Keli būdai suprasti tikrovę

Šiųmetis „Kino pavasaris“ ir vėl pareikalaus didžiąją gyvenimo dalį skirti kinui. Filmų daug, todėl šįkart „7md“ nusprendė parinkti filmų sinefilams ir retenybių ieškantiems žiūrovams.

„Bakurau“ („Bacurau“, Brazilija, Prancūzija, 2019)

Pasitelkę įvairius kino žanrus, Kleberas Mendonça Filho kartu su Juliano Dornellesu sukūrė filmą – politinės ir socialinės krizės apimtos šiuolaikinės Brazilijos metaforą, kritikuojančią populistinio šalies prezidento Jairo Messiaso Bolsonaro neoreligingumą bei jo pastangas kopijuoti Donaldą Trumpą. Kartu tai pasakojimas apie nedidelių bendruomenių išnykimą: Bakurau kaimelį atakuoja nežinia iš kur atsiradę grobikai, jis išnyksta iš žemėlapio kartu su vyriausios jo gyventojos Karmelitos mirtimi. Filmo kūrėjai nesistengia paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Jie susitelkia į keistą kaimelyje tvyrančią atmosferą. Programa „Meistrai“.

„Didžiosiomis raidėmis“ („Tipografic majuscul“, Rumunija, 2020)

Naujausias rumunų režisieriaus Radu Jude’s („Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“) filmas sukurtas pagal dokumentinę Gianinos Cărbunariu dramą, kurios pagrindu tapo realus Nicolae Ceaușescu diktatūros metų įvykis, kai maištingas paauglys viešai pasisakė prieš komunistinį režimą. 1981-ųjų rudenį šešiolikmetis Muguras Călinescu antivalstybiniais šūkiais išmargino Botošanio miestelio Komunistų partijos komiteto sienas. Savo grafičiais jis kvietė kovoti už laisvę, darbininkų teises ir žmogiškas gyvenimo sąlygas. Valdžia mobilizavo visą saugumą ir jo informatorius, kad Călinescu būtų pagautas. Vaikinas buvo verčiamas prisipažinti, kad jį paveikė „Laisvės“ radijas, ir jis patyrė traumą suvokęs, kad jo nepalaiko nei draugai, nei šeima. Călinescu mirė 1985 m. būdamas dvidešimt vienų metų. Šią vieno žmogaus istoriją Jude susieja su komunistinės Rumunijos televizijos kadrais, metaforiškai atskleidžiančiais autoritarinės valdžios prievartą, net jei rodomi šventiški vaizdai ir skamba estradinė muzika. Programa „Meistrai“.  

„Dvaras“ („Malmkrog“, Rumunija, Serbija, Šveicarija, Švedija, Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, 2020)

Rumunų režisieriaus Cristi Puiu („Pono Lazaresku mirtis“, „Sieranevada“) radikalaus filmo pagrindas – 1899 m. pavasarį rusų filosofo mistiko Vladimiro Solovjovo parašyta novelė „Trys pokalbiai apie karą, progresą ir pasaulinės istorijos pabaigą“. ...Transilvanijoje esančiame Malmkrogo dvare susirinkę svečiai pasitinka XX amžių. Tarp jų – iš Riurikų save kildinanti kunigaikštienė, ateistas diplomatas, generolas, jauna karštai tikinti katalikė. Svečiai diskutuoja apie tą patį, apie ką kalbama ir dabar, – ar Rusija yra Europos dalis, ar įmanoma taika, kodėl svarbu būti mandagiam, kad išgyventum pasaulyje, apie blogio prigimtį ir Dievą. Pokalbiai filme padalyti į šešis aktus, trunka beveik du šimtus minučių, tačiau Puiu būdingas ne tik rafinuotas laiko, bet ir puikus ironijos bei antrojo plano pojūtis. Nors žinome, kas atsitiks su Europa ir kalbančiais žmonėmis po penkerių ar keturiasdešimties metų, ir nujaučiame juos ištiksiančias katastrofas, režisieriaus kuriama debatų ant parako statinės atmosfera labiau nei atpažįstama. Programa „Meistrai“.

„Heimat yra erdvė laike“ („Heimat ist ein raum aus Zeit“, Vokietija, Austrija, 2019).

