Kiek tavyje herojaus?

Šiuolaikinių herojų Lietuvoje pilna. Net nežinodami apie jų didvyriškumą, galime prasilenkti su jais gatvėje, pirkti parduotuvėje tą patį pieną, sėdėti šalia viešajame transporte, naudotis tuo pačiu viešuoju tualetu... Tačiau dar dažniau jie matomi. Jie pilni inovatyvių idėjų, patrauklūs, pilietiški, sveikatingi, puikiai planuojantys laiką, ekologiški ir labai teisingi. Tiesiog tobulos marytės melnikaitės ir pavlikai morozovai. Viena tokių herojų – visuomenininkė ir režisierė Agnė Zalanskaitė. Kai ji kalba apie istoriją ir partizanus, jos akys tiesiog žiba. Tad nenuostabu, kad režisierė ėmėsi misijos įdomiai, kompleksiškai ir atraktyviai kurti dokumentinius filmus apie partizanus. Neseniai, žiūrint laidą „Kultūringai su Nomeda“, tiesiog žavėjo šios veikėjos nepalaužiama dvasia ir jos retoriniai teiginiai bei klausimai. Zalanskaitė aiškino, kokia didelė malonė yra gimti šeimoje, kurios seneliai, tėvai buvo laisvės kovotojai, nes kitus juk palaužė... Ji nerimavo, kad prie Merkinės bažnyčios nedega žvakutės, nėra gėlių... Tad kokį gi pilietiškumą mes gauname mokykloje ir kiek tai yra mokytojų atsakomybė? Gal apie juos geriau nekalbėti, nes pastaruoju metu pilietiški mokiniai slapta įrašė šios padermės nusišnekėjimus apie Vladimirą Putiną ir eutanaziją.

Taigi, pažiūrėjusios naujausią Zalanskaitės filmą „Partizanas“, į kurio premjerą susirinko visi – „nuo žinomiausių patriotų iki atsidavusių kinomanų“, nusprendėme pasigilinti, kaip ji suvokia herojiškumą. Kaip ir ankstesniame filme apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, taip ir šiame – apie Prisikėlimo apygardos vadą Juozą Paliūną-Rytą – ji teigia pasakojanti unikaliai, spalvingai ir labai dramatiškai. Anot vieno internetinio kritiko, filmui istorikai suteikė kūną, o Palūną-Rytą įkūnijęs aktorius Paulius Markevičius (apie šį aktorių buvome geresnės nuomonės) – širdį.

Deja, ir vėl nuskambėsime baisiai nepopuliariai, bet štai kokį herojų pamatėme mes: baltais gražiais dantimis (juos būtina buvo parodyti), nublizgintais batais, tarp obelų žaidžiantį su vaikais, auštant braidantį su kitais pievų rūke, klaidžiojantį miškais, kukliai nuleistomis akimis teisingai kalbantį prieš kamerą. Tai tikras tėvas, nors jo, kaip ir daugelio to meto herojų, pristatomų panašaus pobūdžio filmuose, pirmoji žmona buvo Lietuva, jis negeriantis ir, žinoma, tikintis. Be to, puikus lyderis, net karjeristas. Tad Zalanskaitė (sąmoningai ar nesąmoningai) kuria laiko dvasiai atliepiančią self-made partizano, kario sėkmės istoriją; tokie herojai dabar tarpsta gyvenimo būdo laidose ir internetinėje erdvėje. Šiame filme svarbiausia, kalbant jo kūrėjų žodžiais, kaip paprastas kaimo bernas, nuolankiai vykdantis vado įsakymus, baigia „miško universitetą“ ir tampa Prisikėlimo apygardos vadu.

Daug ką pasako ir tai, kad filmo prodiuseriu tapo Mantvidas Žalėnas. Jis ne kartą teigė, kad kiną jam pardavinėti yra tas pats, kas dešrą. Tad jei kalbame ūkiškai, ir prodiuseris, ir tokių projektėlių kūrybinės komandos visuomenei pardavinėja „Optima“ linijos „šlapianką“, t.y. patį pigiausią, greit gendantį ir tik iš bėdos valgomą produktą, skirtą varguoliams. Tokioje dešroje, kaip ir filmo herojuje, mėsos mažiausiai. Dramatiškos aplinkybės papasakotos taip nedramatiškai, kad apie laisvės kovų herojų nieko nesužinome – jis tik dar vienas Partizanas, besibastantis po miškus.

