7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Priminti visiems apie karą Ukrainoje

Valentinas Vasianovičius apie „Atlantidą“

Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Kinas
Kadras iš filmo „Atlantidė“
Kadras iš filmo „Atlantidė“

„Kino pavasaris“ rodys ukrainiečių režisieriaus Valentino Vasianovičiaus filmą „Atlantidė“ („Atlantida“, 2019). Filmas, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, buvo apdovanotas „Horizontų“ programos prizu geriausiam filmui, taip pat pelnė prizus Tokijuje, Minske, kituose kino festivaliuose. 

 

„Atlantidos“ veiksmas prasideda 2025 m., kai Ukraina nugali kare ir pradeda kontroliuoti Donbasą. Rytų Ukraina tapusi žmonėms netinkama gyventi. Buvęs karys Sergejus, kenčiantis nuo potrauminio sindromo, prisideda prie savanorių misijos „Juodoji tulpė“. Jos nariai atpažįsta ir laidoja žuvusių karių palaikus. Jie taip pat stato milžinišką sieną, turinčią atitverti šalį nuo kaimynų. Sergejus mano, kad tai jam padės įveikti traumą ir sugrąžins norą gyventi, nes ne vienas jo draugas pasitraukė iš gyvenimo. Vieną pagrindinių vaidmenų filme sukūrė Andrejus Rimarčiukas, buvęs žvalgas, karo Donbase dalyvis. Rimarčiukas kovojo Luhanske, Avdijivkoje, Horlivkoje 2015–2016 m., kai karo veiksmai buvo aktyviausi. Dabar jis dirba labdaros organizcijoje. Taip pat filmavosi šio karo savanoriai, veteranai. Toks buvo režisieriaus sumanymas. Filmavimas vyko Mariupolyje 2018 m. pradžioje.

Valentinas Vasianovičius (g. 1971) – režisierius, prodiuseris, operatorius. Jis studijavo dokumentinio kino režisūrą ir operatoriaus meną Kijeve. Tarptautinį pripažinimą pelnė 2004 m. trumpo metražo dokumentiniu filmu „Against The Sun“. Pateikiame režisieriaus interviu „Laisvės“ radijui ir radijui „Amerikos balsas“ fragmentus.

 

Jūsų filmą galima suvokti ir kaip patriotinį, ir kaip pacifistinį. Koks požiūris Jums artimesnis?

Mano požiūris į šią istoriją taip pat dviprasmiškas. Man sunku apsispręsti. Jūs teisingai supratote.

 

Po premjeros Venecijoje vienoje recenzijoje skaičiau, kad ukrainiečiai nenori žiūrėti filmų apie šį karą ir kad panašūs filmai kino teatruose patiria nesėkmę. Sakėte, jog norite priminti žiūrovams už Ukrainos ribų, kad karas tebevyksta. Bet gal tai reikia priminti ir ukrainiečiams?

Žinoma, reikia priminti visiems. Deja, man atrodo, kad tai, kas vyksta, yra tik didelio karo pradžia ir šis karas gali įvykti 2023, 2024, 2025 metais – didelis kruvinas karas. Kalbu apie tai, nes pasaulis turi tai žinoti, turi būti pasirengęs. Po Ukrainos gali būti Baltijos šalys. Deja, tai jau taip pat buvo istorijoje.

 

Ar daug žmonių pritaria Jūsų pesimizmui, ar jaučiatės balta varna?

Iš mano pažįstamų rato – daug. Suprantu, kad yra ir kitas ratas, daug didesnis. Tikiuosi, laikui bėgant jų nuomonė pasikeis.

 

Jūs perkėlėte veiksmą į labai netolimą ateitį. Bet kartu iš šios ateities žiūrite į praeitį. Karo aukų ekshumacijos tema – taip pat bandymas suprasti, kas įvyko. Kodėl Ukraina Jums tapo Atlantida?

Kūriau filmą apie numanomą ateitį. Patologo anatomo klausia, kiek laiko pragulėjo rasti kūnai. Jis atsako, kad metus arba pusantrų. Kodėl Atlantidė? Donbasas – milžiniška pramoninė teritorija, kuri, atsidūrusi separatistų zonoje, akivaizdžiai degraduoja. Šachtos užpilamos vandeniu, vyksta hidrosprogimai, teršiami gruntiniai vandenys. Ekologinė katastrofa reali, aš nieko neišgalvojau. Bus sunku visa tai atstatyti. Šachtų – šimtai. Yra šachta, kurioje buvo eksperimentuojama su atominiu sprogimu. Ji jau užpilta vandeniu. Dar penkeri, dešimt metų, ir šioje teritorijoje nebus galima gyventi. Nebus geriamojo vandens, o Donbasas virs dykuma, tokia kaip Černobylis. Mano filmas pasakoja apie šią katastrofą.

