7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vietos, laiko, veiksmo vienovės jausmas turi didžiulį poveikį

Bartoszas Kruhlikas apie „Supernovą“

Brigita Kulbytė
Nr. 14 (1335), 2020-04-10
Kinas
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“

Bartoszo Kruhliko filmas „Supernova“ buvo rodomas „Kino pavasario“ konkursinėje programoje. Pernai Gdynėje, Lenkų kino festivalyje, „Supernova“ pelnė geriausio debiutinio filmo apdovanojimą. Supernova – sprogstanti žvaigždė. Tai paskutinė žvaigždės gyvavimo stadija. Perėjus į supernovos stadiją, žvaigždės sukaupta energija staiga atpalaiduojama, materija plinta iki 30 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu. Apie filmo atsiradimo istoriją, kūrybos procesą ir kitus sprogimus režisierių kalbino Brigita Kulbytė.

 

 

„Supernova“ prikausto prie ekrano, norisi sekti, kas vyks toliau, o ir filmo realistiškumas primena esamuoju laiku dokumentuojamą įvykį. Ar filmą įkvėpė tikras įvykis?

 

Prieš kelerius metus Lenkijoje iš tiesų įvyko siaubinga eismo nelaimė. Vos per vieną akimirką dėl jauno vairuotojo kaltės žuvo daug žmonių. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir kitose šalyse, automobilių avarijos nėra išimtis. Jų įvyksta labai daug, sakyčiau, net per daug, bet šis nutikimas buvo kitoks. Tai buvo pirmoji naujųjų metų diena, nukentėjo dvi šeimos su mažamečiais vaikais. Lenkijos žiniasklaida kalbėjo apie šį įvykį neįprastai ilgai, neleisdama nuslūgti bangai.

Aišku, įvykis sujaudino ir mane, pradėjau galvoti, kad toks sukrėtimas gali būti gera tragedijos ar psichologinės kino dramos pradžia. Nenorėčiau to įvykio vadinti „inspiracija“. Tačiau tai buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių imtis scenarijaus. Bet noriu pabrėžti: „Supernova“ yra šimtaprocentinė fikcija.

 

Kaip suprantate, kad jau laikas sustoti ir dėti paskutinį scenarijaus tašką? Kada reikia sau pasakyti „stop“?

 

Manau, kad scenarijus iš tikrųjų negali būti užbaigtas. Niekada. Turiu galvoje – scenarijus negali būti užbaigtas (galbūt „užbaigtas“ netinkamas žodis), nes „užbaigimas“ nėra scenarijaus tikslas. Knyga turi ir gali būti „užbaigta“, bet ne scenarijus. Jis gyvas per visą filmavimą, ypač kai su juo pradeda dirbti režisierius ir operatorius. Žinoma, suprantu, kada privalau jį „uždaryti“, turiu tam pagalbininkų, redaktorių, žmonių, kurie konsultuoja rašant scenarijų, ir kažkuriuo metu pajuntu, kada reikia sustoti. Gal mano tokia nuomonė, nes esu ir filmo režisierius, ir scenaristas, kitaip tariant, rašau sau.

 

Žiūrint Jūsų ankstesnius filmus galima pastebėti pasikartojančius motyvus, pavyzdžiui, avarijos, brolių santykių, šeimos peripetijų. Filme „Adaptacija“ („Adaptacja“, 2016) sekame jaunuolio dramą, kai jis per avariją išgyvena, o brolis žūsta. Meistriška įtampa kūriama filmuose „http://“ (2010) bei „Karštis“ („Żar“, 2013). „Supernovoje“ matome pusbrolius, automobilių avariją, sekundžių greičiu augančią įtampą. Ar scenarijai gimsta iš asmeninės patirties?

