7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karininkas ir tiesa

Nauji filmai – „Pareigūnas ir šnipas“

Živilė Pipinytė
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Kinas
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“

Romano Polanskio filmo „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, Prancūzija, Italija, 2019) pradžioje matome titrą, pranešantį, kad visi filme rodomi personažai egzistavo iš tikrųjų. Dvylika metų trukusi šnipinėjimu Vokietijos naudai apkaltinto karininko Alfredo Dreyfuso byla ilgam padalijo Prancūziją, paskatino sionistą Theodorą Herzlą kovoti dėl Izraelio valstybės idėjos įgyvendinimo, o su byla susijęs skandalas ir atviras Émile’io Zola laiškas „Aš kaltinu!“ (toks ir originalus filmo pavadinimas) tapo svarbiu politiškai angažuotų intelektualų atspirties tašku. Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Hannah Arendt rašė: „Dreyfuso byla atskleidė visus kitus XIX a. antisemitizmo elementus grynai ideologiniu ir politiniu aspektu – tai antisemitizmo, atsiradusio ypatingomis nacionalinės valstybės sąlygomis, kulminacija. Tačiau jo įnirtinga forma užbėgo už akių būsimiems įvykiams, todėl atrodo, kad svarbiausi Dreyfuso bylos veikėjai dalyvauja didžiulėje generalinėje repeticijoje to spektaklio, kuris buvo atidėtas daugiau nei trims dešimtmečiams.“

 

Polanskis ir scenaristas Robertas Harrisas, kurio knyga ir tapo filmo pagrindu, daugiausia dėmesio skiria vienam šio spektaklio veikėjui – žvalgybininkui pulkininkui Marie-Georges’ui Picquart’ui, kuris, pasak Arendt, „nebuvo herojus ir tikrai nebuvo kankinys“, bet buvo „paprastas, tylus, politikai abejingas žmogus“. Polanskis ir Pikarą filme vaidinantis Jeanas Dujardinas rodo šio žmogaus kovą dėl to, kad Dreyfusas būtų išteisintas, o tikrasis šnipas – nubaustas.

 

„Pareigūnas iš šnipas“ prasideda Dreyfuso (Louis Garrel) pažeminimo ritualu. Didžiulėje aikštėje stebint išrikiuotiems kareiviams ir karininkams iš jo atimami karininko ženklai ir sulaužomas kardas. Dreyfusas bando aiškinti, kad yra nekaltas, bet už tvoros gausiai susirinkę miestiečiai skanduoja „Mirtis žydams!“, o virš Paryžiaus tvyro murzinas dangus. Pikaras taip pat dalyvauja šioje „ceremonijoje“. Jis neslepia savo antisemitizmo ir, regis, yra toks kaip visi susirinkusieji. Netrukus Pikaras bus paaukštintas, ims vadovauti žvalgybai ir po truputį pradės ryškėti jo nesugebėjimas taikstytis su perimtoje institucijoje įsivyravusia netvarka. Polanskis rodo, kaip šis doras karininkas pradeda suprasti, kad Dreyfusas nekaltas, ir bando įtikinti viršininkus, kad ištremtą į Velnio salą tariamą šnipą reikia išteisinti. Tada ir pradeda ryškėti viena pagrindinių filmo temų – Pikaro idealizmas ir jo susidūrimas su teismų neteisingumu. Filmui įpusėjus Polanskis rodo vis naujus teismo posėdžius ir juose agresyviai triumfuojančią neteisybę. Net ir „nepatogusis“, nes sakantis tiesą, Pikaras galiausiai atsidurs kalėjime, o įtampa tik didės. Suprantama, ši linija primena pedofilija kaltinamo paties Polanskio teismų istoriją, akivaizdu, kad jis lygina save su Dreyfusu, bet šįkart, sakyčiau, tai labiau pastaba kūrinio paraštėse, juolab kad ji matoma ir kituose režisieriaus filmuose.

 

„Pareigūnas ir šnipas“ pelnė Polanskiui apdovanojimus už geriausią režisūrą Venecijos kino festivalyje ir prieš kelias dienas vykusioje „Cezarių“ ceremonijoje. Tiesą sakant, pasižiūrėjusi filmą nustebau, kad šiuolaikiniai prizų skirstytojai dar sugeba įvertinti abejonių nekeliantį Polanskio meistriškumą – skaidrų ir akivaizdų, nors „Pareigūnas ir šnipas“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šiek tiek akademiškas.

 

Filmo pradžioje keliais taupiais štrichais Polanskis ir operatorius Pawelas Edelmanas panardina į XIX a. atmosferą: pusryčiai ant žolės, kortomis prie stalo žaidžiantys informatoriai, scena kabarete – šių kadrų kompozicijos iškart sužadina prisiminimus ir apie prancūzų impresionistus, ir apie brolių Lumière’ų ar Jeano Renoiro filmus. Edelmanas nuo pat pirmų kadrų pabrėžia pritvinkusią klaustrofobišką atmosferą: siauros Paryžiaus gatvelės, Pikaro kabinetas, kuriame nuolat trūksta oro, žemas dangus, lyg nešvarios filmo spalvos, laužai su Zola straipsniu tamsiose gatvėse, tamsūs Pikaro viršininkų kabinetai...

 

„Pareigūno ir šnipo“ struktūra skaidri, nuo pirmos akimirkos tvyro įtampa. Net ir žinant Dreyfuso bylos istoriją, įtampa nepaleidžia, nes kiekvienoje scenoje matome žmonių ir požiūrių į tiesą bei teisingumą susidūrimą, kurį tiksliai atskleidžia savotiška šio susidūrimo kulminacija – Pikaro ir kaltinimą Dreyfusui sufabrikavusio pulkininko Anri (Grégory Gadebois) dvikova špagomis. Taip pat skaidriai Polanskis atveda iki nelauktos kulminacijos kiekvieną siužeto liniją, kad ir Pikaro santykių su Polina Monjė (Emmanuelle Seigner). Tiksliai pasirinktas ir Dujardinas: jo vaidinamo Pikaro idealizmas, noras tarnauti tėvynei preciziškai siejasi su ankstesniais – komiškais ar net klouniškais – aktoriaus personažais. Pikaras nesako ilgų monologų – jo charakterį, mintis perteikia veiksmo scenos, pavyzdžiui, kai radęs po kratos suverstą butą jis sėda prie pianino. Monologus apie tėvynę ar prarastas moralines vertybes čia sako kiti, kad ir ankstesnis žvalgybos viršininkas. Suėstas sifilio, jis nebegali pakilti iš lovos, bet aiškina Pikarui, kaip nacionalinė kultūra ir jos vertybės degradavo. Ši scena verčia prisiminti ne tik Zola, bet ir Guy de Maupassant’ą. Polanskio ironija, juntama ne vienoje „Pareigūno ir šnipo“ scenoje, – viena didžiausių filmo vertybių. Ji savaip amortizuoja ar pasaldina žiūrovui negailestingą tiesą, kurią, regis, filmo pabaigoje suvokia ir Pikaras: net ir šalyje, deklaruojančioje respublikos vertybes, tiesa niekam nereikalinga ir nepatogi, teisingumas – taip pat.

Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“
Kadras iš filmo „Pareigūnas ir šnipas“