7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nenoriu būti ciniška

Nadine Labaki apie „Kafarnaumą“

Nr. 14 (1293), 2019-04-05
Kinas
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“

„Kino pavasaris“ artėja prie pabaigos. Tarp labiausiai žiūrovų pamėgtų atsidūrė pernai Kanuose žiuri prizu apdovanotas ir „Oskarui“ nominuotas trečiasis vaidybinis aktorės ir režisierės Nadine Labaki filmas „Kafarnaumas“. Jis perkelia į Libaną ir rodo šių dienų atstumtuosius bei pažemintuosius. Pagrindinis filmo herojus dvylikametis Zainas nusprendžia paduoti į teismą savo tėvus už tai, kad šie jį pagimdė, bet negali nei išmaitinti, nei leisti mokytis. Filmas įgarsintas lietuviškai (deja, nelabai profesionaliai), tad, matyt, netrukus taps prieinamas ne tik festivalinei auditorijai. Pateikiame fragmentus iš režisierės interviu žurnalams „Wysokie obcasy“ ir „Newsweek“.

 

Jūsų vaikystė sutapo su pilietinio karo metais Libane. Kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas?

Užaugau krikščionių kaime Baabda. 8-ajame dešimtmetyje ten gyveno gal trys tūkstančiai žmonių. Būdama vaikas daug laiko praleidau slėpdamasi bunkeriuose arba už maišų su smėliu. Mes neturėjome televizoriaus, negalėjau lankytis kino teatre, bet tėtis mėgo kiną ir daug apie jį man pasakodavo. Neturėjau kino kameros, bet galvoje kūriau savo filmus – alternatyvias tikrovės versijas. Vaizduotė buvo laisva, galėjau jas kontroliuoti. Kai karas baigėsi, pagalvojau, kad tai suteikė pilnumos pojūtį ir kad privalau kažką su tuo padaryti. Dabar manau, kad šis sprendimas susijęs su tuo, ką man davė karas. Mane nuolat lydėjo baimė, ką atneš rytojus. Jaučiau, kad laiko mažai, kad reikia elgtis prasmingai, palikti savo pėdsaką. Filmas – toks pėdsakas.

 

Ar Libano kine lengva dirbti moterims?

Mes neturime tokios patirties kaip, tarkim, Egiptas. Ten kino verslas egzistuoja jau šimtą metų ir didžiąją laiko dalį jį valdė vyrai. Dabar moterys stengiasi užimti jų vietą. Mūsų kinematografiją užmušė pilietinis karas. Jo „dėka“ turėjome visiškai niekingo kino laikotarpį. Dabar mūsų privalumas tas, kad kino industriją tik pradedame kurti, remdamiesi naujais pagrindais. Tame procese dalyvauja ir moterys, ir vyrai, proporcijos gana lygios. Gal tai būdinga jaunoms kinematografijoms, nes panašiai vyksta Palestinoje, kur kinas tik prasideda. Libane labai daug skirtumų, moterys čia paklūsta ir valstybės teisei, ir skirtingų religijų sukurtoms taisyklėms, o tų religijų pas mus penkiolika. Todėl kiekviena istorija yra kitokia. Bet man nekilo jokių sunkumų. Pilietinio karo metais religiniai skirtumai buvo labai jautri tema, tačiau mano tėvai, gal todėl, kad buvo išsilavinę žmonės, auklėjo mane su mintimi, jog religija nelemia žmogaus vertės. Nejaučiau poreikio klausti sutiktų žmonių, iš kur jie yra ir kuo tiki. Niekad nebijojau kitų, svetimų.

 

Jūs ilgai tvirtinote, kad nenorite kurti politinio kino. Kas pasikeitė? Juk sunku nevertinti „Kafarnaumo“ kaip protesto prieš nesėkmingą pabėgėlių politiką?

Mano šalis – svarbus pabėgėlių žemėlapio taškas. Dabar čia labai sunki situacija. Daugėja žmonių, neturinčių jokių dokumentų. Valstybės požiūriu, jie nematomi. Gatvėse daug benamių arba apleistų vaikų. Žiūrime į juos kaip į kurios nors grupės atstovus, kaltiname dėl politikų nuodėmių. Jie moka didžiausią kainą už tai, ko neprašė ir dėl ko nėra kalti. Pirmasis šio filmo atsiradimo grūdas buvo stiprus neteisybės jausmas, o gal net įtūžis, matant šią situaciją.

 

„Kafarnaumo“ prodiuseris – Jūsų vyras, iki šiol kūręs muziką. Tai jo debiutas. Bet juk projektas buvo labai sunkus?

Pradėjome be pinigų – maža filmavimo grupė, artima kaip šeima, visi šiuo projektu patikėjo. Filmavome šešis mėnesius. Nufilmavome beveik 500 valandų. Pirmoji sumontuota filmo versija truko dvylika valandų. Kartais būdavo taip, kad vieną kadrą filmuodavome valandą, išlikdami nematomi. Pavyzdžiui, laukėme, kol Joną vaidinanti Treasure nusišypsos, atsibus, ims žįsti motinos krūtį. Todėl prodiuseris ir turėjo būti Khaledas.