 

Ne visai. Esu vienturtis. Pamenu, kai ėmiausi rašyti savo diplominio filmo, „Adaptacijos“ scenarijų (istorija apie avariją, per kurią vienas brolis žūsta, o vairavęs lieka gyvas), galvojau, kas sukurtų didžiausią įtaigą ir veiktų stipriausiai? Jeigu herojai būtų kolegos? Gerai, tai galėtų būti, bet jeigu veikėjai būtų šeima – tėvai ir vaikai, ji taptų crazy. O jei dar broliai būtų dvyniai... ir t.t. Visos idėjos tampa filmo konstravimo įrankiais mano rankose. Nebandau kalbėti apie asmeninius atvejus. Bet kiekvienas filmas iš tikrųjų yra apie mane. Tai įdomus paradoksas.

 

„Supernovos“ veiksmas vyksta vienoje vietoje – trumpoje kelio, esančio netoli kaimo, atkarpoje, bet tai, kas ten įvyksta, galima prilyginti supernovos sprogimui. Ar iš čia ir kilo filmo pavadinimas?

 

Pavadinimas keitėsi vykstant rašymo procesui. Pamenu, vieną dieną pradėjau galvoti, ką ši istorija reiškia man pačiam ir ką konkrečiai noriu ja pasakyti kitiems (turiu galvoje ne tiesiogiai, bet manau, kad kiekvienas režisierius turi to savęs klausti). Pradėjau gilintis ir radau supernovą. Laisva asociacija, nukreipianti į abstrakčius kosmoso procesus. Žinoma, galėjau filmą pavadinti „Avarija“, bet pavadinimas tada būtų kaip logotipas, kurį tiesiog įsimeni, ir viskas, tačiau jei pavyksta sujungti pavadinimą su istorija kažkokiu organišku būdu – tai tikrai puiku.

 

Iki šio filmo sukūrėte beveik dešimt trumpo metražo filmų, kurie buvo pastebėti ir įvertinti kritikų bei žiūrovų. „Supernova“ – Jūsų pirmasis ilgametražis filmas. Ar buvo skirtumų?

 

Jokio didelio skirtumo neįžvelgiu. Tu turi istoriją ir reikia ją papasakoti geriausiai kaip tik įmanoma. Bet, žinoma, kiekvienas projektas skirtingas. Šis buvo labai specifinis, nes turėjome vos 14 filmavimo dienų ir visa istorija vyko vienoje lokacijoje, plyname lauke. Niekas negalėjo nuspėti tikslių oro sąlygų, ir jei būtų pasitaikiusios kelios lietingos dienos, turint omenyje mūsų biudžetą, šiandien pokalbis tikrai nevyktų. Mums neapsakomai pasisekė.

 

Filmuose Jums svarbu ribinės situacijos, kai viskas gali pasikeisti per kelias sekundes, nagrinėjate, kaip tai paveikia žmones ir tolesnius jų likimus. Kaip manote, ar šiame instagramo ir kitų socialinių tinklų išdailintų nuotraukų amžiuje žiūrovai nori matyti netektis, liūdesį, praradimus? Ar dar tikite, kad žmonėms reikia ne tik duonos ir žaidimų?

 

Prieš pradėdamas rašyti kokią nors istoriją apie tai negalvoju. Man visada svarbiausia yra žmogus. Kiekviename filme ieškau ribinių situacijų ir to, kiek vienas ar kitas mano kuriamas herojus gali eiti, kol pasieks savo ribą. Man patinka paveikios istorijos. Būdamas režisierius, suprantu, kad istorija yra paveiki, kai herojai kelia sau iššūkius.

 

Įdomu stebėti „Supernovos“ aktorius. Didžioji jų dalis neprofesionalai, ir sunku jais nesižavėti. Gal neprofesionalius aktorius rinkotės todėl, kad biudžetas neleido išsiplėsti, turėjote vos 300 tūkstančių eurų?

 

Mažas biudžetas, mano nuomone, nebuvo problema. Jei būčiau parodęs scenarijų garsiausiems Lenkijos aktoriams, jie tikriausiai būtų sutikę. Kai užbaigiau scenarijų ir pradėjau galvoti apie aktorių atranką, puikiai žinojau du dalykus. Pirma, turiu tai padaryti pats. Antra, žiūrovams (ypač Lenkijos auditorijai) tai turi atrodyti kaip dokumentinis filmas, o ne kaip vaidybinė drama su kino žvaigždėmis. Taip bus lengviau susitapatinti su istorija, pasakojimu ir priimti veikėjus. Šioje istorijoje per daug veikėjų, kad kiekvienam suteiktum žinomą veidą. Džiaugiuosi, kad prodiuseris ir „Munk Studio“ mane suprato. Taigi užsidariau vienas su scenarijumi trims mėnesiams ir pats atrinkau aktorius.

