisierius užsiima ne vienus metus. „Žydėjimas“ bus pirmas Wong Kar-wai’aus vaidybinis filmas po 2013-ųjų, kai pasirodė jo „Didysis meistras“.
Parengė Ž. P.