Dokumentinis kino romanas, kurio pagrindu tapo keturių režisieriaus Thomo Heise’s šeimos kartų dienoraščiai ir laiškai. Vienas iš filmo personažų yra Heise’s šeimos draugas dramaturgas, režisierius ir vokiečių teatro reformatorius Heineris Mülleris. Režisieriaus tėvas Wolfgangas Heise buvo filosofas, Johanno Christiano Friedricho Hölderlino kūrybos žinovas, o su Mülleriu Heise dešimt metų dirbo kartu teatre „Berliner Ensemble“. Heimat – vokiečių romantikų mėgstamas žodis, kurį savo filosofijai bandė pritaikyti XX a. vokiečių filosofai Martinas Heideggeris, Jürgenas Habermasas ir kurį pamėgo XX a. pabaigos vokiečių kinematografininkai. Heimat – tai idiliškos gimtinės, tėvų namų, nostalgiją žadinančio vaikystės pasaulio pavadinimas. Nacių laikais šis žodis įgijo įtartinų konotacijų ir buvo nuvertintas, susikūrus VDR. Už kadro Heise skaito prosenelio, senelės, tėvų, brolio laiškų ir dienoraščių fragmentus, o netiesiogiai su žodžiais susieti dokumentiniai vaizdai kuria savą ir paradoksalų siužetą. Praėjus dvidešimčiai metų po Berlyno sienos žlugimo ir padalytos Vokietijos susijungimo, Heise žvelgia į tėvynę, pasitelkdamas katastrofišką savo šeimos benamystės patirtį. Programa „Meistrai“

„Liberté“ (Ispanija, Prancūzija, 2019)

Kritikų ir sinefilų numylėtinio Alfredo Serra filmas – odė rafinuotama dekadentiškumui, kurio šaknys, pasak režisieriaus, Europoje, nes tik čia visuomenė išdrįso malonumo estetiką iškelti aukščiau už moralę. Serra sako norėjęs sukurti filmą apie naktį, „bet ne tokį, kurio veiksmas vyksta naktį, tačiau filmą, skirtą nakties logikai, pakeičiančiai mūsų percepciją, moralines nuostatas, viską. Filmą, pasakojantį apie seksualinio išsilaisvinimo utopiją, kai skirtumai tarp žmonių išnyksta: nėra moterų ir vyrų, tarnų ir ponų, gražių ir bjaurių.“ Naktį miško tarp Berlyno ir Potsdamo glūdumoje tarsi scenoje tarp dekoracijų susitinka XVIII a. prancūzų aristokratai ir jų užsienio svečiai, kad atsiduotų orgijai. Filmo veikėjai – iš Liudviko XVI dvaro išvyti libertinai – svajoja įdiegti libertinišką filosofiją Prūsijoje, šalyje, kurioje valdo hipokrizija ir melagingos vertybės. Šioje vizualioje galantiškojo amžiaus kvintesencijoje pagrindinius vaidmenis sukūrė Luchino Visconti numylėtinis Helmutas Bergeris, Marcas Susini, Baptiste’as Pinteaux, o filmo pagrindu tapo Serra prieš kelerius metus Berlyno teatre „Volksbühne“ pastatytas ir skandalą sukėlęs spektaklis. Programa „Kritikų pasirinkimas“.

„Martinas Idenas“ („Martin Eden“, Italija, 2019)

Italų dokumentininkas Pietro Marcello autobiografinio Jacko Londono romano veiksmą perkėlė iš JAV į gimtąjį Neapolį. Jaunas proletariškos kilmės jūreivis Martinas Idenas yra individualistas masinių judėjimų laikais, savo talentu jis užkariauja turtingos gražuolės širdį ir tampa intelektualų salonų žvaigžde. Tačiau jis negali atsikratyti minties, kad išdavė savo šaknis. Režisierius atsisakė Londono knygai būdingos socialinės ir ideologinės didaktikos. Jis pavertė filmo veikėją (Luca Marinelli) ne savo epochos (romanas pasirodė 1909 m.), bet pasaulio, kuris nelabai keičiasi, žmogumi, ir sąmoningai prikaišiojo į filmą anachronizmų, iš kino kronikos atsirinkdams ne visiems matytus istorinius kadrus, o kasdienybės vaizdus. Kronikos kadrai – ne tradiciniai vaidybinio filmo intarpai. Tai natūralus filmo herojaus gyvenimo pagrindas, jo literatūros ir grožio suvokimo šaltinis. „Martinas Idenas“ – ir fenomenalaus režisieriaus jautrumo gyvenimo grožiui įrodymas, ir filosofinė pasaka apie tragiškas iliuzijas, ir pasakojimas apie žmogaus kelionę į save. Programa „Festivalių favoritai“.