 

Papasakokite apie vaikus, „Kafarnaume“ atliekančius pagrindinius vaidmenis.

Ši patirtis pakeitė mane ir visus bendradarbius. Aplankėme labiausiai atsilikusius šalies pakraščius, pamatėme tūkstančius vaikų. Kai filmavimo grupei aiškinau, ko laukiame iš konkrečių personažų, kaip jie turi elgtis ir atrodyti, jaučiau, kad mūsų misija pasmerkta. Ar prisimenate sceną, kurioje Jonas nenori pieno iš buteliuko, nes tai ne mamos pienas? Kaip galėjau sugalvoti, kad metų vaikas tai suvaidins? Bet mums padėjo laikas. Joną vaidina mergaitė Treasure. Ji buvo mūsų lobis, dangaus dovana. Kai su ja susipažinome, ji neturėjo jokių dokumentų, jokio įrodymo, kad egzistuoja. Ji yra nelegaliai Libane dirbančių migrantų poros vaikas. Pagrindinį Zaino vaidmenį suvaidinusį berniuką radome gatvėje. Žaidė su draugais, kai aktorių atrankos vadovė jį pastebėjo. Iškart buvo aišku, kad tai Zainas. Jis – Sirijos pabėgėlis, gyveno Libane baisesnėmis sąlygomis, nei rodomos filme. Skirtumas tas, kad tėvai, nepaisant dramatiškos finansinės padėties, labai jį myli ir juo rūpinasi. Jis patyrė prievartą ir matė siaubingų dalykų. Jis pažįsta žiaurų gatvės gyvenimą – tai matyti iš kalbos, kuria kalba. Jis sugeba keiktis taip, kad tai net šokiruoja. Jis jaunas, bet nėra vaikas, nes iš jo pavogė vaikystę. Zainas nemoka skaityti, rašyti, ir tik filmuojant pradėjo mokytis. Mačiau, kaip Kanuose jis davė autografą – tai buvo labai jaudinantis vaizdas. Filmas leido padėti jo šeimai. Dabar jie legaliai persikėlė į Norvegiją, Zainas ėmė lankyti mokyklą. Visi filmo aktoriai galėjo pradėti lankyti mokyklą. Dabar kovojame už tai, kad mūsų pagalba apimtų daugiau, ieškome būdų, kaip pakeisti teisę. Rengiame filmo peržiūras Jungtinių Tautų, UNICEF, vyriausybių atstovams, teisėjams, teisininkams, vaikams padedančioms organizacijoms. Nežinome, kokie bus šios veiklos vaisiai, bet tikime, kad didelės permainos prasideda nuo nedidelių žingsnių.

 

Gyvenimas ir kinas labai suartėjo.

Kartais pati painiojau, ką sugalvojome mes, o ką pateikė gyvenimas. Po dviejų dienų, kai nufilmavome sceną, kurioje suima Jono mamą Rahilę, dėl tos pačios priežasties buvo suimta ją vaidinanti Yordanos Shiferaw, o kartu su ja ir Treasure tėvai... Kai filmavome scenas, kuriose Jono mama išnyko, iš tikrųjų Treasure mamos šalia jos nebuvo. Mergaitė gyveno su aktorių atrankos vadove.

 

Visada jaudina, kaip savo filmuose kalbate apie moteriškumą.

„Kafarnaume“ svarbus dramaturginis motyvas yra maitinimas krūtimi, tai ryšio, artumo išraiška. Puikiai žinau, kas tai yra, nes kai buvo kuriamas filmas, pati maitinau dukterį. Perteikdama tai, kas vyksta su kitomis moterimis, išreiškiu save. Moteriškumas man labai svarbi tema, mano kasdienybė. Tikiu instinktyviais moterų ryšiais. Mes suprantame viena kitą be žodžių, turime savo slaptą kodą.

 

„Kafarnaume“ pasirodo daug atgrasių, atstumiančių personažų, bet kiekvienas jų turi savo tiesą.

