7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie moteris ne tik todėl, kad jų laikas

Du savaitės tekstai

Živilė Pipinytė
Nr. 24 (1303), 2019-06-14
Kinas
Kadras iš filmo „Odesa“
Kadras iš filmo „Odesa“

1. Konstantis Šavlovskis straipsnyje „Devyni „Kinotavr“ filmai“, kuris išspausdintas žurnale „Kommersant Weekend“, pristato, jo manymu, įdomiausius sekmadienį Sočyje prasidėjusio jubiliejinio, jau trisdešimtojo, Atvirojo Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ filmus. Konkursinėje festivalio programoje jų penkiolika.

 

Festivalį atidarė Valerijaus Todorovskio filmas „Odesa“ („Odessa“). Pasak režisieriaus, filmo sumanymas gimė jam dar mokantis Maskvos kinematografijos institute. Iki dešimties metų Todorovskis gyveno Odesoje, jam buvo aštuoneri, kai 1970-aisiais mieste kilo choleros epidemija. „Odesa“ – tai šeimos drama. Jos centre – žydų šeima, pas kurią atvažiuoja pasisvečiuoti giminaitis Borisas su sūnumi. Jis norėtų palikti sūnų per vasarą, bet negali išvykti, nes mieste – karantinas. Į filmą, apie kurį svajojo visą gyvenimą, režisierius surinko savo mėgstamus aktorius, pradedant Irina Rozanova, vaidinusia jo debiutiniame filme „Katafalkas“ (1990), ir baigiant Jevgenijumi Cyganovu, vaidinusiu seriale „Atlydys“ (2013). Pasak Šavlovskio, „Odesa“ – tai filmas-būsena, primenantis lyg karantino sąlygomis savo mite uždarytą svarbų sovietų ir rusų kultūros chronotopą. Dėl santykių su Ukraina, į kurią atvykti daugeliui menininkų uždrausta, ir dėl to, kad tikroje Odesoje jau nebesurasi 8-ojo dešimtmečio Odesos, Todorovskis nenufilmavo ten nė vieno kadro. Dalis filmo buvo kuriama Taganroge ir Rostove, o kiemas atkurtas „Mosfilm“ paviljone. Šavlovskis mano, kad tai logiška: pagrindiniu Todorovskio filmo herojumi tampa ne tikras miestas, o vaikystės miesto mitologija, kurios suaugusių žmonių žemėlapyje nebebūna.

 

Šavlovskis taip pat mini konkurse rodomą Oksanos Karas filmą „Virš debesų“ („Vyše neba“), kurį nuo birželio 28 d. bus galima pamatyti ir Lietuvoje. Karas filmas „Geras berniukas“ 2016 m. laimėjo „Kinotavr“ Didįjį prizą. Naujasis filmas – melodrama, kurios herojė aštuoniolikmetė mergina turi įgimtą širdies ydą. Šavlovskis mano, kad režisierei merginos istorija tapo pretekstu pakalbėti apie prievarta bei kaltės jausmu paremtus tėvų ir vaikų santykius.

 

Pristatydamas Larisos Sadilovos filmą „Kartą Trubčevske“ („Odnaždy v Trubčevske“) Šavlovskis primena, kad Sadilova moterų kiną kūrė gerokai anksčiau, nei tapo madinga gender optika. Jos filmai visada pasakoja apie provincijos moterų likimus.

 

„Ištikimybė“ („Vernost“) – antrasis Niginos Saifulajevos filmas. Tai erotinė drama apie  trisdešimtmečių šeimą. Žmona įtaria, kad vyras jai neištikimas, ir pradeda pati megzti romanus. Pasak Šavlovskio, tai, kad filmo veiksmas vyksta Kaliningrado anklave, rimuojasi su pagrindinės herojės, įspraustos į svetimų jausmų, emocijų, kūnų ribas, būsena. Šavlovskiui „Ištikimybė“ – filmas apie tai, kaip ribos atsiveria ir herojė pamažu išsivaduoja iš savo nerimo, o santykių tuštumą užpildo naujas jausmingumas.

