7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Egzistencinis karantinas

Kai filmų herojai uždaryti namuose

Nr. 14 (1335), 2020-04-10
Kinas
„Bartonas Finkas“
„Bartonas Finkas“

Prasidedant ketvirtai karantino savaitei, nori to ar ne, imi domėtis psichologų tekstais apie (savi)izoliaciją. Retas kuris politikas, ekonomistas ar influenceris kalba apie tai, kad išgyvename ir išgyvensime ne tik ekonominę, bet ir emocinę krizę. Nors jau nuo XX a. pradžios žmonių, gyvenančių po vieną, daugėja, psichologai pabrėžia, kad viengungiškas gyvenimas ir vienatvė – ne tas pats. Tad šiandienos karantino ir saviizoliacijos akivaizdoje, kai išeiti iš namų galima tik reikalui prispaudus (ir tai laikantis fizinio atstumo nuo kito žmogaus), dalis žmonių pradėjo jaustis vieniši. Nors su pasauliu galime bendrauti virtualiai, faktiškai viskuo apsirūpinti nė neiškeldami kojos iš namų, ne vienam trūksta gyvo pokalbio, akių kontakto, apsikabinimo. Kad ir trumpo. Tad gyvenimas atrodo lėkštesnis ir labiau primena išgyvenimą. Psichologai taip pat įspėja, kad pasibaigus karantinui žmonėms sunkiai seksis įsivažiuoti į ankstesnę rutiną, nemažai jų apskritai gali tapti sociopatais. Mokslininkai pabrėžia, kad vienatvė – ne tik emocija, tai ir biologinis instinktas ieškoti kito žmogaus, kaip kad ieškome maisto.

 

Taigi šįkart pakalbėkime apie socialinę, fizinę ir psichologinę izoliaciją kine. Vieni izoliuojasi savo noru, antri – priversti aplinkybių. Vienos aplinkybės atrodo komiškos, kitos – tragiškos. Tačiau svarbiausia, kad žiūrėdami tokį filmą suprasite, jog esate ne vieni. Nieko tokio, jei bijote ne tik aplinkinių, bet ir savęs. Tai žmogiška.

 

Košmariškos uždaros erdvės

 

Tikriausiai niekas nėra geriau atskleidęs kasdienybės grotesko ir siaubo nei Romanas Polanskis. Jau savo pirmame vadinamosios buto trilogijos filme „Pasibjaurėjimas“ („Repulsion“, 1965) Polanskis rodo, kaip lengvai mūsų „tvirtovės“, saugios namų erdvės gali virsti siaubo ir košmarų šaltiniu, tikru minų lauku. Nors introvertė manikiūrininkė Kerol, kurią vaidina kine tik debiutuojanti Catherine Deneuve, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dar viena hičkokiška blondinė, ji greitai ima elgtis kaip „Psichopato“ Normanas Beitsas. Kai vyresnė sesuo (Yvonne Furneaux) palieka Kerol vieną „svinguojančiame“ Londone ir išvyksta su meilužiu atostogauti, mergina užsibarikaduoja ankštame tamsiame bute ir vis labiau panyra į seksualinės revoliucijos akumuliuojamas savo neurozę bei haliucinacijas. Kerol butas tampa tikru siaubo šou – ima trūkinėti sienos, atverdamos po jomis slypinčią organišką masę, iš jų lenda šiurkščios vyrų rankos, bandančios sugriebti merginą, o kur dar lavonai, išslapstyti po kambarius (mat užklydo pora vyriškos padermės „gelbėtojų“)... Polanskis su operatoriumi Gilbertu Tayloru meistriškai perkelia žiūrovus į košmarišką herojės pasąmonę, kurioje susipina heteroseksualus geismas ir baimė. Nors, žinoma, filmą galima suprasti ir kaip pačių kūrėjų vyrų bandymą išreikšti savo košmarus apie moters seksualumą.

 

Toddas Haynesas filme „Saugi“ („Safe“, 1995) taip pat rodo įprasto kasdieno gyvenimo siaubus. Filmo herojė Kerol (Julianne Moore) gyvena tikroje namų šeimininkių svajonėje: prabangūs namai, pasiturintis verslininkas vyras, vakarienės aukščiausios klasės restoranuose ir t.t. Regis, jos vienintelis rūpestis – namų interjeras, tačiau greičiau pati Kerol juose atrodo kaip namų dekoracija ar šmėkla, nerandanti sau vietos. Netikėtai moteris pradeda blogai jaustis ir suserga liga, kuriai daktarai neranda paaiškinimo, nepadeda net psichoterapeutas. Kerol galiausiai supranta, kad yra alergiška aplinkai, tad nusprendžia izoliuotis ir prisijungia prie Meksikos dykumoje įsikūrusios „New Age“ bendruomenės. Filmas taip iki galo ir neatsako, kokia liga serga Kerol: ar tai alergija chemikalams, ar moters kūno maištas prieš jos pačios gyvenimo būdą? Filmą galima suprasti kaip AIDS krizės metaforą, priemiesčio gyvenimo ir terapeutinės kultūros, pagal kurią, visų problemų reikia ieškoti savyje, satyrą. Tačiau Haynesas čia nesustoja ir parodo, kad pati kapitalistinė sistema, „gaminanti“ tam tikrus normalaus, siektino gyvenimo vaizdinius ir beatodairiškai teršianti gamtą, yra iš esmės toksiška.

