Kinas

„7md“ inf.

12 „Kino pavasario“ filmų, kuriuos verta pamatyti

Šiųmetis „Kino pavasaris“ ir vėl pareikalaus didžiąją gyvenimo dalį skirti kinui. Filmų daug, todėl šįkart „7md“ nusprendė parinkti filmų sinefilams ir retenybių ieškantiems žiūrovams.

„Bakurau“ („Bacurau“, Brazilija, Prancūzija, 2019)

Pasitelkę įvairius kino žanrus, Kleberas Mendonça Filho kartu su Juliano Dornellesu sukūrė filmą – politinės ir socialinės krizės apimtos šiuolaikinės Brazilijos metaforą, kritikuojančią populistinio šalies prezidento Jairo Messiaso Bolsonaro neoreligingumą bei jo pastangas kopijuoti Donaldą Trumpą. Kartu tai pasakojimas apie nedidelių bendruomenių išnykimą: Bakurau kaimelį atakuoja nežinia iš kur atsiradę grobikai, jis išnyksta iš žemėlapio kartu su vyriausios jo gyventojos Karmelitos mirtimi. Filmo kūrėjai nesistengia paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Jie susitelkia į keistą kaimelyje tvyrančią atmosferą. Programa „Meistrai“.

Jonas Ūbis

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Pirmasis šių metų „Kino“ žurnalo numeris tradiciškai skirtas kovo 19 d. prasidedančiam „Kino pavasariui“: rengėjai pristato ryškiausius festivalio filmus, kuriuose vyrauja apmąstymai apie ateitį, o Santa Lingevičiūtė – Kanų „Auksine palmės šakele“ ir keturiais „Oskarais“ apdovanoto filmo „Parazitas“ (jis papuoš ir festivalio programą) autorių Pietų Korėjos režisierių Bong Joon-ho, kuriam skirta ir viena festivalio retrospektyvų. Straipsnyje „Auksinis sinefilas Bong Joon-ho“ išsamiai analizuodama režisieriaus kūrybą, Lingevičiūtė rašo, kad jis „žavi ne tik savo režisūrinėmis idėjomis, bet ir nepasotinamu domėjimusi viso pasaulio kinu, o tai, pripažinkim, atrodo labai retas reiškinys tarp lietuvių kūrėjų“. Taip pat žurnale pateikiamas interviu su prancūzų režisiere Céline Sciamma, kurios kostiuminę melodramą „Liepsnojančios moters portretas“ festivalis rodys ne tik kino salėse, bet ir Operos ir baleto teatre. (Kažkam toks rodymas gal ir imponuoja, nors esu įsitikinęs, kad kinas buvo ir turėtų likti demokratiškas menas.)

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Importinis jaunikis“, „Vestuvės“

Pastaruoju metu viena dažniausių lietuviškų komedijų temų – vestuvės. Taip, šios – tikrai opi problema, juk, kaip sakoma, santuoka įvelka meilę į naktinius marškinius. Šįkart apžvelgsime du filmus: Simono Aškelavičiaus „Importinį jaunikį“, sukurtą pagal importinį scenarijų, ir Vyganto Bachmackij „Vestuves“, neseniai pasirodžiusias jau ir legaliose internetinėse platformose. Pirma mintis, šovusi į galvą, kad į vieną sudėjus abiejų filmų pliusus būtų įšėjęs visai padorus kūrinys. Abiejuose filmuose gausu eklektikos, ir nebūtinai skoningos, tačiau jau bandoma derinti komerciškumą ir meną (bent jau antruoju atveju).