 

Marijos Agranovič filmo „Mylėk juos visus“ („Liubi ich vsech“) veikėja – profesionali išlaikytinė ir aferistė (ją suvaidino Aliona Michailova), kurios meistriškumui, pasak Šavlovskio, pavydėtų ir Štirlicas. Gudrių jos kombinacijų tikslas vienas – patvirtinanti, kad pinigai pervesti, SMS žinutė. Klientas moka visada: ir kad ją užkariautų, ir kad jos atsikratytų, ir kad susigrąžintų. Kritikas pastebi, kad riba tarp herojės darbo ir gyvenimo pamažu nusitrina, o tarp kaukių nepavyksta pamatyti veido. Šavlovskiui atrodo, jog Agranovič filmas – apie tai, kad moteris vyrų pasaulyje turi nuolat įsivaizduoti save kaip užduotį vykdančią Larą Kroft, jei nenori pati būti sunaikinta.

 

Kritiko dėmesį patraukė ir rašytojos, scenaristės Avdotjos Smirnovos bendraautorės bei grupės „Leningrad“ vaizdo klipų režisierės Annos Parmas pilnametražis kino debiutas „Skirkimės“ („Davai razvediomsia“). Pasak Šavlovskio, sprendžiant pagal žanrą, pavadinimą ir vaizdą „Skirkimės“ – įprasta šeimyninė komedija, bet pagal turinį – revoliucinis rusų autoriniam kinui pasisakymas. Annos Michalkovos herojė yra ginekologė, su vyru ir dviem vaikais gyvenanti kotedžų rajone. Vyras sėdi su vaikais, ji dirba už du ir moka paskolą. Bet vyras ją išduoda ir išeina pas sporto trenerę. Tada Parmas negailestingai fiksuoja standartinių procedūrų, kurias pereina jos herojė, rinkinį: išgertuves su draugėmis, vizitą pas būrėją, nevykusį bandymą užmegzti romaną, seksą su buvusiuoju. Pasak Šavlovskio, „Skirkimės“ – pirma rusų komedija apie skyrybas, nufilmuota moters požiūriu. Kritiko nuomone, pasirinkusi filmo liaudžiai žanrą, Parmas kalba apie tai, kad šiuolaikinė moteris nebus laiminga, kol neišsilaisvins iš šeimos idėjos ir būtino vyro dalyvavimo jos gyvenime.

 

Šavlovskiui pasirodė įdomus ir antrasis Aleksandro Lungino (režisieriaus Pavelo Lungino sūnus) filmas „Didžioji poezija“ („Bolšaja poezija“). Jo veikėjai – du inkasatoriai, karo Ukrainoje veteranai, gyvenantys mažame miestelyje ir laisvalaikiu lankantys poezijos būrelį. Filmas prasideda ir baigiasi banko apiplėšimo scena. Šavlovskis pastebi kelių kinematografinių tradicijų įtaką filmui ir mini Pietų Korėjos režisieriaus Chang-dongo Lee, izraeliečio Nadavo Lapido ir Jimo Jarmuscho vardus.

 

Pernai už geriausią režisūrą „Kinotavr“ apdovanotas Grigorijus Konstantinopolskis šiemet pristatys naują filmą „Audra“ („Groza“), kuris, Šavlovskio manymu, taps viena labiausiai aptarinėjamų festivalio premjerų. Chrestomatinę Aleksandro Ostrovskio pjesę režisierius perkėlė į dabartį, bet tekstą paliko beveik nepakeistą. Distancija tarp teksto ir vaizdo, pasak Šavlovskio, ir kuria filmo apimtį, išplėsdama firminį režisieriaus kempą iki rusų klasikinės literatūros visatos. Todėl gimsta ypatingas efektas: tai, kas vyksta ekrane, kartu yra ir siurrealistiška, ir tikroviška (panašius jausmus patiria ir šiuolaikinis naujienų juostos skaitytojas). Kritikui pasirodė tikslus, bet kartu paradoksalus aktorių pasirinkimas: Kabanichą vaidina Viktorija Tolstoganova, o pagrindiniu filmo veikėju tampa Ivano Makarevičiaus vaidinamas Kuliginas. Šavlovskio tikinimu, klasiką dabar galima statyti tik taip – kad ir pasitelkiant klipinius intarpus 10-ojo dešimtmečio MTV stiliumi su šokančiais humanoidais ir delfinukais.