 

Beje, sėdėjimas tarp keturių sienų gal ir apsaugos nuo COVID-19, bet nuo vagių ar smurto artimoje aplinkoje – nelabai. Štai jau ir lietuviškuose interneto portaluose rekomenduojama, kaip esant tokioms situacijoms elgtis: bandyti atsidurti arčiau išėjimo durų, vengti virtuvės ar garažo, kur laikomi aštrūs daiktai, vengti ir mažų patalpų, iš kurių sunku pabėgti. Skamba keistokai, suvokiant, kad tokiose spontaniškose situacijose retas mąsto šaltakraujiškai ir praktiškai. Tačiau turbūt geriausia išeitis – turėti „panikos kambarį“, kaip Davido Fincherio filme tuo pačiu pavadinimu („Panic Room“, 2002). Aišku, jei tose patalpose nėra paslėpti milijonai, kurių ir reikia įsibrovėliams... Tad šiame filme uždara erdvė ir vėl tampa grėsme žmogiškajai egzistencijai.

 

Šįkart prabangų kelių aukštų namą Manhatane išsinuomoja buvusi farmacijos magnato žmona Megė (Jodie Foster) su dukra Sara (Kirsten Stewart). Tačiau erdvus butas nebūtinai reiškia, kad jame gyventi bus jauku, ypač kai nepažįsti visų pakampių. Tad tokia erdvė filme tampa pagrindinės veikėjos baimių parabole, o „panikos kambarys“ – nuoroda į Megės vidinį klaustrofobinį pasaulį, kuriame išryškėja šiuolaikinio vidurinės klasės individo, gyvenančio urbanistinėje erdvėje, baimės. Pažiūrėjus „Panikos kambarį“ tikrai kils įvairių minčių. Viena, kilusi mums, – geriau gyventi ankštame bute, kuriame atmintinai žinai, kur yra virtuviniai peiliai ar lauko durys, tačiau savo kukliuose namuose bent jau jautiesi kate, o ne pele...

 

Užtat dažnam kūrėjui karantino būsena – nieko stebėtina. Taip jie gyvena beveik visą gyvenimą – juk reikia atsiriboti nuo kitų, kad galėtų kurti niekieno netrukdomi. Toks yra ir Bartonas Finkas brolių Coenų filme tokiu pat pavadinimu, dar komiškai vadinamu „tapetų filmu“ (1991). Jei jau pažiūrėjote Romano Polanskio „Pasibjaurėjimą“, šis filmas labai į temą, tik su Coenams būdingu humoru. Jie sako „Bartone Finke“ norėję sukurti panašią atmosferą, jaučiamą ne tik „Pasibjaurėjime“, bet ir kitame Polanskio filme „Nuomininkas“ („Le Locataire“, 1976). Coenai ne veltui vadinami intertekstualumo meistrais, mat subtiliai ir komiškai skolinasi ir iš Stanley Kubricko „Švytėjimo“ („The Shining“, 1980). Pastarajame filme Jacko Nicholsono suvaidintas rašytojas dienų dienomis rašo tą patį sakinį, o kūrybinio štilio ištiktas Bartonas Finkas (John Turturro), užsibarikadavęs viešbučio kambaryje, atsivertęs Bibliją regi savo scenarijaus ištraukas.

 

Kūrybinei krizei neatsitraukiant, o saviizoliacijai ilgėjant, vienu pagrindinių veikėjų tampa interjero elementai: ima luptis tapetai, nuo jų teka neaiškus skystis, kalba sienos etc. Nenorime gadinti žiūrėjimo malonumo, tad daugiau detalių neatskleisime. Tik verta paminėti, kad Coenai nuostabiai žaidžia su žiūrovo fantazija, vien ko verta scena, kai liepsnojančiu koridoriumi bėga Johno Goodmano personažas ir šaukia maždaug taip: „Aš tau parodysiu proto gyvenimą!“ O jei esate tikras mazochistas ir nebijote pažvelgti savo demonams į akis – Kubriko „Švytėjimą“ pažiūrėti tiesiog būtina. Juolab kad prasidėjus karantinui interneto platybėse pasklido kadras iš filmo su iškalbinga antrašte: „Dvi savaitės izoliacijos su šeima, kas blogo gali nutikti?..“ Žinoma, reikia pridurti, kad nei „Bartono Finko“, nei „Švytėjimo“ scenarijų atkurti namie nerekomenduojame. Užtat visai neprošal įsiklausyti į vidinį balsą: gal įvairiausi scenarijai vyksta tik jūsų galvoje? Gal ir jūsų tapetai, sienos, koridoriai, lovos yra jūsų pasąmonės projekcija?

