Kinas
Pedro Almodovaro filmo „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“, Ispanija, 2019) pagrindinis veikėjas – pagyvenęs kino režisierius Salvadoras. Jį kankina depresija, vienatvė, nugaros skausmai ir dar dešimt įvairiausių ligų, kurias pamatome lyg mokslo populiarinimo filme animuotuose kadruose. Taip su šypsena Almodovaras išvardija tipiškus pagyvenusio žmogaus negalavimus. Tačiau, nepaisant net ir fizinio Salvadorą vaidinančio Antonio Banderaso panašumo, ryškių ir iškart atpažįstamų džemperių ar paviljone atkurto Almodovaro buto, „Skausmas ir šlovė“ – ne visai autobiografinis filmas. Jo apibūdinimą „autofikcija“ Almodovaras įdėjo į Salvadoro mamos lūpas: ji nugirdo šį žodį, kai sūnus davė interviu. Nors „autofikcija“ filme skamba ironiškai, ko gero, ji tiksliausiai apibūdintų ne tik „Skausmą ir šlovę“, bet ir ne vieną Ingmaro Bergmano, Federico Fellini ar Andrejaus Tarkovskio filmą. „Skausmo ir šlovės“ pradžioje nuo skausmo apdujęs Salvadoras pasako sutiktai aktorei absurdiškai skambančią frazę, esą dabar – restauruotame jo filme – Albertas (Asier Etxeandia) vaidina geriau. Nustebusi aktorė atsako, kad filmas liko tas pats. Filmai nesikeičia, bet žiūrėdami senus filmus matome ir save, juose atspindėtus ir pasikeitusius lyg magiškame veidrodyje. „Skausme ir šlovėje“ toks veidrodis atspindi ir Salvadorą, ir Almodovarą.
Pasakojimą apie kankinantį nugaros skausmą (šlovės filme beveik nėra, nebent jos šešėlis, kai taip pat animuotai Salvadoras prisimena savo keliones su filmais po pasaulį) Almodovaras pertraukia veikėjo vaikystės prisiminimais, susitikimais su buvusiu meilužiu, restauruoto filmo aktoriumi Albertu ir rūpestinga asistente (Nora Navas). Pereidamas iš vienos tikrovės į kitą Salvadoras lyg pasineria po vandeniu. Filmas prasideda scena baseine, vėliau vandens motyvas pasikartos kartu su sinefiliškais prisiminimais, o filmo pabaigoje ant kėdės padėta vonelė vandens ir nuogas jaunuolis šalia jos taps pirmo Salvadoro patirto geismo prisiminimu. Stebėti kino juostoje nuolat besimainantį motyvų, asociacijų, ryškių spalvų ir garsų žaismą – ypatingas malonumas. Režisierius juo nepiktnaudžiauja, tai sustiprina buvimo specifiniame Almodovaro kino pasaulyje jausmą, bet kartu sutirština liūdesio gaidas. Net pradeda atrodyti, kad tai atsisveikinimo filmas.
Liūdesį Almodovaras atskiedžia komiškomis situacijomis, susijusiomis su Albertu, kuris pripratina Salvadorą prie heroino, absurdiška scena filmotekoje ar lyrišku vaikystės prisiminimu apie motiną (Penelope Cruz) ir jos drauges, dainuojančias prie upės, kai ant krūmų džiausto skalbinius. Visos filmo situacijos vienaip ar kitaip padeda Salvadorui suvokti save. Jis nejaučia kaltės, bet, regis, gailisi neišnaudotų galimybių (heroinas, matyt, viena iš jų), nepasakytų žodžių ar neparodytų jausmų.
Filme matome kelias atsisveikinimo scenas: su motina, kuri duoda tikslias instrukcijas, kaip ją palaidoti (ji nori būti karste basa ir nesurištomis kojomis), su jaunystės meile Frederiku (Leonardo Sbaraglia). Jų susitikimas po keliasdešimties metų ir atsisveikinimas toks intymus ir jaudinantis, kad išgyveni kiekvieną aktorių žvilgsnį, gestą kaip savo. Almodovaras su Banderasu (jo apdovanojimas Kanuose už geriausią aktoriaus vaidmenį šiame filme labiau nei pelnytas) sukuria šiame epizode tokį intymumo pojūtį, kad žiūrovas nesijaučia esąs vujaristas, kaip dažnai būna žiūrint panašias kino išpažintis. Kaip Almodovaras tai padaro, man paslaptis. Scenos su motina, Frederiku ar dažytoju Gustavu, kurį mažasis Salvadoras moko skaityti ir rašyti, perteikia filmo esmę. Salvadoras negali gyventi nekurdamas kino, kuris veikia stipriau už narkotikus. Kūryba sulydo prisiminimus ir dabartį. Kinas pratęsia ir išsaugo gyvenimą kitoje erdvėje, atsirandančioje, kai įsijungia kino kamera.
Fellini sakydavo, kad filmo pabaigoje būtinai turi būti šviesos spindulys. Pasižiūrėkite „Skausmo ir šlovės“ pabaigą ir bus aišku, ką jis norėjo pasakyti.