„Nematomas gyvenimas“ („A vida invisível de Eurídice Gusmão“, Brazilija, Vokietija, 2019)

Pernykštis Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programos nugalėtojas vadinamas feminizmo manifestu su sentimentalaus epo ir muilo operos priemaišomis. Režisierius Karimas Aïnouzas perkelė į ekraną Marthos Batalhos romaną, kuriame pasakojama apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Rio de Žaneirą bei dvi seseris Euridikę ir Gvidą. Jos gyvena su tėvais ir svajoja. Viena – tapti pianiste ir studijuoti Vienoje, kita – apie viso gyvenimo meilę. Bet nuoroda į graikų mitus čia skamba ironiškai – sutikti Apolono sūnų Euridikei sutrukdys skurdas. Gvida pabėgs iš namų ir grįš nėščia, bet tėvas jos neįsileis. Euridikė bus ištekinta už nemylimo, net įstos į konservatoriją, bet Vieną teks pamiršti. Šis rafinuoto vizualinio grožio pasakojimas – lyg laiškų romanas: juos Gvida rašo seseriai, bet tėvas adresatei jų neperduoda, o Euridikė rašo ne tuo adresu, tad laiškai tampa merginų dienoraščiais. O prieš žiūrovų akis praslenka dešimt išskirtų seserų gyvenimo metų, kai ir viena, ir kita mano, kad sesers gyvenimas susiklostė laimingai. Programa „Kritikų pasirinkimas“.   

„Paukščių kalba“ („Mowa ptaków“, Lenkija, 2019)

Filmas – režisieriaus Xawery Żuławskio dialogas su tėvu Andrzejumi Żuławskiu, kuris mirdamas paliko sūnui neįgyvendintą scenarijų, ir su šių dienų Lenkijos tikrove. „Paukščių kalba“ – tai ir savotiška pagarbos duoklė mirusiam kūrėjui, ir kartu negailestingas šiuolaikinės Lenkijos portretas. Filmo herojai – trys broliai: literatūros mokytojas Marianas, kompozitorius ir dailininkas, kurie nepritampa prie „gerųjų permainų“ valstybės tikrovės. Jie bejėgiai prieš radikaliojo nacionalizmo bangą. Kultūra, išsilavinimas, mokėjimas analizuoti istoriją ir tikrovę niekam nebereikalingi. Filme lyg veidrodyje atsispindi fantasmagoriška dabartis, ypač dokumentiniuose Varšuvos centre filmuotuose dešiniųjų radikalų demonstracijos kadruose. Nemačiusiems Andrzejaus Żuławskio filmų „Paukščių kalba“ gali pasirodyti pernelyg pretenzingas, margas, karnavališkas, peržengiantis visas ribas, persotintas literatūrinių ir kitokių citatų filmas. Jis laisvas, ironiškas, laukinis, gali žavėti, gali erzinti. Bet, pasak režisieriaus, tokių filmų jau niekas nebekuria. Tai manifestas prieš vartojimą, oportunizmą, konformizmą. Todėl ir įkvepia. Programa „Metų atradimai“.

„Sudie, sūnau“ („Di jiu tian chang“, Kinija, 2019)

Kinija, 10-ojo dešimtmečio pradžia. Wango Xiaoshuai filmo herojai – kartu metalurgijos fabrike dirbantys ir bendrabutyje gyvenantys Jaodziunas ir Lijun. Šalyje taikoma vieno vaiko politika. Kai bendradarbiai sužino, kad Lijun nėščia, ji priverčiama darytis abortą, nes šeima jau augina sūnų. Tačiau jis netrukus nuskęs, o Lijun po aborto nebegalės turėti vaikų. Kad užmirštų praeitį ir susitaikytų su netektimi, šeima persikels į kitą miestą, įsivaikins berniuką, kuris ims maištauti ir pabėgs iš namų. Trijų valandų filme sutilpo trisdešimt filmo herojų gyvenimo metų. Tai epinis pasakojimas apie šeimą ir kartu apie milžiniškų Kinijos permainų – ekonominio stebuklo ir civilizacinio šuolio – metus. Programa „Meistrai“.

