7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

7md inf.
Nr. 25 (1304), 2019-06-21
Kinas
Kadras iš Franco Zeffirelli filmo „Romeo ir Džuljeta“
Kadras iš Franco Zeffirelli filmo „Romeo ir Džuljeta“

Mirė Franco Zeffirelli

Birželio 15 d. Romoje mirė italų teatro, kino ir operos režisierius, scenografas Franco Zeffirelli. Jis gimė 1923 m. Florencijoje kaip Gian Franco Corsi, jo tėvas prekiavo audiniais. Šešerių metų be mamos likusį berniuką globojo Florencijoje gyvenusios britės, vėliau įkvėpusios autobiografinį Zeffirelli filmą „Arbatėlė su Musoliniu“ (1999). 1941 m. jis baigė Florencijos dailės akademiją, Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo italų pasipriešinimo judėjime, kovojo partizanų būryje. Po karo tęsė meno ir architektūros studijas Florencijos universitete.

 

Teatru Zeffirelli susižavėjo pamatęs Laurence’o Olivier režisuotą Williamo Shakespeare’o „Henriką V“. 1946 m. jis persikėlė į Romą, dirbo teatro dailininku, vaidino scenoje. Režisūros Zeffirelli mokėsi iš garsaus italų kūrėjo Luchino Visconti, su kuriuo jie buvo artimi. 1947 m. Visconti pakvietė Zeffirelli būti jo asistentu kuriant filmą „Žemė dreba“. Vėliau Zeffirelli dirbo kitų italų neorealizmo pradininkų Vittorio De Sicos, Roberto Rossellini asistentu, 6-ajame dešimtmetyje statė operas ir teatro spektaklius, dirbo Londone, Niujorke. Jo pastatymu 1966 m. buvo atidarytas naujasis „Metropolitan Opera“ pastatas. 

 

Kine Zeffirelli debiutavo 1967-aisiais – pagrindinius vaidmenis „Užsispyrėlės sutramdyme“ sukūrė tada garsiausia kino pora, Holivudo žvaigždės Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas. Tačiau pasaulinę šlovę režisieriui pelnė kita Shakespeare’o ekranizacija – „Romeo ir Džuljeta“ (1968), iki šiol laikoma viena geriausių ekranizacijų, kartu su filmui parašyta Nino Rotos muzika tapusi neatsiejama populiariosios kultūros dalimi. Shakespeare’o kūrinių Zeffirelli ėmėsi ir vėliau: jo „Otelas“ buvo Placido Domingo, Hamletas – Melas Gibsonas. Prie populiariausių Zeffirelli filmų priskirtinas ir serialas „Jėzus iš Nazareto“ (1977). 1996 m. jis ekranizavo „Džeinę Eir“, pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Charlotte Gainsbourg. 

 

Didžioji Zeffirelli meilė buvo opera. 1990 m. duodamas interviu „International Herald Tribune“ jis sakė: „Visada tikėjau, kad opera yra planeta, kurioje visos mūzos bendradarbiauja ir mėgaujausi visais menais.“ 9-ajame dešimtmetyje režisierius perkėlė į ekraną operas „Pajacai“, „Kaimo garbė“, „Traviata“, „Otelas“, jose vaidino ir dainavo garsūs dainininkai. 2002 m. jis sukūrė paskutinį savo filmą – biografinį pasakojimą apie Marią Callas („Callas Forever“). Jame rodomos paskutinės dainininkės, su kuria Zeffirelli ne kartą bendradarbiavo ir ilgai draugavo, gyvenimo dienos.

 

Zeffirelli buvo gausiai apdovanotas įvairiomis premijomis. Jis garsėjo drąsiomis pažiūromis ir aštriu liežuviu, buvo tikintis krikščionis ir niekad neslėpė savo homoseksualumo, todėl sulaukdavo abiejų pusių kritikos. Zeffirelli bandė jėgas ir politikoje – buvo italų Senato narys, į kurį jį išrinko nuo Silvio Berlusconi partijos „Forza Italia“.

 

„Aš kaltinu“ – brangiausias šių metų prancūzų filmas

Šių metų pabaigoje ekranuose pasirodys Romano Polanskio filmas „Aš kaltinu“ („J’accuse“). Jis remiasi Roberto Harriso knyga, kurioje aprašyta neteisingai šnipinėjimu apkaltinto ir nuteisto prancūzų karininko Alfredo Dreyfuso byla. Dreyfusas buvo pripažintas išdaviku, nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išsiųstas į katorgą Prancūzijos Gvianoje. Dėl jo išteisinimo kovojo naujasis žvalgybos vadas Georges’as Picqaurt’as. XX a. pradžioje Dreyfuso byla sukrėtė visą pasaulį. Karininko stojo ginti intelektualai, įžvelgę byloje vis labiau Europoje įsigalinčio antisemitizmo apraiškas. Jų kovos simboliu tapo vieno populiariausių prancūzų rašytojų Emile’io Zola straipsnis „Aš kaltinu“. 