O štai Vytautas Puidokas filme „El Padre Medico“ sugebėjo išvengti patoso ir įkyraus priminimo, koks jo herojus nuostabus. Filmo kūrėjai nebijo abejoti ir parodyti tamsiąją savo personažo – misionieriaus, gydytojo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio – pusę. Neperšant vienos demagogiškos tezės ir nebandant ugdyti jaunuomenės parodoma, kad už blizgančio paviršiaus ir kilnių darbų gali slypėti ir įvairiausio plauko intencijos, žmogiškos aistros, savojo laiko kontekstas ir daugybė kitų aspektų. Net neabejojame, kad Bendoraičio istorija, patekusi į tokių kūrėjų kaip Zalanskaitė rankas, galėjo tapti dar vienu nacionaliniu plakatėliu. Tačiau žmonės – ne plakatai ar veiksmo filmų herojai, kaip įsivaizduoja linksniuojama režisierė ir dar būrys kitų patriotinio polėkio apakintų kūrėjų.

„El Padre Medico“ nepretenduoja į vieną galutinę neginčijamą tiesą ir leidžia pačiam žiūrovui prieiti prie vienokių ar kitokių išvadų. Tad filmų, kuriuose esi vanojamas tokiais retoriniais šūksniais, kaip „Ką tu davei Lietuvai?!“, kontekste, Puidoko „El Padre Medico“ – gaivaus oro gurkšnis. Kartu filmas – tikras detektyvas, bandantis sudėlioti sutrūkinėjusį Bendoraičio portretą iš įvairiausių pasakojimų, gandų, tapusių beveik legendomis, – kelia daugiau klausimų, abejonių nei pateikia atsakymų. Pasirodo, filmo herojus, nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios vykdęs savo misionierišką veiklą Amazonės baseine, buvo ne tik vietinių gyventojų gelbėtojas ir išganytojas, bet ir vergvaldys, kaip koks „Tamsos širdies“ Kurcas, tapęs baltaodžiu džiunglių dievu. Galiausiai ima aiškėti, kad net pati Bendoraičio tapatybė – dar viena paties filmo herojaus sukurta fikcija. Tikriausiai nereikėtų badyti pirštu ir filme atsirandančio poetinio lygmens apie mūsų polinkį gyventi susikurtų istorijų pasaulyje.

Kitas dalykas – Vytautas Puidokas nuoširdus net tik sau, bet ir su filmo žiūrovais. Jis neapsimeta tiesos vėliavnešiu, nėra joks nuomonės formuotojas ar bent jau tokiu nesideda. Be to, režisierius nori bręsti ir nuolat mokytis, klausti ir nebūtinai turėti atsakymą, abejoti net savo filmo herojumi.

Tad Zalanskaitė ir Puidokas juda radikaliai priešingomis trajektorijomis. Pirmoji ir toliau ramsto nacionalinius mitus (ir, sakytume, baisiai netalentingai), antrasis renkasi dekonstrukciją. Gal todėl Puidokas nesulaukė raudonojo kilimo ir neadekvataus medijų dėmesio, nėra kviečiamas ir į gyvenimo būdo pokalbių laidas? Tačiau įdomu ir tai, kas labiau įsimins kad ir po penkerių metų: „šlapianka“ ar brandinda dešra? Juk „El Padre Medico“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame „Camden“ dokumentinių filmų festivalyje (JAV), o nacionalinė – „Nepatogaus kino“ festivalyje, ir tikime, kad tai tikrai ne pabaiga. O kol aplink tarpsta konjunktūrinis vidutinybių kinas, kuriame tema traktuojama kaip verslo objektas, su nekantrumu laukiame naujo Puidoko filmo apie Lietuvos ir Rusijos pasienį.

Piktos kino kritikės