7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tiesiog nevykėliai

Nauji filmai – „Domino“

Živilė Pipinytė
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Kinas
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“

Brianas De Palma – amerikiečių klasikas, vienas pirmųjų kino postmodernistų, ištikimas Alfredo Hitchcocko sekėjas. Dauguma jo filmų (kad ir „Randas“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“ ar „Gyvatės žvilgsnis“) analizuojami kino mokyklose, kai būsimi režisieriai mokosi montuoti, naudoti subjektyvią kamerą ar cituoti klasikus. Man tokio citavimo etalonas yra laiptų scena „Neliečiamuosiuose“, kai De Palma žiūrovų akyse postmodernistiškai analizuoja Sergejaus Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“ epizodą, nors populiariausi vis dėlto yra Hitchcocko citatų jo filmuose pavyzdžiai. Susidūriau ir su vertinimais, esą De Palma – tiesiog tik saspenso meistro plagiatorius. De Palma ne vieną dešimtmetį nuosekliai plėtojo saspenso teoriją, iš Hitchcocko mokėsi įvesti į filmo pasakojimą siurrealistinius elementus bei naudoti subjektyvų personažo žvilgsnį.

 

Ne viena naujausio režisieriaus filmo „Domino“ (Danija, Prancūzija, Ispanija, Belgija, 2019) scena taip pat verčia prisiminti Hitchcocką. Kai policininkas Kristianas vejasi savo porininko Larso žudiką Kopenhagos stogais, o kamera netikėtais rakursais fiksuoja jo žvilgsnius žemyn, norom nenorom atmintyje iškyla ir „Svaigulio“ kadrai. „Domino“ kulminacijos, kai arabų teroristai rengiasi susprogdinti areną, kurioje vyksta korida, įtampa sumontuota iš personažų žvilgsnių ir jų trajektorijų. Stebėdami, į ką žiūri ir ką mato teroristai (jų vadas viską stebi pro žiūronus!) ir du juos persekiojantys Kopenhagos policininkai, ir suvokiame, kas netrukus atsitiks. Hičkokišką žvilgsnio vizualizavimo ir saspenso kūrimo principą De Palma perkėlė ir į vieną svarbiausių filmo turinio lygmenų: visus savo prievartos aktus teroristai tiesiogiai fiksuoja kameromis, kad galėtų iškart įkelti į „YouTube“ kanalą, todėl dalį filmo įvykių stebime savižudžių akimis, kai kartu su kamera jie nukreipia savo ginklą į beginklius žmones. Tokių scenų filme ne viena, panaši jį ir užbaigs, tačiau bene iškalbingiausios yra žudynės, kai kino festivalio svečiai kyla raudonu kilimu nuklotais laiptais. Vaizdo kameros įtaisytos ir idiliškame name Kopenhagoje, kur CŽA įkūrė teroristų kalėjimą. Žinoma, nuoroda į ankstesnius režisieriaus filmus – ir stambiu planu rodomos detalės, ir kadre dažnai vyraujanti kraujo spalva: raudoni net Olandijos vėjo malūno sparnai. 

 

Žiūrėdama „Domino“ visą laiką bandžiau atsikratyti jausmo, kad žiūriu De Palmos autoparodiją. Jis jau dvidešimt metų gyvena Europoje ir bando čia kurti filmus, bet, regis, taip ir neprisitaikė prie europietiškų galimybių. Ne viename interviu režisierius skundėsi „Domino“ prodiuseriais, finansavimu, sunkiomis darbo sąlygomis, tuo, kad galutinis variantas sutrumpintas net 50 minučių. Kad filmas pigus, nuslėpti sunku. Nors, kita vertus, gal tai, jog veiksmas vyksta 2020 m. Kopenhagoje, galima suprasti kaip režisieriaus perspėjimą, kad viskas, ką matome, – tik fantazija.

 

„Domino“ siužetas apie arabų teroristus Europoje aktualus, bet toks nuspėjamas (scenarijaus autorius Petteris Skavlanas), kad net apmaudu. De Palma bando pasišaipyti iš visagalės CŽA, bet agentūros atstovas Danijoje Džekas (Guy Pearce), kuris ir užvirė visą filme rodomą košę, – tiesiog primityvus „juodas charakteris“, neteisėtai sekantis danų policininkų skambučius ir paimantis įkaitais siro krikščionio Ezros (Eriq Ebouaney) šeimą, tardantis jo paauglį sūnų, kad Ezra, kurio tėvą nužudė IGIL, padėtų amerikiečiams rasti Europoje teroristų veiksmus koordinuojantį arabą. „Domino“ susipina du ar net trys paraleliniai tyrimai, veiksmui įpusėjus atsiranda meilės trikampio motyvas, o danų policijos tyrimo koordinatoriui svarbiau ne jo pavaldiniai, bet įtikti Džekui, tačiau viskas rodoma lyg pagreitintame filme.

 

Nors Kristianas kartu su nužudyto porininko Larso meiluže policininke Aleks ieško žudiko visoje Europoje – jų maršrutas driekasi iš Danijos į Belgiją, Olandiją ir net Ispaniją, „Domino“ stinga būtent veiksmo, kuriuo anksčiau garsėjo De Palmos filmai. Kristianas ir Aleks nežino, kad žaidžia pagal jiems primestas taisykles, bet dėl to netampa tragiškesni ar gilesni. Jie tiesiog nevykėliai, kuriems nepasisekė. Vis dėlto manau, kad tai neatbaidys „Sostų karų“ gerbėjų nuo susitikimo su pagrindinius vaidmenis „Domino“ sukūrusiais aktoriais Nikolajumi Costeriu-Waldau ir Carice van Houten, kuri, beje, visą filmą atrodo taip, lyg nesuvoktų, kur atsidūrė.

Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“
Kadras iš filmo „Domino“