 

Polanskis seniai troško kurti filmą apie šią bylą. Jis norėjo, kad tai būtų ne kostiuminė drama, bet pasakojimas apie šnipus. Pasak režisieriaus, „tik taip galima parodyti jos panašumą į tai, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje: į mažumų persekiojimą, saugumo priemonių absurdą, vyriausybių slepiamus faktus, pasiutusią žiniasklaidą“.

 

Polanskio filmas bus brangiausias iš šiemet sukurtų Prancūzijoje, jo biudžetas viršija 25 milijonus eurų. Picqaurt’ą vaidina Jeanas Dujardinas, Dreyfusą – Louis Garrelis, operatorius Pawełas Edelmanas, muziką parašė Alexandre’as Desplat.

 

Paskelbti 43-iojo animacinių filmų festivalio Ansi nugalėtojai

Šeštadienį paskelbti Prancūzijoje, Ansi, vykstančio didžiausio tarptautinio animacinio kino festivalio nugalėtojai. Pagrindiniu prizu už geriausią pilno metražo filmą apdovanotas Jérémy Clapino filmas „Aš pamečiau savo kūną“ („J’ai perdu mon corps“), neseniai jau pelnęs Kanų programos „Kritikų savaitė“ Didįjį prizą. Filmui taip pat įteiktas ir Ansi žiūrovų prizas.

 

Debiutinis keturiasdešimt penkerių metų režisieriaus „Aš pamečiau savo kūną“ skirtas saugusiems žiūrovams. Jis sukurtas pagal „Amelijos iš Monmartro“ scenarijaus autoriaus Guillaume’o Laurant’o romaną ir pasakodamas apie iš ligoninės pabėgusią amputuotą ranką susieja fantastiką, meilės istoriją, dramą. Taip pat žiuri prizu apdovanotas ispano Salvadoro Simo pilno metražo filmas „Bunuelis po aukso amžiaus“ („Bunuel après l’âge d’or“). Geriausio trumpo metražo filmo apdovanojimas įteiktas prancūzui Bruno Collet už filmą „Mémorable“, žiuri prizas – portugalei Reginai Pessoa už filmą „Uncle Thomas: Accounting for the Days“.

 

„Gucci“ Milane surengė Harmony Korine’o kino parodą

Vyrų mados savaitės Milane atidarymo proga mados namai „Gucci“ pristatė amerikiečių kino režisieriaus, rašytojo Harmony Korine’o („Laukinės atostogos“, „Pajūrio šlaistūnas“) kino parodą. „The Crack-Up“ – tai dešimt kino peržiūrų, birželio 13–16 d. vykusių „Gucci Hub“ centre pastatytame laikinajame kino teatre, kuris sumanytas kaip Holivudo aukso amžiaus prisiminimas: žiūrovų laukė auksinės aksominės užuolaidos, krėslai ir sofos, dramatiškas apšvietimas.

 

Programoje – debiutinis Korine’o filmas „Gummo“ (1997), jo eksperimentinė drama „Julien Donkey-Boy“ (1999), komedija „Mister Lonely“ (2007) ir siaubo filmas „Trash Humpers“ (2009), taip pat kelių kitų, Korine’ą labiausiai paveikusių režisierių, tarp jų Wernerio Herzogo ir Louis Malle’io, filmai. Šiek tiek anksčiau Korine’as užfiksavo „Gucci“ mados namų moterų ir vyrų drabužių kolekcijas „Gucci pre-fall 2019“, o Londono leidykla „Idea Books“ išleido joms skirtą knygą. Netrukus Korine’ą pakeis kitas režisierius: Yorgosas Lanthimosas („Favoritė“) jau kuria knygą, skirtą kruizinei „Gucci 2020“ kolekcijai.

 

Harmony Korine’o „Gucci“ mados namams skirtą vaizdo klipą galima pasižiūrėti čia:

https://www.youtube.com/watch?v=HxyKzELWnKs

 

Parengė Ž. P.

 

Kadras iš Franco Zeffirelli filmo „Romeo ir Džuljeta“
Kadras iš Franco Zeffirelli filmo „Romeo ir Džuljeta“
Kadras iš filmo „Aš kaltinu“
Kadras iš filmo „Aš kaltinu“
Kadras iš filmo „Aš pamečiau savo kūną“
Kadras iš filmo „Aš pamečiau savo kūną“
Harmony Korine’o kino parodos plakatas
Harmony Korine’o kino parodos plakatas