 

Apmaudu, bet visų filmų šia tema neišvardysi, tačiau negalime nepaminėti dar vieno rašytojo košmaro, kurį ekranizavo Robas Reineris filme „Mizerė“ („Misery“, 1990). Jame populiarių meilės romanų autorių įkalina ir kankina jo gerbėja. Ji ne tik psichologiškai ir fiziškai smurtauja prieš prie lovos prirakintą vyrą, bet ir sadistiškai sudegina rašytojo rankraštį, verčia jį toliau tęsti nekenčiamą romanų seriją. Filmas sukurtas pagal Stepheno Kingo romaną. Jau dabar interneto platybėse ne vienas laukia, kol šis autorius parašys romaną „2020“, ir tikisi, kad jį ekranizuos Quentinas Tarantino...

 

Izoliacija kosmose

 

Kad nepradėtumėte dusti uždarose erdvėse, būtinai rekomenduojame ir filmus apie vienišus astronautus už Žemės atmosferos ribų. Juolab kad tokių filmų pabaigos nuteikia optimistiškai, mat padeda veikėjams dvasiškai subręsti. XXI a. tokių filmų prikurta ne vienas: tikrai nedistopiškai nuteikiantis distopiko Ridley Scotto „Marsietis“ („The Martian“, 2015), pernykštis Jameso Gray’aus „Ad Astra“, Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, 2015), Morteno Tyldumo „Pakeleiviai“ („Passengers“, 2016), į šią kompaniją tinka ir Claire Denis „Gyvenimas aukštybėse“ („High Life“, 2018). Tačiau labiausiai iš jų mums įstrigo Alfonso Cuaróno „Gravitacija“ („Gravity“, 2013). Aišku, tai ne kompiuterio ekrano filmas, bet juk prisitaikyti dabar reikia visiems. Tai istorija ne tik apie vienatvę kosmose, bet ir apie žavintį Sandros Bullock herojės užsispyrimą grįžti į žemišką gyvenimą. Tikime, kad sustojusiame laike ir erdvėje režisieriui idealiausiai pavyko sukurti sielvarto ir nelaimės metaforą. Tad prisiminkite: jei nepasiduosite panikai, nenuleisite rankų, grįžti į vėžes padės net ir instrukcijos kinų kalba.

 

Šiek tiek klasikos

 

Ne vienas mūsų draugų nusprendė karantinuotis su bičiuliais. Tad jų kompanijoje, o jei dar vadinate save sinefilais, būtina pažiūrėti kad ir Luiso Buñuelio „Keršto angelą“ („El ángel exterminador“, 1962). Tačiau perversiškesniam skoniui rekomenduotume Marco Ferreri filmą „Didysis rijimas“ („La Grande bouffe“ (1973). Juolab kad jame vaidina visas žvaigždynas: Marcello Mastroianni, Michelis Piccoli, Philippe’as Noiret ar iš itališkų klasikinių komedijų pažįstamas Ugo Tognazzi. Banaliai kalbant, pasakojama apie keturis draugus, aukštos klasės virtuvės gerbėjus, išvykusius į priemiesčio vilą ir ten nusprendusius valgyti iki numirimo. Tiesiogine to žodžio prasme. Vyksta tikra persivalgymo, sumišusio su seksu, orgija. Reikia pripažinti, dabar tokie filmai nebekuriami, o Larso von Triero „Nimfomanė“ ar Gasparo Noé bandymas žiūrovą savo filmais šokiruoti atrodo kaip nekaltos gėlelės. Aišku, nereikia suprasti filmo pažodžiui (juk tai blogas tonas), mat režisierius per nuolatinį valgymą kalba ir apie degraduojantį hedonizmą, nuobodulį, privedantį prie panašių dalykų, buržuazijos dekadansą, ne apie geismą ir troškimą, o apie pasišlykštėjimą. Filmą rekomenduojame žiūrėti tiems, kurie mėgsta Rabelais, De Sade’ą ar Georges’ą Bataille’į. Verta ir pripažinti, kad kurį laiką valgyti nenorėsite, tačiau karantino sąlygomis tai tikrai nėra taip blogai.

 

Na, o jei vis dėlto gyvenate daugiabutyje ir per savo langus matote kaimynų, visai pravartu prisiminti seną gerą Alfredo Hitchcocko „Langą į kiemą“ („Rear Window“, 1954). Ir nesvarbu, kad nesate profesionalus fotografas kaip filmo veikėjas, juk fotografuoti ir filmuoti dabar moka visi. Praverstų nebent žiūronai. Tai vienas įdomiausių Hitcho filmų ne tik dramaturgiškai, bet ir techniškai – kamera niekada nepalieka savo personažo kambaryje vieno. Plačiau apie filmą rašyti nematome prasmės, nes jį reikia žiūrėti, kaip kad į viską žiūri ir stebi pagrindinis filmo herojus. Tad linkime nenuobodžių scenarijų ir intriguojančių dramaturginių posūkių.

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Bartonas Finkas“
„Bartonas Finkas“
„Didysis rijimas“
„Didysis rijimas“
„Langą į kiemą“
„Langą į kiemą“
„Panikos kambarys“
„Panikos kambarys“