Rengdamasi filmui aplankiau daug šeimų. Įeidavau į mažą sausakimšo pastato butuką ir atrasdavau trimečius, kuriais rūpinasi penkiametis. „Kur mama?“ – „Nėra.“ – „Kada grįš?“ – „Vakare.“ Ir taip kasdien. Kaip taip galima, juk vaikai gali iškristi pro langą? Vaikai miršta, nes nėra prižiūrimi. Buvau įtūžusi ant tų moterų, jas teisiau. Bet dažnai po dešimties minučių pokalbio su tokia motina mano požiūris pasikeisdavo. Apimdavo gėda. Mano gyvenimas – santykinai patogus. Niekad nebuvau patekusi į panašią situaciją, nereikėjo maitinti vaiko vandeniu su cukrumi. Kas esu, kad teisčiau tuos žmones? Norėjau, kad žiūrovas pajustų tą patį, ką ir aš, todėl įvedžiau į filmą teismo motyvą. Tai, žinoma, simbolinė figūra. Iš tikrųjų vaikas negali to padaryti, nes kad galėtų kreiptis į teismą, jis turi turėti teisėtą globėją, kuris jam tarpininkautų. Teisėti Zaino globėjai yra jo tėvai. Kaip jis galėtų prašyti jų pagalbos? Bet tai mums suteikė galimybę parodyti, ką galėtų pasakyti pagrindinio veikėjo tėvas ir motina. Kad jie tam tikra prasme taip pat yra aukos. Apskritai daug mąsčiau apie tai, kaip skiriasi mano ir mano aktorių bei herojų gyvenimas. Juo labiau nenorėjau rodyti prasimanytos filmo istorijos. Pasirengimo filmavimui etapas truko ne vienus metus, buvo daug pokalbių, kovos dėl to, kad filmo herojai mane priimtų. Mačiau daug nepilnamečių teismų ir kalėjimų, kiekviena filmo detalė atspindi tikrovę. Paskyriau viskam ketverius gyvenimo metus. Norėjau būti verta atstovauti šiems žmonėms.

 

Zainas paduoda į teismą tėvus už tai, kad jį pagimdė. Gal greičiau turėtų paduoti į teismą valstybę?

Dvylikametis nesuvokia, kad turėtų kažko tikėtis iš valstybės. Juk ir mes būdami suaugę dažnai kaltiname savo tėvus, kad gyvenime kažkas nepavyko. Reikia subręsti, kad pamatytum situacijas iš platesnės perspektyvos. Neslėpsiu, ir pati matydama nuskurusius vaikus, bėginėjančius gatvėje, anksčiau pagalvodavau: kur jų tėvai? Kokiu nejautriu žmogumi reikia būti, kad kelerių metų vaiką paliktum vieną!

 

Tai suprantama reakcija.

Suprantama, bet kurdama „Kafarnaumą“ priėjau prie išvados, kad neturiu moralinės teisės teisti žmonių, kurie nesugeba arba negali rūpintis savo vaikais.

 

„Kafarnaumas“ sulaukė daug apdovanojimų ir „Oskaro“ nominacijos. Ar tai padeda vykdyti pasaulio keitimo misiją, ar atvirkščiai – atitraukia dėmesį nuo esmės?

Sklaida, kurią filmui užtikrina „Oskarai“, „Auksiniai gaubliai“, BAFTA apdovanojimai ar „Cezariai“, leidžia filmą pamatyti didesniam būriui žiūrovų. Ir iškelia į paviršių dalykus, apie kuriuos kalba „Kafarnaumas“. Nematomi žmonės tampa matomi. Tai buvo didžiausia svajonė ir dabar ji pildosi mano akyse. Kai apie mūsų filmą kalba Oprah Winfrey, tai reiškia, kad milijonai paprastų amerikiečių, kurie dažniausiai renkasi visai kitokius filmus, pasižymės mūsiškį, nes jei Oprah rekomendavo, vadinasi, verta jį pamatyti. Žinoma, tai pirmas etapas. Mūsų darbas tuo nesibaigia. Filmas pradėjo pokalbį, dabar laikas žodžius paversti darbais.

 

Jaudina Jūsų entuziazmas, bet sunku juo patikėti, nes žinau, kaip veikia medijos. Pabėgėlių krizė, imigrantai – tai jau šimtąkart aprašyta, skaitytojams nusibodę...

Žinau, apie ką kalbate. Gal kai laikraštyje apie tai skaitai, tema pradeda nusibosti. Bet kinas suteikia kitas galimybes. Mes bandome „sužmoginti“ nuogus skaičius, kuriame personažus, kurie leidžia žiūrovams su jais susitapatinti, suprasti jų jausmus. Mane pasiekia ir ciniški balsai. Buvo ir tokių, kurie pavadino „Kafarnaumą“ „kančios pornografija“. Tai šlykštu. Sunku susidurti su baisiais dalykais ir netapti truputį ciniškesniam. Bet aš nenoriu būti ciniška. Noriu likti žmogumi.

 

Ar kinas gali išmokyti empatijos?

Taip, nes žiūrėdami filmą galime pasižiūrėti į akis tiems žmonėms, kuriuos ignoruojame ar kurių visai nenorime matyti. Televizijos žinios rodo faktus, bet nerodo žmonių. Filme galime įlįsti į žmogaus, kuriam nepaduotume rankos, kailį. Daug žmonių mano, kad vargšai patys kalti. Tikiuosi, kas nors, pasižiūrėjęs mano filmą, pamatys, kad skurdžiausieji taip pat kovoja už savo gyvenimą.

 

Parengė K. R.

 

Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“
Kadras iš filmo „Kafarnaumas“