 

Ją galima palyginti su Černobyliu?

Taip, tik katastrofos mastas dar didesnis. Deja, spaudoje apie tai nedaug rašyta. Žmonės kažkodėl nenori apie tai kalbėti.

 

Jūsų filme 2025 m. karas baigiasi Ukrainos pergale.

Kas porą metų keisiu pradžios užrašą, pridėsiu dar penkerius metus. Kūriau filmą, kai dar nebuvo įvykę prezidento rinkimai ir netikėjau, kad įvykiai klostysis taip, kaip dabar. Buvau įsitikinęs, kad praeis kiek laiko, mes tapsime vis stipresni ir visa tai sustos. Dabar nežinau.

 

Papasakokite apie filmo struktūrą. Jos pagrindas – nuosekliai išdėstytos kelios autonomiškos novelės.

Tokią struktūrą jau naudojau ankstesniame filme „Juodumo lygis“. Mano specialybė – dokumentinio kino režisūra, tad visada žavi galimybė per 3–5 minutes viename kadre papasakoti kokią nors savarankišką istoriją.

 

Filme darbininkas šaukia veteranui: „Aš neprašiau, kad už mane kariautum.“ Ar tai paplitęs požiūris?

Deja, taip. Tai požiūris žmonių, kurie neišmoko būti atsakingi už savo gyvenimą, kurie priprato dirbti gamyklose, už kuriuos dėl visko sprendė valstybė, kurie šiuolaikinėmis sąlygomis jaučia diskomfortą, kai reikia rinktis pačiam ir atsakyti už save.

 

Kur filmavote, kokia tai gamykla?

Tai Mariupolis. Mūsų neįleido į „Azovstal“ (metalurgijos kombinatas Mariupolyje – K. R.), ir džiaugiuosi, kad neįleido, nes ten nebūtume sugebėję nufilmuoti sudėtingų scenų. Pastatėme Kijeve nedidelę metalurgijos gamyklą, bet didžiąją filmo dalį kūrėme Mariupolyje. Pagrindinio herojaus namo stogas rodomas „Azovstal“ fone. Tai buvęs bendrabutis, kurį pavertėme savo herojaus namu. Filmavome ir įvairiose Mariupolio apylinkėse.

 

O kam prireikė scenos su ritualiniu apsiplovimu ekskavatoriaus kauše?

Ją sugalvojau iš pat pradžių, kai rašiau scenarijų. Tai turėjo būti meilės scena. Bet „Atlantidėje“ filmavosi neprofesionalūs aktoriai, tarp jų prasidėjo kova, kas dominuos, bus svarbiausias. Jie labai ilgai taikėsi vienas prie kito, nes stiprūs charakteriai, todėl apie jokį artumą, chemiją, meilę ar bučinį negalėjo būti kalbos. Padariau pusės metų filmavimo pertrauką, nes galvojau, kaip „išgydyti“ šią istoriją, mat ji negalėjo įvykti be santykių linijos. Mano aktoriai pasiilgo kino magijos ir vis dėlto sutiko, kad turi būti jautrumo scena. Tada aš išplėtojau istoriją, parašiau dar kelias scenas, kuriose jie bendrauja tarpusavyje. Ši scena filmuota veikiančiame granito karjere, už dvidešimties kilometrų nuo Mariupolio link Donecko. Ten filmavome kelias scenas. Užkarpatėje mačiau milžiniškas vonias, kuriose vanduo šildomas, po jomis sukrovus laužus. Tai gydomosios vonios, skirtos turistams. Primena vaizdelį iš pragaro. Nusprendžiau jį perkelti į savo istoriją.

 

Didelį įspūdį daro ekshumacijos scena toje vietoje, kur buvo rasti palaikai. Atsiranda kontrastas tarp įprasto tono, kai ekspertas diktuoja asistentui išvadas, ir vaizdų, gimstančių žiūrovų galvoje.

Ekshumacijos epizodas siejasi su pirma filmo scena, kai per termovizorių matome, kaip žudomas žmogus, pribaigiamas šautuvo buože. Ši detalė iškyla ekshumacijos scenoje, kai ekspertas sako, kad stinga dalies kaukolės. Sąmoningai nepateikiau jokių aukos atpažinimo ženklų, kad nesusiečiau žmogžudystės nė su viena konflikto puse. Karas – baisus dalykas, žvėriškumas pasireiškia visur.

