Kinas
Praėjusį sekmadienį prie vienos Gdansko bažnyčios kunigų raginami žmonės degino „pavojingas“ knygas, pavyzdžiui, romanus apie Harį Poterį. Pirmadienį lietuviškos televizijos rodė Seimo nario surengtą sambūrį prieš vakcinas. „Info TV“ reportažas buvo išsamesnis – ir su bukais tautos sveikata susirūpinusio seimūno sekėjų pasisakymais, ir su gitara pritariant dainuojamomis maldomis, ir su seimūno, buvusio fizinio lavinimo mokytojo, rodomais pratimais bei apsikabinimais. „Panorama“ tik sausai informavo apie šį kuriozišką vyksmą. Net nustebau, kad priimu šį siaubą tiesiog kaip kasdienybę, juk ir Umberto Eco, ir Zygmuntas Baumannas jau prieš kelis dešimtmečius perspėjo, kad artinasi naujieji viduramžiai. Jie jau čia, ir ne tik Seime.
Kol dar iš tribūnų nedraudžia laisvamaniškų filmų, skubėkite pasižiūrėti liūdną Woody Alleno sakmę apie nevykėlį Denį Rouzą. Filmas „Denis Rouzas iš Brodvėjaus“ („LRT Plius“, 6 d. 21 val.) pasirodė 1984-aisiais, bet Allenas, regis, taip pat moka nuspėti ateitį. Jo suvaidintas Denis yra Brodvėjaus impresarijus. Jis bando sukurti karjerą neregiui ksilofonininkui, bekojui šokėjui, dainuojančiai papūgai. Žinoma, jei filmas būtų apie dabartį, Deniui sektųsi kuo puikiausiai, nes kaip tik tokiems – bebalsiams, įvairių lyčių papūgoms ir kitokiems vargšams – televizijos ir koncertų salės dabar plačiai atveria duris. Tačiau vienam Denio globotiniui pasisėkė: senus hitus dainuojantis Lu Kanova vėl kyla aukštyn. Prieš svarbų koncertą jis prašo Denį, kad šis atvestų jo meilužę Tiną (Mia Farrow). Po daugybės peripetijų Deniui tai pavyksta, bet čia ir prasideda jo nemalonumai...
Kevino MacDonaldo politinis trileris „Tikroji padėtis“ (LRT, šįvakar, 5 d. 22.50) – kadaise populiaraus BBC serialo kino versija. Filmo veikėjas žurnalistas Makefris (Russell Crowe) tiria seriją žiaurių žmogžudysčių. Viena aukų – seno žurnalisto draugo kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Netrukus Makefris susidurs su siaubingais sąmokslais, vedančiais į valdžios viršūnę. Tačiau, regis, režisierių labiau domino ne korumpuoti politikai, o žurnalistikos, nesugebančios konkuruoti su internetu, krizė. Kad žurnalistika – mirštanti profesija, įsitikinu kaskart atsidaręs „Delfi“ tinklalapį, kuriame kiekviena politikų (ir ne tik) meilužė ar meilužis gauna tribūną ir gali suvedinėti sąskaitas su buvusiaisiais. Net žudyti nereikia. Regis, estafetę iš „Delfi“ skuba perimti ir lrt.lt, kur viršuje taip pat puikuojasi televizijos virėjų, įtartinų daktarų ir dar įtartinesnių žmonių, vadinančių save politikos apžvalgininkais, portretai.
Pasinėrusiems į beviltišką (nes rinktis nėra iš ko) lietuviškų rinkimų epopėją siūlau pasižiūrėti Marko Joffe’s 1997 m. komediją „Piršlys“ (LRT, 6 d. 23 val.). Jos herojė yra savo viršininko – amerikiečių senatoriaus – rinkimų kampanijai besirengianti Marsė (Janeane Garofalo). Profesinės pareigos vedama ji atvyksta į ramų Airijos miestelį ieškoti senatoriaus protėvių ir pataiko tiesiai į piršlių festivalį. Piršlybų metafora tinka kiekvienai rinkimų kampanijai, bet filmo žiūrovus, kaip supratau, labiausiai sužavėjo Airijos peizažai.
Atspėti, kuo patrauks filmas, visada sunku. Arnaud Sélignaco 2015 m. televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistra“ (LRT, 7 d. 22.30) pasakoja apie vienos didžiųjų prancūzų kino legendų Arletty (1898–1992) romaną su vokiečių karininku Hansu-Jürgenu Soehringu bei biseksualios aktorės santykius su Antoinette Gérard, kunigaikštiene d’Harcourt. Šio meilės trikampio veikėjus suvaidino gražioji Laetitia Casta, Kenas Dukenas ir Marie-Josée Croze. Nors iškart po Antrojo pasaulinio karo aktorė buvo apkaltinta kolaboravusi su naciais, istorija ne tokia paprasta, mat Soehringas padėjo gelbėti žydus, o Arletty nesifilmavo Goebbelso Paryžiuje įkurtos kino studijos filmuose. Pirmasis išvaduotoje Prancūzijoje parodytas prancūzų filmas – Marcelio Carné „Galiorkos vaikai“ – karo metais buvo kuriamas Nicoje. Šiame geriausiu visų laikų prancūzų filmu pripažintame kūrinyje Arletty suvaidino mįslingą gražuolę, aktorę, moters idealą. Tačiau gyvenime aktorė pasižymėjo aštriu liežuviu, todėl negaliu nesusilaikyti dar kartą nepacitavęs jos atsakymo į kaltinimus gulėjus su vokiečiu: „Mano širdis – prancūziška, bet mano subinė – internacionali.“
Kito šio savaitgalio biografinio filmo „Silvana“ (TV3, 6 d. 21 val.) herojė – švedų dainininkė Silvana Imam, mokanti pakalbėti ne tik aštriai, bet ir žemaitiškai. Dokumentinį filmą apie ją sukūrusios Mika Gustafson, Olivia Kastebring ir Christina Tsiobanelis sugrįžta į 2014-uosius, kai radikalūs dešinieji „Švedų demokratai“ tapo trečiąja didžiausia švedų parlamento partija. Jie eskalavo antiimigrantiškas nuotaikas, prieš kurias kovojo populiariausia reperė Silvana Imam, ką tik išleidusi savo antrąjį albumą „Naturkraft“. Silvana – lesbietė, imigrantų iš Lietuvos ir Sirijos duktė – dainavo protesto dainas, nukreptas prieš tamsiąją Švediją ir kvietė neonacius „bučiuotis su savo svastika“. Silvana ragino kurti naujas tradicijas ir netruko iš LGBT garsenybės tapti visos švedų kartos balsu, suburiančiu savo koncertuose minias.
Filmas rodo Silvaną scenoje, už kulisų ir lovoje, sulaukiančią populiarumo ir pasineriančią į meilę, rodo barikadose ir lietuviškame kaime. Filmo autoriai ir veikėjai svarsto apie feminizmo būtinybę ir teisę būti savimi. „Silvana“ – tai portretas merginos, kuri savo neprisitaikymą ir buvimą simboline „kita“ sugebėjo paversti kultūros reiškiniu.
Jūsų – Jonas Ūbis
