Apie vestuves lietuviškai

Pastaruoju metu viena dažniausių lietuviškų komedijų temų – vestuvės. Taip, šios – tikrai opi problema, juk, kaip sakoma, santuoka įvelka meilę į naktinius marškinius. Šįkart apžvelgsime du filmus: Simono Aškelavičiaus „Importinį jaunikį“, sukurtą pagal importinį scenarijų, ir Vyganto Bachmackij „Vestuves“, neseniai pasirodžiusias jau ir legaliose internetinėse platformose. Pirma mintis, šovusi į galvą, kad į vieną sudėjus abiejų filmų pliusus būtų įšėjęs visai padorus kūrinys. Abiejuose filmuose gausu eklektikos, ir nebūtinai skoningos, tačiau jau bandoma derinti komerciškumą ir meną (bent jau antruoju atveju).

Akivaizdu, kad Aškelavičiaus „Importinis jaunikis“ sulaukė didesnio matomumo ir žiūrimumo, mat jį „piarino“ ir platino komercinio kino rykliai, vaidina televizijos laidų žvaigždutės, kad ir „Eurovizijos“ atrankų vedėja Gabrielė Martirosian. Sena tiesa, kad neturime gerų scenaristų. Arba nenorime jų pasiieškoti ir mokėti didesnių honorarų. Tad scenarijus, dažniausiai antrarūšius ir trečiarūšius, importuojame. Šįkart jis buvo nupirktas iš ukrainiečių, tik kiek pritaikytas lietuviškiems ūkininkams, gyvenantiems Juodukiškėse ir su pavardėmis, kildinamomis iš daržovių šaknų. Vienas tokių – tradicinis ūkininkas Cibulskis (Mindaugas Capas), kurio duktė (Martirosian) po studijų Paryžiuje parsiveža juodaodį sužadėtinį Fransua (brazilas Felipe Gabrielis Dos Santosas Xavieras). Štai ir visas filmo konfliktas. Jį turėtų paįvairinti tėvo bandymai visaip jaunikį išgąsdinti ir atšaukti vestuves. Deja, įvairiausių situacijų komiškumas atitinka lietuviško humoro jausmo skurdumą. Tačiau reikia pripažinti, kad antraplaniai vaidmenys įsiminė labiau, o kur dar aliuzija į Georges’o Mélièso „Kelionę į Mėnulį“ (1902), nors ji čia visiškai ne į temą. Kai akis badė Capo personažo monotonija, o jo žmona Cibulskienė – Vitalija Mockevičiūtė – vaidino „Dviračio žinių“ žurnalistę, įdomiausia buvo stebėti kaimynų šeimynėlę. Ypač šios šeimos tėvą Vaidotą Martinaitį, tiesiog piktdžiugiškai besimėgaujantį kaimyno „nelaime“, pasirodžius importiniam jaunikiui, bei jo paties importinį žentą – operos solistą Rafailą Karpį, besidarbuojantį savo kebabinėje ir nuolat šluojantį persiškus kilimus, patiestus tiesiog ant vieškelio. Šių dviejų aktorių, kaip ir nesėkmingai tik antraplanius vaidmenis gaunančios Sonatos Visockaitės, galimybės visiškai neišnaudotos. Na, bet svarbiausia kūrėjams turbūt buvo susikoncentruoti į filmo ištarmę – odos spalva neapibrėžia žmogaus. Nors tiek...

O štai Vygantas Bachmackij debiutiniu filmu „Vestuvės“ lietuviško komercinio kino „gamintojams“, atrodo, nusprendė parodyti, kaip reikia kurti kokybišką pramoginį kiną. Net scenarijų ėmėsi rašyti pats (kartu su jaunu dramaturgu Matu Vildžiumi). Teko skaityti, kad filmo idėja režisieriui kilo pažiūrėjus Oskaro Koršunovo spektaklį „Vestuvės“ pagal laisvai interpretuotą Bertolto Brechto pjesę. Vis dėlto ne naujiena, kad brechtiškoji tradicija niekad neprigijo nei nacionalinio teatro scenoje, nei kine, o ir šiuolaikiniams kūrėjams Brechtas, atrodo, neperkandamas...

