Medžioklė su dainomis

„Džonas Vikas 3“ („John Wick: Chapter 3 – Parabellum“), rež. Chad Stahelski, JAV

„Daryk, ką moki geriausiai, Džonai“, – vienoje scenoje sako bosas. „Ką?“ – akmeniniu veidu perklausia Keanu Reeveso Vikas, lyg prieš tai dviejose dalyse nebūtų daręs vis to paties – žudęs. „Medžiok“, –atsako bosas, ir po kelių minučių Džonas Vikas ant žemės pakloja du autobusus nuo galvos iki kojų ginkluotų karių. Kliaudamasis tik pistoletu ir raumenimis. Sunku nesijuokti. 

Prisiminkime: viskas prasidėjo nuo nužudyto šuns ir pavogto automobilio. Automobilio bala nematė, bet už šunelį būtina atkeršyti. Ir herojus keršija, savo kelyje be gailesčio šluodamas visus iš eilės.

Džono Viko poelgiai primena grandininę reakciją – nesustabdysi. Todėl logiškai mąstant keista, kad blogiukai vis dar tiki, jog įmanoma pasipriešinti elitiniam žudikui, valingai stoja jam skersai kelio, mojuoja kumščiais ir varpo kulkomis. Be šansų. Džonas Vikas – nenugalimas. Pirmosios dalys parodė, kad jo rankose šaltuoju ginklu gali tapti net pieštukas, o štai naujoji dalis arsenalą papildo diržu, rusiškų pasakų knyga kietu viršeliu ir net žirgu, tik reikia jį tinkamoje vietoje spūstelėti.

Žinoma, ieškoti logikos šioje franšizėje nėra jokios prasmės. Tokie filmai vadinami „ginklų pornografija“, vadinasi, už mintį svarbiau blizgūs šautuvų paviršiai, kulkų šokiai, judesių ekvilibristika, kritimų choreografija, skriejančių automobilių trajektorijos, dūžtantis stiklas, kompiuterinio žaidimo logika.

Vis dėlto trečioje dalyje ši veiksmo mašina be stabdžių ima atsibosti, todėl pradedi lauki to, kas bent jau pirmuose dviejuose filmuose erzino labiausiai – dialogų. Būtent scenos, kuriose veikėjai teatrališkai taria žodžius, neva mąsto, demonstratyviai varto akis ir bando būti rimti, paradoksalu, gelbėja filmą nuo visiškos tuštumos. Šįkart atleidi net režisieriaus bandymą prabilti universaliau, formuluoti amžinus klausimus. Apie likimą, apie tai, kad ne visada esame jo kalviai.

„Rocketman“, rež. Dexter Fletcher, Didžioji Britanija, JAV, Kanada

Internete galima rasti straipsnių, kuriuose „Rocketman“ lyginamas su „Bohemijos rapsodija“. Rašoma, kad pirmasis geresnis, autentiškesnis, režisierius nenutyli nepatogių faktų ir net muzikaliai jame daugiau išmonės, su kuo visiškai sutinku. Dar pridurčiau, kad Eltoną Johną vaidinantis Taronas Egertonas, priešingai nei Freddie Mercury įkūnijantis Rami Malekas, spinduliuoja charizma, jo vaidyba atrodo subtilesnė ir neperspausta, su pustoniais, kurie virpa lūpų kampučiuose ir žaidžia valiūkiškame žvilgsnyje.

Bet tik tiek. Abu filmai – gana vidutiniški, nes naudojasi panašia pasakojimo struktūra. Trafaretu. Sunki vaikystė, koncertai vietiniuose baruose, pirmieji įrašai, žaibiškas išgarsėjimas, sausakimši pasaulio stadionai, šlovės akimirkos, vakarėliai, alkoholis ir narkotikai, nuopuolis, o tada atgimimas… Viską galima nuspėti minučių tikslumu.

„Rocketman“ aukščiau „Bohemijos rapsodijos“ kilsteli tik du dalykai. Pirma, muzikiniai numeriai, kuriuose, be kičo, yra ir ironiškos distancijos su realia asmenybe, leidžiančios režisieriui drąsiau fantazuoti. Antra, žmogiškasis lygmuo, kurio filme apie Mercury labiausiai ir pritrūko. „Rocketman“ pirmiausia yra ne apie Eltoną Johną kaip muzikantą, o apie Eltoną Johną kaip žmogų. Apie tai, kad norint sukurti save kaip asmenybę pirmiausia reikia sau atleisti ir save pamilti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, šios išvados pakanka, kad iš kino salės išeitum ne tik dainų pasiklausęs, bet ir šį tą supratęs (pasikartojęs).

O kad imantis biografinio filmo galima dar drąsiau fantazuoti, nesilaikyti linijinio pasakojimo, laužyti panašių filmų taisykles, įrodė kad ir Toddas Haynesas filme „Manęs čia nėra“ („I’m Not There“). Šią muzikinę fantaziją apie Bobą Dylaną visada prisimenu, kai einu žiūrėti dar vieno biografinio filmo apie muzikos ikoną.