Krėsle prie televizoriaus
LRT triukšmingai išlydi prezidentę Dalią Grybauskaitę: šįvakar (28 d. 19 val.) iš Vilniaus S. Daukanto aikštės transliuos koncertą „10 metų kartu“. Juo su politike atsisveikins lietuvių populiariosios muzikos atlikėjai bei į aikštę susirinkę gerbėjai. Sekmadienį (30 d. 21 val.) rodys prezidentei skirtą Donato Ulvydo filmą „Valstybės paslaptis“. Panašūs masinės kultūros generuojami ritualai verčia prisiminti praeitį, bet juk lietuviai mėgsta ritualus.
Nauji filmai – „Domino“
Brianas De Palma – amerikiečių klasikas, vienas pirmųjų kino postmodernistų, ištikimas Alfredo Hitchcocko sekėjas. Dauguma jo filmų (kad ir „Randas“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“ ar „Gyvatės žvilgsnis“) analizuojami kino mokyklose, kai būsimi režisieriai mokosi montuoti, naudoti subjektyvią kamerą ar cituoti klasikus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
„Kinotavr“ laureatai
Birželio 16 d. Sočyje baigėsi 30-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Festivalio žiuri šiemet vadovavo aktorius ir režisierius Konstantinas Chabenskis. Didžiuoju prizu žiuri apdovanojo debiutanto Boriso Akopovo filmą „Jautis“ („Byk“), filmo operatoriui, taip pat debiutantui, Glebui Filatovui atiteko ir prizas už geriausią operatoriaus darbą. „Jautis“ pasakoja apie 10-ąjį dešimtmetį, kai žlugo SSRS. Filmo veikėjas – mažo miestelio gyventojas, svajojantis persikelti į sostinę. Jis jau spėjo atlikti bausmę kalėjime ir dabar vadovauja vietos „autoriteto“ interesus aptarnaujančiai nusikaltėlių „brigadai“. Aleksandro Lungino debiutinis filmas „Didžioji poezija“ („Bolšaja poezija“) apdovanotas už geriausią režisūrą ir geriausią aktoriaus darbą (Aleksandras Kuznecovas), Annos Parmas filmas „Skirkimės!“ („Davai razvediomsia!“) – už geriausią debiutą ir scenarijų. Geriausios aktorės apdovanojimas paskirtas Viktorijai Tolstoganovai („Virš debesų“, „Vyše neba“, rež. Oksana Karas), geriausio kompozitoriaus apdovanojimas – Igoriui Vdovinui („Minčių vilkas“, „Myslennyj volk“, rež. Valerija Gai-Germanika), o kritikų palankumą pelniusi Niginos Saifullajevos erotinė drama „Ištikimybė“ („Vernost“) įvertinta diplomu.
Krėsle prie televizoriaus
Evano Goldbergo ir Setho Rogeno komedija „Interviu su diktatoriumi“ (LNK, 24 d. 22.50) prieš kelerius metus sukėlė daug triukšmo, mat papiktino Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong-uną. Jis reikalavo filmo nerodyti, bet efektas buvo priešingas, juk ar gali būti geresnė reklama už draudimą? Juolab kad ant filmo plakato dar ir korėjietiškai parašyta: „Netikėkite tais negarbingais ir neišprususiais amerikiečiais.“
Nauji filmai – „Skausmas ir šlovė“
Pedro Almodovaro filmo „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, Ispanija, 2019) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filme animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodovaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net ir fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, ryškių ir iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodovaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodovaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, kai sūnus davė interviu.
„Daryk, ką moki geriausiai, Džonai“, – vienoje scenoje sako bosas. „Ką?“ – akmeniniu veidu perklausia Keanu Reeveso Vikas, lyg prieš tai dviejose dalyse nebūtų daręs vis to paties – žudęs. „Medžiok“, –atsako bosas, ir po kelių minučių Džonas Vikas ant žemės pakloja du autobusus nuo galvos iki kojų ginkluotų karių. Kliaudamasis tik pistoletu ir raumenimis. Sunku nesijuokti.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Mirė Franco Zeffirelli
Birželio 15 d. Romoje mirė italų teatro, kino ir operos režisierius, scenografas Franco Zeffirelli. Jis gimė 1923 m. Florencijoje kaip Gian Franco Corsi, jo tėvas prekiavo audiniais. Šešerių metų be mamos likusį berniuką globojo Florencijoje gyvenusios britės, vėliau įkvėpusios autobiografinį Zeffirelli filmą „Arbatėlė su Musoliniu“ (1999). 1941 m. jis baigė Florencijos dailės akademiją, Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo italų pasipriešinimo judėjime, kovojo partizanų būryje. Po karo tęsė meno ir architektūros studijas Florencijos universitete.
Du savaitės tekstai
Konstantis Šavlovskis straipsnyje „Devyni „Kinotavr“ filmai“, kuris išspausdintas žurnale „Kommersant Weekend“, pristato, jo manymu, įdomiausius sekmadienį Sočyje prasidėjusio jubiliejinio, jau trisdešimtojo, Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ filmus. Konkursinėje festivalio programoje jų penkiolika.
Krėsle prie televizoriaus
Vis stebiuosi, kodėl lietuviai taip garbina žodį „elitas“ ir viską, kas juo įvardijama. Nenustebsiu, jei netrukus pas mus viskas bus elitiška, pavyzdžiui, elitiniai elgetos ar elitiniai politikai. Todėl siūlau prisiminti Sylvaino White’o filmą „Pasmerktas būrys“ (TV1, 17 d. 21 val.), kurio originalus pavadinimas „The Losers“.
Nauji filmai – „Rocketman“
Iškart prisipažinsiu, kad prieš pamatydama Dexterio Fletcherio filmą „Rocketman“ (JAV, D. Britanija, 2019) žinojau tik vieną Eltono Johno dainą. Ji buvo skirta kičinei princesei Dianai, todėl susidomėjimo muzikantu nesužadino. Abejoju, ar pamatytas filmas paskatins toliau domėtis jo herojaus kūryba, bet nesigailiu jį pamačiusi. Buvo visai smagu, nors, kaip ir dažnas biografinis filmas apie populiariosios kultūros kūrėjus, „Rocketman“ susideda iš daugybės klišių ir paprastos žinutės pabaigoje. Skiriasi tik nuoširdi, sentimentali ir šiek tiek autoironiška menininko išpažinties intonacija. Ji suteikia filmui pasakos atspalvį. Ši intonacija, regis, ir yra viena didžiausių „Rocketman“ vertybių.