Vasarą pasirodęs Bachmackij filmas buvo reklamuojamas kaip lietuviška ,,Mano didelių storų graikiškų vestuvių“ versija. Šis reklaminis šūkis ne itin vykęs, tačiau režisieriui neblogai pavyksta perteikti šiuolaikinio „naujalietuvio“ mentalitetą ir vienų tradicijų keitimą kitomis. Tiksliai užfiksuotas šios „rasės“ noras pasirodyti, kas šaunesnis ir turtingesnis, tiksliai perteikiamas ir tokių asmenų cinizmas, kai visa, kas vyksta jų gyvenime, galima pavadinti dabar madinga fraze – show off, jų pokalbius – small talk, o visą gyvenimą (įskaitant santuoką, būstą, vaikus) – verslo projektu.

Akivaizdu ir tai, kad „Vestuvių“ kūrėjai neateina iš kino stepių, nes jų kino išsilavinimas neapsiriboja tik holivudine produkcija. Jie jau žino, kas yra „Dogma ’95“, – ironiška filmo pradžia à la telenovelių stiliumi ir „drebančia“ rankine kamera atrodė išties nemažai žadanti. Filme net „vaidenasi“ nuorodos į Larso von Triero „Melancholiją“ ar Bazo Luhrmanno kiną. Gaila, kad tai liko tik vaizdinės užuominos, lengvas postmodernistinis žaismas ir sukūrė daugiau smalsių lūkesčių, nei galėjo „pavežti“ pats filmas. Mat Bachmackij vis dėlto renkasi ne socialinių papročių komediją / dramą, o melodramatiškumą, ir iš to išeina prėska erotinė dramedija su moralu, kad reikia klausyti tėvų. Nors, žinoma, čia gal net būta ambicijų kalbėti apie meilės (ne)įmanomybę tarp skirtingų socialinių klasių.

Ir vėl scenarijus tampa silpniausia filmo dalimi. Kalbant ir apie vos apibrėžtus, stereotipizuotus pagrindinius filmo personažus, ir apie „ištampytą“ dramaturgiją gali net susidaryti įspūdis, kad filme plėtojama vis ta pati scena. Pagrindiniai veikėjai – jaunavedžiai – tiek kartų pykstasi ir puola vienas kitam į glėbį, kad net viršija telenovelių rekordus. Gal todėl visas filmo kūrėjų potencialas atsiskleidžia manieringais vizualiniais sprendimais. Ne veltui ir reklaminėje filmo kampanijoje daugiausia dėmesio skirta bažnyčios pasirinkimui ar dirbtinių gėlių kiekiui...

Tačiau derėtų nepagailėti ir gerų žodžių pilnametražiame kine debiutuojančiam režisieriui. Bachmackij taip pat įrodė, kad puikiai moka dirbti ir su antru, ir su trečiu planu. „Vestuvėse“ jie turbūt įdomiausi: ir Giedrius Savickas, vaidinantis pats save – renginio vedėją, ir vyresnės kartos aktoriai, vis laukiantys tradicinio piršlio korimo, ir visi kiti veikėjai, kalbantys viens kitam už nugaros. O ir laikas pasirinktas konceptualiai – tiesiog vestuvių puota. Tokio dramaturginio kuklumo mūsų kine tikrai trūksta.

Manierizmas manierizmu, tačiau jei nebėra ko pasakyti, gal nevertėtų pauzių užpildyti ištęstais muzikiniais intarpais. Ir grupė „Biplan“ filme „Importinis jaunikis“, ir Monika Liu „Vestuvėse“ atrodo nenatūraliai, sutrikę. Tad gan simboliškai skamba pastarosios atlikėjos frazė filmo pabaigoje, kad tokių idiotų ji jau senokai nematė.

O galbūt... visai neprošal būtų pradėti kurti komedijas apie laidotuvių planuotojus (mat vestuvių planuotojo etato esama kiekvienoje komedijoje)? Juk ši rinka plečiasi eksponentiškai, o ir apie mirtį ar kitus ašaringus gyvenimo aspektus lietuviškam mentalitetui pavyktų kalbėti natūraliau.

Piktos kino kritikės