Corneliu Porumboiu apie „Švilpautojus“

Šiemet „Kino pavasaris“ rodys naują vieno rumunų Naujosios bangos pradininkų Corneliu Porumboiu filmą „Švilpautojai“ („La Gomera“, Prancūzija, Vokietija, Rumunija, 2019). Jo premjera įvyko pernai Kanuose. Tai kruvinas, sąmojingas ir erotinis film noir. Jo veikėjas – korumpuotas policininkas iš Bukarešto – patenka į salą, kad išmoktų paslaptingą kalbą, kuria naudojasi mafija. Toje kalboje nėra žodžių – tik švilpimas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šiandien (6 d. 21.40) „LRT Plius“ pradeda rodyti Federico Fellini filmų retrospektyvą. Pirmasis – 1954 m. pasirodęs „Kelias“. Pasakojimas apie cirko stipruolį Dzampaną (Anthony Quinn), keliaujantį Italijos keliais su protiškai neįgalia Dželsomina (Giulietta Masina), kurią kadaise nusipirko iš jos motinos, seniai pripažintas kino šedevru. Ypatinga filmo poezija išlieka, nepaisant permainų, kurios per tuos šešiasdešimt kelerius metus įvyko kine.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pareigūnas ir šnipas“

Romano Polanskio filmo „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, Prancūzija, Italija, 2019) pradžioje matome titrą, pranešantį, kad visi filme rodomi personažai egzistavo iš tikrųjų. Dvylika metų trukusi šnipinėjimu Vokietijos naudai apkaltinto karininko Alfredo Dreyfuso byla ilgam padalijo Prancūziją, paskatino sionistą Theodorą Herzlą kovoti dėl Izraelio valstybės idėjos įgyvendinimo, o su byla susijęs skandalas ir atviras Émile’io Zola laiškas „Aš kaltinu!“ (toks ir originalus filmo pavadinimas) tapo svarbiu politiškai angažuotų intelektualų atspirties tašku. Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Hannah Arendt rašė: „Dreyfuso byla atskleidė visus kitus XIX a. antisemitizmo elementus grynai ideologiniu ir politiniu aspektu – tai antisemitizmo, atsiradusio ypatingomis nacionalinės valstybės sąlygomis, kulminacija. Tačiau jo įnirtinga forma užbėgo už akių būsimiems įvykiams, todėl atrodo, kad svarbiausi Dreyfuso bylos veikėjai dalyvauja didžiulėje generalinėje repeticijoje to spektaklio, kuris buvo atidėtas daugiau nei trims dešimtmečiams.“

Gediminas Kukta

70-osios Berlinalės dienoraštis

Filmų daug, laiko rašyti mažai, todėl norisi stabtelti tik prie tų, kurie iš tiesų patiko arba sukėlė minčių. Vienas tokių – Lietuvoje nemažai gerbėjų turinčio vokiečio Christiano Petzoldo „Undinė“ („Undine“) iš konkursinės programos.

Prieš dvejus metus „Tranzite“ režisierius Antrojo pasaulinio karo laiku parašytą Annos Seghers romano siužetą perkėlė į šių dienų Marselį, o naujajame filme graikų mitologijos įkvėptas legendas apie undines interpretuoja dabarties Berlyne.

Valentinas Vasianovičius apie „Atlantidą“

Valentinas Vasianovičius (g. 1971) – režisierius, prodiuseris, operatorius. Jis studijavo dokumentinio kino režisūrą ir operatoriaus meną Kijeve. Tarptautinį pripažinimą pelnė 2004 m. trumpo metražo dokumentiniu filmu „Against The Sun“. Pateikiame režisieriaus interviu „Laisvės“ radijui ir radijui „Amerikos balsas“ fragmentus.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Partizanas“, „El Padre Medico“

Šiuolaikinių herojų Lietuvoje pilna. Net nežinodami apie jų didvyriškumą, galime prasilenkti su jais gatvėje, pirkti parduotuvėje tą patį pieną, sėdėti šalia viešajame transporte, naudotis tuo pačiu viešuoju tualetu... Tačiau dar dažniau jie matomi. Jie pilni inovatyvių idėjų, patrauklūs, pilietiški, sveikatingi, puikiai planuojantys laiką, ekologiški ir labai teisingi.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pastebėjau, kad bulvarinių medijų žurnalistai labiau už kitus mėgsta kalbėti apie tiesą, jos reikalauti, aiškinti, kur ji arba kas ją slepia. Ne išimtis ir brolių Ethano bei Joelio Coenų satyros „Šlovė Cezariui!“ („LRT Plius“, kovo 5 d. 21.33) veikėja Tora (Tilda Swinton).