 

Devintasis Šavlovskio aptariamas filmas – festivalį uždarysiantis Andrejaus Smirnovo „Prancūzas“ („Francuz“). Tai šešta pilno metražo rusų kino klasiko juosta. Scenarijų parašė pats režisierius, pridurdamas, kad čia kinematografinis jo testamentas. „Prancūzas“ – nespalvotas retro filmas, kurio veiksmas nukelia į 1957-ųjų Maskvą. Kartu su kitais prancūzų studentais į Maskvos universitetą atvyksta Pjeras Diuranas. Tikrasis jo kelionės tikslas – sužinoti apie tėvą, baltąjį karininką Aleksejų Tatiščevą, kuris 4-ajame dešimtmetyje buvo represuotas. O režisieriaus tikslas, pasak Šavlovskio, – panaudoti herojų užsienietį kaip gidą po epochą: kartu su juo pabūti universiteto bendrabutyje ir Lubiankos kabinete, pusiau legaliame džiazo koncerte ir Didžiajame teatre, komunaliniuose butuose ir barakuose. Filme skamba Bellos Achmadulinos eilės, groja Aleksejus Kozlovas – matyti, kad „šestidesiatnikų“ karta jau įgijo savo teises. Šavlovskis priduria, kad galima tik pavydėti 78-erių režisieriui jo atvirumo ir drąsos sakant tai, ką jis nori pasakyti.

 

https://www.kommersant.ru/doc/3984232

 

2. „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame tekste apie komiksų heroję „Ksena: feministė kovotoja. Ji naudojosi mitologija ir vyrais, tapo LGBT ikona“ Marta Górna rašo, kad Ksena gelbėjo pasaulį ilgokai prieš atsirandant populiariesiems komiksų personažams Nuostabiajai Moteriai bei kapitonui Marvelui ir mokė piktadarius gerų manierų. Straipsnio autorė klausia, kodėl šios herojės vis dar reikia populiariajai kultūrai. Jos teigimu, George’ui R.R. Martinui rašant pirmąjį „Sostų karų“ tomą būtent Ksena valdė žiūrovų vaizduotę. Jos nuotykius apdainuojantį serialą rodė 108 šalių televizijos. „Variety“ duomenimis, vieną serialo dalį 1997 m. žiūrėjo 7,7 milijono žiūrovų. Karingoji princesė Ksena draugavo su dievais, darė salto ir kitokius piruetus, o jos karo šūkis įėjo į popkultūros istoriją. Pakeliui ji tapo feminizmo ikona, o seksualinės mažumos pavertė ją savo vėliava.

 

Dėl populiarumo Ksena kovėsi su Herakliu. Ksena „debiutavo“ 1995-aisiais seriale „Heraklis“, kurio žvaigždė buvo Kevinas Sorbo. Ji patiko žiūrovams, nes stengėsi atpirkti padarytą blogį, ir amerikiečių prodiuseriai pajuto, kad Naujojoje Zelandijoje filmuotas serialas gali tapti pelningas. Netrukus pradėtas filmuoti naujas serialas, kuriame Ksena buvo atsivertusi karė su niūria praeitimi. Heraklis buvo greit nustumtas į šalį, o serialo reitingai pasiekė viršūnę. Niekam netrukdė, kad seriale „Ksena: karingoji princesė“ mitologija traktuojama nerimtai, nuvertinant dievus. Žinoma, čia buvo didelis Lucy Lawless nuopelnas. Šiai Naujosios Zelandijos aktorei iškart pritiko striuki Ksenos drabužiai, nors prodiuseriai Ksenos vaidmenį planavo skirti kitai aktorei. Tačiau ši susirgo ir neatvyko į bandymus.