„Supernova“ (Lenkija, 2019)

Bartoszo Kruhliko filmas prasideda beveik idiliškai: kelias minutes stebime kaimo kelią. Šviesus rytas, girdėti paukščiai, mykia karvės. Savaitgalis. Kadre pasirodo jauna moteris su dviem vaikais. Ji palieka vyrą. Girtas jis velkasi iš paskos, prašo, grasina, vemia, verkia. Netrukus juos pasivys prabangi juoda mašina. Ji suvažinės moterį su vaikais, trenksis į medį. Vairuotojas pabėgs iš įvykio vietos, bet sugrįš. Visas 78 minutes filmas vyks trumpoje kelio atkarpoje, kur įvyko tragedija. Veikėjų daugės: policininkai, medikai, ugniagesiai, pro šalį važiavę ir avariją matę kaimynai, kaimo žiopliai, moters ir vaikų artimieji, televizijos ekipos, aplink kunigą giedantys giesmes giesmininkai. Kiekviena filmo minutė užpildyta konkrečiais jų veiksmais, reakcijomis, replikomis. Kruhlikas moka kurti įtampą ir suvaldyti ribotoje erdvėje atsidūrusius dešimtis aktorių. „Supernova“ tampa ir įtemptu reportažu iš įvykio vietos, ir tos Lenkijos, kuri balsuoja už dešiniuosius, kolektyviniu portretu, ir filosofiniu klausimu apie atsitiktinumą žmogaus gyvenime, kuris nuskamba pabaigoje, kai netikėtai į tragedijos vietą įsiveržusi visatoje sprogusios žvaigždės sukelta audra priverčia į viską pažvelgti kitaip. Programa „Europos debiutų konkursas“

„Švilpautojai“ („La Gomera“, Rumunija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2019)

Vieno Rumunijos Naujosios bangos meistrų Corneliu Porumboiu filmas prasideda kaip klasikinis film noir, bet netrukus pasuka į autorinio kino erdves. Pagrindinis filmo veikėjas – korumpuotas policininkas (Vlad Ivanov) – atvyksta į La Gomeros salą, norėdamas sutvarkyti vieną iš savo nešvarių reikalų. Bet tam policininkas turi išmokti vietinę švilpimo kalbą, kuria bendrauja banditai. Policininkas pasirengęs viskam, kad pelnytų lemtingos moters Gildos meilę. „Švilpautojai“ – tai ir postmodernistinis, nuaustas iš klasikinio kino užuominų filmas, ir postmodernizmos paneigimas. Tai dinamiškas, ironiškas reginys, kai stebina kiekvienas siužeto posūkis, suteikiantis laimės pojūtį, nes režiserius jaučiasi visiškai laisvas ir spjauna į visas šiuolaikinio kino madas bei kryptis. Programa „Meistrai“.

„Tiesiog nuostabu“ („Thalasso“, Prancūzija, 2019).

2013 m.režisierius Guillaume’as Nicloux sukūrė filmą apie tariamą rašytojo Michelio Houellebecqo pagrobimą. Naujame satyriniame kūrinyje jis išsiuntė senus pažįstamus ir prancūzų kultūros pabaisas – Houellebecqą ir aktorių Gérard’ą Depardieu – į elitinį SPA kurortą Kabūre. Rašytoją čia kankina bado dieta ir draudimas rūkyti bei gerti vyną, bet paaiškėja, kad viską, kas draudžiama, galima rasti Depardieu „palatoje“. Jie abu stengiasi išgyventi griežto sveikatingumo režimo sąlygomis ir kalbasi apie tai, kas neduoda ramybės, pavyzdžiui, apie sąmokslo teorijas ar papročius tais laimingais laikais, kai „visi miegojo su visais“. SPA tampa šalies modeliu – ji komfortiška, patogi, bet visiškai netinkama gyventi. Visi pokalbiai, žinoma, – ironiškas absurdiškos tikrovės komentaras. Ji jau seniai neverta to, kad į viską žiūrėtum rimtai. Programa „Festivalių favoritai“.