 

Žiūrėdama filmą grožėjausi daugiaplaniais kadrais. Vis dar prieš akis pirmame plane ant kelių priešais savo žmoną krintantis vyras, o antrame plane – ką tik į nosį gavusi policininkė, griūvanti atatūpsta. Puiki kameros dinamika ir plastika. Atrodo, ji tobulai atsiduria tinkamoje vietoje, pačiu tinkamiausiu metu, nors kartu išlieka įspūdis, kad aš, žiūrovė, esu viena iš susirinkusiųjų minios ir filmuoju savo mobiliuoju telefonu. Papasakokite daugiau apie darbą su Michału Dymeku.

 

Tai antras mūsų su Michału projektas. Kartu filmavome mano baigiamąjį darbą „Adaptacija“. Bet „Supernova“ visiškai kitoks filmas, jei kalbame apie operatoriaus darbą. „Adaptacijos“ energija statiška, spalvos tamsios, niūrios. „Supernova“ – dinamiška, daug ilgai trunkančių kadrų ir filmas tikrai labai šviesaus kolorito. Manau, įdomu, kaip Michałas rado du skirtingus raktus panašioms temoms atrakinti. Kaip mudu bendradarbiavome? Visada vienas svarbiausių dalykų, siejančių režisierių ir operatorių, yra scenarijus. Kai baigiau rašyti, pradėjome diskutuoti, kaip suprantame šią istoriją. Kalbėjomės apie viską – apie šviesas, nuotraukas, kitus filmus. Abu pajutome, kad geriausiai ši istorija bus papasakota, jei atrodys kaip dokumentinis filmas. Pripirkau žaislinių kareivėlių, mašinėlių ir pradėjome dėlioti sceną po scenos. Taip perėjome visą scenarijų, kaip turėtų judėti kamera. Galiausiai turėjome išmokti papasakoti šią istoriją vietos, laiko ir veiksmo aplinkybėmis bei atlikti tai realiomis sąlygomis – lauke.

 

Jūsų filmai pastebimi ir vertinami kaip turintys potencialo. Esate dar visai jaunas režisierius, bet jau pelnėte ne vieną apdovanojimą ir įvertinimą. Ką Jums tai reiškia?

 

Neatradinėsiu Amerikos – apdovanojimai yra puiku. Ypač tie, kuriuos gauna mano komanda ir aktoriai. Ir šiais laikais apdovanojimai tikrai daug ką lemia, ypač kino industrijoje. Jeigu gausi „Oskarą“ ar būsi įvertintas Kanuose, Venecijoje ar panašaus lygio festivalyje, tavo karjera tikriausiai šoks į padanges, o tai kino kūrėjams, manau, ir yra svarbiausia – galimybė sukurti dar vieną filmą. Bet, žinoma, man už bet kokį apdovanojimą svarbesnis faktas, kad sukūriau filmą, kuris sklinda tarp žmonių ir mezga ryšius su žiūrovais, juos vienaip ar kitaip paveikia. Dar vienas svarbus, mano nuomone, dalykas – su prizais ar be jų – išlikti savimi.

 

Ir, žinoma, klausimas – kas toliau?

 

Dabar rašau antro pilnametražio filmo scenarijų. Turiu reikšmingą ir aktualią Lenkijos kontekste temą, bet manau, kad istorija bus suprantama kiekvienam, nesvarbu, kokioje šalyje jis gyventų. Noriu tęsti tokią kino kalbą, kurią išbandžiau kurdamas „Supernovą“, – kurti vietos, laiko, veiksmo vienovės jausmą. Tai senovinės tragedijos modelis, bet kuriantis poveikį ir energiją ekrane. Jaučiu, kad tokia kalba visiškai man tinka.

 

Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“
Kadras iš filmo „Supernova“