 

„Ksena: karingoji princesė“ – vienas mėgstamiausių Quentino Tarantino serialų. Pasak režisieriaus, tai puikus personažas: „Ji buvo Atila – įkūnytas blogis, ji grobė ir žudė. Praeitis persekioja ją lyg Clintą Eastwoodą filme „Menantis pikta“. Dabar ji kovoja dėl atpirkimo, bet žino, kad yra jo neverta. Tai retai atsitinka, ir ne tik moters personažui. Tai reta apskritai, jei kalbame apie išgalvotus personažus. Tai tikrai velniškai gera istorija!“

 

Ksenai netenka savo kaltės atpirkinėti vienai. Ją lydi ištikima draugė Gabrielė, kuri žiūrovų akyse patiria permainą – iš apsukrios kaimietės tampa drąsia kovotoja. Būtent dėl santykių su Gabriele Ksena tapo LGBT ikona. Nors serialo kūrėjai niekad apie tai neužsiminė, Lawless prieš kelerius metus duodama interviu sakė, kad visada laikė Kseną biseksualia. Beveik kiekvienoje serijoje ji sutinka buvusį meilužį, flirtuoja su karo dievu, priverčia Heraklį ją įsimylėti, tačiau niekad neprisiriša prie jokio vyro. Ksenos ir Gabrielės draugyste pasinaudojo firma „Subaru“ – pagamino lesbietėms skirtų automobilių liniją „Xena LVR“ („Xena Lover“). Kovotojos vardu pasivadino grupė „The Marching Xenas“, dalyvaujanti LGBT protestuose.

 

Ksenos feminizmas buvo perdėtas, tačiau ryškus. Lawless bėgiojo ekrane pusiau nuoga ir vėliau juokavo, kad gerbėjai nustemba pamatę ją apsirengusią. Vyrai seriale – antro plano personažai. Ksena turi juos gelbėti arba patiria su jais trumpus meilės nuotykius. Ksena pradėjo televizijoje stiprių moterų, kurios yra savo likimo šeimininkės, erą. Lucy Lawless suvaidino dar keliuose populiariuose serialuose ir tapo sektinu pavyzdžiu, kai 2012 m. žiniasklaida visame pasaulyje rašė apie jos suėmimą. Mat prisirakinusi prie Antarktidą gręžiančios platformos protestavo prieš gamtos naikinimą. Tada leidiniui „The Guardian“ Lawless sake: „Niekad nepainiojau savęs su Ksena, bet žinojau, kad ji bus naudinga man kovojant už ekologiją.“

 

Serialas truko šešis sezonus, dvi paskutinės jo serijos buvo išleistos DVD kaip filmas „Legendos pabaiga“. Tačiau apie Kseną ir kitų kovotojų kovas už seksualinių mažumų teises sukurtas dokumentinis filmas „Queering the Script“ dabar rodomas įvairiuose festivaliuose. Sunku suskaičiuoti komiksus, žaidimus, knygas ir kitokius suvenyrus, atsiradusius kartu su serialo apie Kseną banga. 2005 m. Ksenos vardu buvo pavadinta nauja planeta. Nors atgaivinti serialo nepavyko, pasak Górnos, Ksenos populiariajai kultūrai reikia ir dabar, nes ji buvo nepriklausoma ir stipri moteris ne tik todėl, kad to reikalavo laikas. Būti nepriklausomai ir stipriai – jai natūralus poreikis. Panašiai kaip princesės kovos šūksnis – jos atpažinimo ženklas.

 

http://wyborcza.pl/7,101707,24857412,xena-wojowniczka-feministka-traktowala-mitologie-i-mezczyzn.html

Kadras iš filmo „Odesa“
Kadras iš filmo „Odesa“
Kadras iš filmo „Audra“
Kadras iš filmo „Audra“
Kadras iš filmo „Prancūzas“
Kadras iš filmo „Prancūzas“
„Ksena: karingoji princesė“
„Ksena: karingoji princesė“