Kinas

Brigita Kulbytė

Gintis Zilbalodis apie filmą „Toli nuo namų“

Latvių animacinio kino kūrėjas Gintis Zilbalodis pernai buvo pastebėtas ir puikiai įvertintas svarbiausiame animacinio kino festivalyje Ansi. 1994 m. gimęs Zilbalodis debiutinį filmą „Toli nuo namų“ („Projām“, Latvija, 2019) kūrė beveik vienas ir užtruko ilgiau nei trejus metus. Šiemet pilno metražo filmas parodytas ir „Kino pavasario“ konkurse. Filmo veikėjai – berniukas ir paukščiukas – paslaptingoje saloje ieško kelio namo. Juos persekioja piktoji dvasia, bet draugystė padeda nugalėti sunkumus. Apie „Toli nuo namų“ kūrimą ir Latvijos kiną pasaulio kontekste su režisieriumi kalbėjosi Brigita Kulbytė.

Internete galima pasižiūrėti iki tol niekad nerodytą Agnès Varda trumpo metražo dokumentinį filmą „Trumpa Gwen iš Bretanės istorija“ („La petite histoire de Gwen la bretonne“, 2008).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Doris Lessing „Auksiniuose užrašuose“ atkreipė dėmesį, kad „pasaulį keičia mūsų išgyvenami kataklizmai“, bet Lietuvai tai, regis, negalioja, nes jau bijau įsijungti televizorių ar kokį lietuvišką portalą, kur visi tik dainuoja, demonstruoja savo negabius vaikučius, gamina valgį ir, švelniai tariant, užsiima keista gimnastika ar sportu. Visi nori pasirodyti sąmojingi, nors lietuvių humoro jausmą gali įžiūrėti tik pro mikroskopą. Ir tai dar nieko, nes kai tos vadinamosios žvaigždės išsižioja...

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, ir sovietinių, ir užsienio, kurių režisierės – moterys. Dauguma jų dabar pamirštos, filmai taip pat prisimenami retai. Sovietų Sąjungoje moterys režisierės dažniausiai kurdavo animacinius, dokumentinius, mokslo populiarinimo filmus, kino kroniką. Dvi ilgai vienintelės Lietuvos kino studijoje dirbusios režisierės – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė – taip pat buvo dokumentininkės. „Lietuvos kine“ saugoma daug dokumentinių filmų, kuriuos sukūrė Uralo, Vakarų Sibiro, Pavolgio regionų kino kronikos ir dokumentinių filmų studijose dirbusios režisierės. Jos retai būdavo pastebėtos, priešingai nei trys šio teksto herojės, kurių pavardes prieš kelis dešimtmečius žinojo dauguma sekančiųjų dokumentinio kino naujienas. Jos dirbo Maskvoje, didžiausioje Centrinėje dokumentinių filmų studijoje, kuri sutrumpintai vadinta CSDF (Centralnaja studija dokumentalnych filmov) ir Centrinėje televizijoje. Bet jų požiūris į dokumentinį filmą, jų kūryba ir likimai – skirtingi.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ateitis – tai dabartis kitaip

Šiuolaikinių antiutopinių veiksmo projektų – nors vežimu vežk. Žiūrovai „Bado žaidynių“ („The Hunger Games“), „Divergentės“ (2014), „Insurgentės“ (2015) ir pan. laukia kaip naujos „Žvaigždžių karų“ dalies.

Tik skirtumas tas, kad George’as Lucasas užsiaugino žiūrovą, pavargusį nuo negatyviai vaizduojamos realybės ar ateities. Anot režisieriaus, jau visa karta augo ne su pasakomis, o vykstančių maištų, riaušių ir karų kontekste. Tad jiems reikėjo sukurti fantastinę galaktiką, kurioje gėris visada nugalės blogį. O štai anksčiau išvardytos franšizės tokia pozityvia ateitimi nė nekvepia. Maža to, tokie filmai nesiūlo nei paguodos, nei išeities.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Toks įspūdis, kad lietuviškos medijos diena po dienos skatina visus būti nepatenkintus ir nuolat skųstis. Visi nepatenkinti garsiai deklaruoja savo nepasitenkinimą, didžiam žurnalistų ir žurnalisčių džiaugsmui. Pirmiausia, žinoma, visi nepatenkinti sveikatos apsaugos ministru. Jis dirba savo darbą ir reguliariai informuoja apie pandeminę situaciją.

„7md“ rekomendacijos

Nors psichologai ir pataria per karantiną daugiau skaityti, be ekrano šiuolaikinis žmogus juk negali. Tokiems atsiveria įvairūs portalai. Ir ne tik su naujais filmais ar serialais, nes karantinas – geras laikas pagilinti ir kino istorijos žinias. Šiose „7md“ rekomendacijose siūlome iš arčiau susipažinti su dokumentiniais filmais iš viso pasaulio.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Priklausau ne tai daliai lietuvių, kurie, kaip teigia lietuviškos televizijos, vis labiau pasiduoda tamsioms nuotaikoms, jaučia nerimą ir kitaip yra nelaimingi. Karantinas – tik dar vienas gyvenimo tarpsnis, savaip neįprastas ir todėl gal net įdomus. Dar jo pradžioje supratau, kad nepulsiu ko nors mokytis internetu, žiūrėti nesibaigiančių serialų ar gaminti neįprastų patiekalų.

Kai filmų herojai uždaryti namuose

Prasidedant ketvirtai karantino savaitei, nori to ar ne, imi domėtis psichologų tekstais apie (savi)izoliaciją. Retas kuris politikas, ekonomistas ar influenceris kalba apie tai, kad išgyvename ir išgyvensime ne tik ekonominę, bet ir emocinę krizę. Nors jau nuo XX a. pradžios žmonių, gyvenančių po vieną, daugėja, psichologai pabrėžia, kad viengungiškas gyvenimas ir vienatvė – ne tas pats. Tad šiandienos karantino ir saviizoliacijos akivaizdoje, kai išeiti iš namų galima tik reikalui prispaudus (ir tai laikantis fizinio atstumo nuo kito žmogaus), dalis žmonių pradėjo jaustis vieniši. Nors su pasauliu galime bendrauti virtualiai, faktiškai viskuo apsirūpinti nė neiškeldami kojos iš namų, ne vienam trūksta gyvo pokalbio, akių kontakto, apsikabinimo. Kad ir trumpo.

Brigita Kulbytė

Bartoszas Kruhlikas apie „Supernovą“

Bartoszo Kruhliko filmas „Supernova“ buvo rodomas „Kino pavasario“ konkursinėje programoje. Pernai Gdynėje, Lenkų kino festivalyje, „Supernova“ pelnė geriausio debiutinio filmo apdovanojimą. Supernova – sprogstanti žvaigždė. Tai paskutinė žvaigždės gyvavimo stadija. Perėjus į supernovos stadiją, žvaigždės sukaupta energija staiga atpalaiduojama, materija plinta iki 30 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Apie filmo atsiradimo istoriją, kūrybos procesą ir kitus sprogimus režisierių kalbino Brigita Kulbytė.