7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ateities vizijos ir dabartis

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 10 (1331), 2020-03-13
Kinas

Pirmasis šių metų „Kino“ žurnalo numeris tradiciškai skirtas kovo 19 d. prasidedančiam „Kino pavasariui“: rengėjai pristato ryškiausius festivalio filmus, kuriuose vyrauja apmąstymai apie ateitį, o Santa Lingevičiūtė – Kanų „Auksine palmės šakele“ ir keturiais „Oskarais“ apdovanoto filmo „Parazitas“ (jis papuoš ir festivalio programą) autorių Pietų Korėjos režisierių Bong Joon-ho, kuriam skirta ir viena festivalio retrospektyvų. Straipsnyje „Auksinis sinefilas Bong Joon-ho“ išsamiai analizuodama režisieriaus kūrybą, Lingevičiūtė rašo, kad jis „žavi ne tik savo režisūrinėmis idėjomis, bet ir nepasotinamu domėjimusi viso pasaulio kinu, o tai, pripažinkim, atrodo labai retas reiškinys tarp lietuvių kūrėjų“. Taip pat žurnale pateikiamas interviu su prancūzų režisiere Céline Sciamma, kurios kostiuminę melodramą „Liepsnojančios moters portretas“ festivalis rodys ne tik kino salėse, bet ir Operos ir baleto teatre. (Kažkam toks rodymas gal ir imponuoja, nors esu įsitikinęs, kad kinas buvo ir turėtų likti demokratiškas menas.)

 

Kita svarbi šio „Kino“ tema – istoriniai lietuvių filmai, kurių itin pagausėjo pastaraisiais metais. Apie juos prie apskrito redakcijos stalo kalbėjosi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto profesorė Natalija Arlauskaitė, kultūros istorijos mokslų daktarė Violeta Davoliūtė, kino kritikai Santa Lingevičiūtė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas. Pokalbio „Kinas, istorija, ideologija“ dalyviai negaili piktų žodžių konjunktūriškam lietuvių vaidybiniam kinui, o Arlauskaitė pastebi, kad „nuolat jaučiamas auditorijos dirginimas skirtingais kanalais. Taip formuojama nuolatinė parengties būsena. Pavyzdžiui, netgi tokiais netyčiniais atvejais kaip Audriaus Juzėno „Ekskursantės“ (2015) finalas. Prisiminkime, pagrindinė veikėja sėdėdama ant tvoros ir matydama artėjantį NKVD sunkvežimį sako, kad dabar jie gali bet kada atvažiuoti, nes ji jau žino, kaip sugrįžti atgal.“

 

Dar vieną požiūrio į neseną Lietuvos istoriją aspektą atskleidžia Brigitos Kulbytės pokalbis su UAB „Lietuvos kinas“ saugomų kino juostų išsaugojimo galimybes tyrusios ekspertų grupės nariais Vaida Kazlauskaite ir Aleksu Gilaičiu, pavadintas „Kino juostų saugojimas. Naikinti negalima palikti: kur kablelį dės ministerija?“. Pokalbio dalyviai aptaria sovietinio kino paveldo padėtį, svarsto, kaip pasielgti su likviduojamame „Lietuvos kine“ išlikusiais 65 tūkstančiais kino juostų, kurių likimas vis dar neaiškus. Gilaitis mano, kad „galvojant apie filmotekos Lietuvoje steigimą, svarbu nepamiršti ir klausimo, kokią matome kino paveldosaugos politiką ateityje. Ne atskirus jos segmentus, o visą kompleksą.“ Pasak Kazlauskaitės, „didžiausia problema ta, kad nėra principinių nuostatų, kurių nepaveiktų besikeičiantis politinis klimatas, asmeniniai interesai ar kiti iš šalies pučiantys vėjai. Nėra aiškių strateginių krypčių ir vientisos vizijos, kokį paveldą norime matyti, tarkim, po penkerių, penkiolikos metų.“

 

Tokiu paveldu kada nors taps ir nauji dokumentiniai lietuviški filmai, kuriuos recenzuoja „Kinas“, – Vytauto Puidoko „El Padre Medico“ ir Agnės Zalanskaitės „Partizanas“. Abi recenzijų autorės – Elena Jasiūnaitė ir Ilona Vitkauskaitė – pabrėžia skirtingą šių filmų autorių požiūrį į savo personažus. Trumpai tariant, Puidokas užduoda klausimus, dažnai ir nepatogius, Zalanskaitė – liaupsina savo herojų. Man artimesnis Puidoko požiūris, kurį jis išdėsto ir įdomiame interviu Neringai Kažukauskaitei.

 

Šiame „Kine“ aptariami ir repertuaro filmai, sukėlę ne vieną diskusiją: Gretos Gerwig sukurtą naują „Mažųjų moterų“ versiją recenzuoja Rūta Birštonaitė, Taikos Waititi „Zuikį Džodžo“ – Aivaras Žukauskas, Samo Mendeso „1917“ – Ilona Vitkauskaitė, Jay’aus Roacho „Skandalą“ – Laima Kreivytė, Guy Ritchie „Džentelmenus“ – Agnė Mackevičiūtė, Williamo Eubanko „Po vandeniu“ – Dominykas Niaura, Noah Baumbacho „Santuokos istoriją“ – Laura Šimkutė, o Martino Scorsese „Airį“ ir namų kino teatro filmus – Ramūnas Pronckus.

 

Apie naujas animacinio kino vizijas su Ansi festivalio atstovu Sébastienu Spereru kalbėjosi Ieva  Šukytė. Kino vizionieriaus Davido Lyncho mėgstamos aktorės Lauros Dern portretą parašė Izolda Keidošiūtė, populiariausią Trečiojo reicho aktorių Gustafą Gründgensą „Kino istorijose“ prisiminė Živilė Pipinytė.

 

Jūsų – Jonas Ūbis