Vis dar negaliu priprasti prie apibrėžimo „versli moteris“, plintančio lyg tymų epidemija. Jis gana dviprasmiškas ir kažkodėl žadina keistas asociacijas, pavyzdžiui, man „versli moteris“ skamba lyg „geros veislės“. Įdomu, kokio apibūdinimo lietuviškose medijose sulauktų Williamo Oldroydo debiutinio filmo „Ledi Makbet“ („LRT Plius“, balandžio 3 d. 21.30) herojė – jauna mergina Ketrin, gyvenanti Viktorijos laikų Anglijoje. Ji išteka už dvigubai vyresnio vyro, bet jo namuose jaučiasi svetima. Po kurio laiko Ketrin susižavės vyro fermos darbininku, o šio susižavėjimo pasekmės bus baisios.
Kaip supratote, „Ledi Makbet“ – ne variacija Shakespeare’o tema. Tai laisva rusų rašytojo Nikolajaus Leskovo (1831–1895) apybraižos „Mcensko apskrities ledi Makbet“ ekranizacija. Regis, jau septinta. Leskovo kūrinys seniai domina kinematografininkus: pirmoji ekranizacija pasirodė dar 1916 m., jį į ekraną perkėlė ir Andrzejus Wajda, ir sovietų inteligentų numylėtinis Romanas Balajanas, sušiuolaikintoje Valerijaus Todorovskio versijoje „Pamaskvės vakarai“ pagrindinį vaidmenį kūrė Ingeborga Dapkūnaitė, o Michailo Šapiros filme „Katerina Izmailova“ Galinos Višnevskajos partneris buvo Vilniaus rusų dramos teatro aktorius Artiomas Inozemcevas. Tai lyg ir liudija, kad skirtingais laikais ir skirtingose šalyse gyvenantys žmonės linkę grįžti prie Leskovo aprašytos herojės, nors greičiausiai ją išgarsino Dmitrijaus Šostakovičiaus opera, kurios taip nekentė draugas Stalinas.
Oldroydas ištikimas Leskovo aprašytiems herojės veiksmams ir jausmams, bet apie kūrinio dvasią sunku kalbėti, juolab kad režisierius neatpažįstamai pakeitė finalą. Leskovo Kateriną turtingų pirklių namuose kankino nuobodulys, Oldroydas ją pavertė tikra kankine, kuri negali nemaištauti prieš ją supančius šovinistus.
1982 m. sukurta Woody Alleno „Vasarvidžio nakties sekso komedija“ („LRT Plius“, 30 d. 21 val.) – taip pat variacija, ir vėl ne tiek Shakespeare’o, kiek Ingmaro Bergmano filmo „Vasaros nakties šypsenos“ (1955) tema. XX a. pradžioje vasaros rezidencijoje, priklausančioje išradėjui Endriu, netoli Niujorko ir stebuklingo miško susitinka šeši žmonės: donžuanas gydytojas su drauge, pagyvenęs profesorius su jauna sužadėtine ir sutuoktinių pora, kurios seksualinis gyvenimas atsidūrė akligatvyje. Veiksmas trunka nepilnas dvi paras ir per jas filmo veikėjai pradeda įsimylėti vieni kitus.
Variacijos žinomų kūrinių temomis padeda kūrybinę krizę patiriantiems menininkams. Kartais jiems padeda ir mūzos. Apie vieną tokių, praktikuojančią Holivude, pasakoja primiršta 1999 m. Alberto Brookso komedija „Mūza“ (LRT, 30 d. 23 val.). Paties režisieriaus suvaidintam scenaristui Stivenui nusprendžia padėti jo kolega Džekas (Jeff Bridges) – pataria pasisamdyti mūzą Sarą (Sharon Stone).
Bryano Buckley filmo „Somalio piratai“ (TV1, šįvakar, 29 d. 23.05) veikėją jauną žurnalistą Džėjų (Evan Peters) įkvėpė jo garbinamas kolega Seimuras (Al Pacino), paskatinęs viską mesti ir vykti į Somalį ieškoti svarbios temos. Afrikoje Džėjus atsiduria pas piratus. Filmas paremtas tikrais faktais – Kanados žurnalistas Jay Bahaduras 2008 m. buvo pirmas, kuriam pavyko patekti į uždarą Somalio piratų pasaulį ir aprašyti jį „iš vidaus“.
Piratų tikrovė primena siaubo filmą, nors tikras siaubo filmas pirmiausia yra metafora apie šiuolaikinį pasaulį. Būtent toks Colmo McCarthy filmas „Naujoji karta Z“ (BTV, 30 d. 00.45). Jis perkels į ateitį, kurioje kai kurie žmonės užsikrėtė kanibalizmo virusu. Juo infekuotieji puldinėja kitus. Išsigelbėjusiems vienintelė išeitis atrodo militarizuota kasdienybė ir bandymai sukurti žmogų hibridą, išgyvensiantį užterštoje žemėje (beje, filmuota Černobilyje). Viltys siejamos su antrąja užkrėstųjų karta. Jie pavojingi, bet išsaugojo žmogišką pavidalą, gali save kontroliuoti ir turi aukštesnį nei žmonių intelektą. Jie gali padėti sukurti visus išgelbėsiančią vakciną. Užkrėstieji laikomi specialiame bunkeryje ir saugomi nuo kontakto su išoriniu pasauliu. Tarp jų – dvylikametė Melani, daug žadantis tyrimų objektas. Bet anksčiau ar vėliau Melani kils egzistencinis klausimas, kuriai rūšiai ji priklauso.
Steveno Brillo filmo „Nors mirk iš gėdos“ (LNK, 3 d. 22 val.) veikėjai televizijos reporterei Megan (Elizabeth Banks) taip pat kils egzistencinis klausimas, tik gal geriau suprantamas visoms ir visiems, ištroškusiems televizijos laidų vedėjo šlovės. Megan svajonė – tapti žinių laidos vedėja. Bet po išgertuvių mergina atsidūrė tolimame Los Andželo rajone be telefono, automobilio, paso ir pinigų. Jai liko aštuonios valandos iki svarbiausio gyvenime pokalbio su potencialiu darbdaviu. Ką darytumėte jūs?
Megan – gera mergina, be tamsios praeities ir skeletų spintoje. Bet Brillas rodo, kaip tų skeletų įsigyti per rekordiškai trumpą laiką. Užtenka pasigerti, pasiskolinti iš draugės geltoną garsaus dizainerio suknelę, pabendrauti su idiotais. Kad ir kaip žiūrėsi, „Nors mirk iš gėdos“ – tipiška antimoteriška pasakaitė, kokias taip mėgsta žodžiais apie verslias moteris besisvaidantys veikėjai. Jų pilna visur – ne tik lietuviškose medijose. Pagalvojau, kad ir Užkalnis su savo tulžingais opusais apie „senas švabras“ galėtų tapti visaverčiu panašaus filmo personažu, juolab kad vis giriasi saulėtos Kalifornijos įspūdžiais.
Jūsų – Jonas Ūbis