 

Veikėjas išeina, bet ekshumacijos scena tęsiasi, jis sugrįžta – scena vis dar vyksta. Manau, kad silpnų nervų žiūrovus ji tikrai paveiks.

Stengiausi išsaugoti kuo didesnę distanciją, atsiriboti nuo natūralizmo. Įdomu, jog pusė mano draugų dokumentininkų buvo įsitikinę, kad naudojome dokumentinius kadrus. Kiekviename filmavimo etape mus konsultavo ekspertai. Tikroviškumas buvo labai svarbu. Visa grupė stengėsi, kad tai atrodytų įtikinamai, dokumentiškai, filmavosi tikri patologai anatomai: vyriauseji Dnipro miesto ir Mariupolio teismo ekspertai. Jie ir atliko šią sutrumpintą ekspertizę. Kai su jais susitikome prieš repeticiją, jie pasakė: „Vaikinai, atneškite mums kūną, mes jį tikrai išanalizuosime.“ Mūsų dailininkai pagamino šešis tokius „kūnus“. Kai atnešėme kūną, ekspertai pasakė, kad jis geras, visai kaip tikras. Padarė ekspertizę. Mes paprašėme kai kuriuos momentus sutrumpinti, kad tai netruktų ilgiau nei pusvalandį.

 

Eksperizė šaltakraujiška, jokių emocijų.

„Pastatytas“ balsas, gera dikcija, jie pripratę, kad asistentas užrašinėja, o jie taria garsiai ir aiškiai. Kiekvieną dublį jie atliko tiksliai. Kiti aktoriai užduodavo klausimų, o šiems nekilo nė vieno. 

 

Šią sceną galima interpretuoti kaip pacifistinį šūkį: „Pasižiūrėkite, kur atveda karas!“ Visi kūnai vienodi, skiriasi tik antsiuvai.

Žinoma, kai kurie atributai skiriasi, bet už jų – tiesiog suirę kūnai. Štai, pasižiūrėkite į karo rezultatą. Karas – tai blogis. Suprantu, kad yra dar ir politika, yra imperinės Rusijos ambicijos. Suprantu, kad ji nesustos, kol Ukraina kartu su Baltarusija netaps Rusija. Su tuo galima sutikti, bet paskui aukų bus dar daugiau. Todėl reikia priešintis.

 

Ar matėte Sergejaus Loznicos filmą „Donbasas“?

Žinoma. Geras, stiprus filmas. Jis sukėlė daugelio ukrainiečių žiūrovų nusivylimą todėl, kad jame nėra herojaus, su kuriuo galima susitapatinti.

 

Ar Jūsų šeimą, draugus karas palietė?

Mano šeimos ne, bet draugus – žinoma.

 

Jums nebuvo kilęs noras eiti į frontą?

Ne. Bet tikriausiai būčiau geras taikinys.

 

Ar pritariate, kad po Maidano prasidėjo Ukrainos kino pakilimas?

Žinoma. Daug kartų padidėjo ukrainiečių filmų finansavimas. Kiekybė pradėjo tapti kokybe, atsirado jaunų režisierių. Dabar mūsų premjeros vyksta Kanuose, Venecijoje, Berlyne, pagerėjo platinimas. Svarbu nesustoti, rengti naujus projektus. Pažiūrėsim, kas bus toliau.

 

Ar rusų platintojai nesidomėjo Jūsų filmu?

Mes to nenorime, nebūtume jiems davę. Tai principinė pozicija. Jokių rusų festivalių, jokio filmo platinimo Rusijoje. Pas mus vyksta karas, tad kariaukime.

 

Nenorite rusų žiūrovams parodyti šio karo, priminti jiems?

Panorėję jie ras filmą internete. Manau, kad po poros mėnesių, kai prasidės tarptautinis filmo platinimas, „Atlantidė“ iškart atsiras internete. Jei tik bus noro...

 

O jei pakvies asmeniškai?..

Nevažiuosiu.

 

Iki 2025 metų?

Tai optimistinė prognozė. Deja, bijau, kad užtruks daug ilgiau.

 

Parengė K. R.

Kadras iš filmo „Atlantidė“
Kadras iš filmo „Atlantidė“
Kadras iš filmo „Atlantidė“
Kadras iš filmo „Atlantidė“
Kadras iš filmo „Atlantidė“
Kadras iš filmo „Atlantidė“