Kinas
Nors psichologai ir pataria per karantiną daugiau skaityti, be ekrano šiuolaikinis žmogus juk negali. Tokiems atsiveria įvairūs portalai. Ir ne tik su naujais filmais ar serialais, nes karantinas – geras laikas pagilinti ir kino istorijos žinias. Šiose „7md“ rekomendacijose siūlome iš arčiau susipažinti su dokumentiniais filmais iš viso pasaulio.
Dokumentiniai filmai iš svarbiausio festivalio
Dokumentinio kino festivalis IDFA – vienas svarbiausių ir įtakingiausių pasaulyje. Per karantiną festivalis siūlo nemokamai arba už nedidelę kainą pasižiūrėti dokumentinių filmų, sukurtų visuose žemynuose:
nemokamai: https://www.idfa.nl/en/collection/documentaries?page=1&filters%5BtvPrice%5D=Free.
Štai tik keli ankstesnių metų filmai, kurie nusipelno dėmesio.
„Laukiant Fidelio“ („Waiting for Fidel“, rež. Michael Rubbo, Kanada, 1974). 1974 m. Kanados žiniasklaidos magnatas Geoffas Stirlingas ir buvęs Niufaundlando premjeras Josephas Smallwoodas Fidelio Castro buvo pakviesti apsilankyti Kuboje. Jie susigundė proga pasikalbėti su Kubos revoliucijos vadu, kuris savo interviu Vakarų žiniasklaidos nelepino. Filmo herojai buvo vežiojami po visą salą, jiems rodė viską – mokyklas, psichiatrines, laukus ir fabrikus. Laisvalaikiu jie rengėsi interviu su Castro, kuris taip ir neįvyko... Dokumentinio kino istorija pas mus pristatoma retai, o „Laukiant Fidelio“ – vienas geriausių 8-ojo dešimtmečio dokumentinių filmų.
Pawelo Pawlikowskio filmų „Ida“ ir „Šaltasis karas“ gerbėjams gali būti įdomu pasižiūrėti du ankstyvuosius dokumentinius režisieriaus filmus, kurtus BBC. 1992 m. „Serbų epas“ („Serbian Epics“) – tai Bosnijos serbų lyderio Radovano Karadžičiaus portretas. 2016 m. Hagos tribunolo karo nusikaltėliu pripažintą ir 40 metų kalėti nuteistą Karadžičių – lyderį, psichiatrą, poetą, verslininką – režisierius stebi be komentarų, šaltu antropologo žvilgsniu, tačiau svarbus filmo dėmuo yra serbų kultūros palikimas – liaudies dainos ir ir eilės, juolab kad Karadžičius mėgsta skaityti poeziją.
1995-aisiais Pawlikowskis išsirengė į kelionę Volgos upe. Filmas „Kelionė su Žirinovskiu“ („Tripping with Zhirinovsky“) rodo poilsiaujantį ir save bei savo partiją reklamuojantį politiką taip, kad neįmanoma nekvatoti. Žirinovskis, ko gero, nesikeičia, nors dabar tai vienas įtakingiausių rusų politikų: Kremlius juo naudojasi, kad jis pasakytų tai, apie ką valdantiesiems viešai kalbėti neparanku.
Wango Shui-bo animacinis filmas „Saulėtekis virš Tiananmenio aikštės“ („Sunrise over Tiananmen Square“, Kanada, 1998) – tai originalus filmas koliažas, kuriame panaudota animacija, propagandiniai plakatai, archyvinės ir šeimos fotografijos. Filmo režisierius prisimena savo jaunystę 9-ajame dešimtmetyje.
Apie XXI a. skurdą ir atstumtuosius primins 2012 m. nufilmuota didžiojo dokumentinio kino poeto Viktoro Kosakovskio „Lopšinė“ („Lullaby“). Filmas trunka tik tris minutes, bet keliais kadrais atskleidžia visą ekonominės krizės siaubą.
Parengė Ž. P.
