7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Turiu įvertinti ir tai, ko sukurti negalėsiu

Gintis Zilbalodis apie filmą „Toli nuo namų“

Brigita Kulbytė
Nr. 17 (1338), 2020-05-01
Kinas
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“

Latvių animacinio kino kūrėjas Gintis Zilbalodis pernai buvo pastebėtas ir puikiai įvertintas svarbiausiame animacinio kino festivalyje Ansi. 1994 m. gimęs Zilbalodis debiutinį filmą „Toli nuo namų“ („Projām“, Latvija, 2019) kūrė beveik vienas ir užtruko ilgiau nei trejus metus. Šiemet pilno metražo filmas parodytas ir „Kino pavasario“ konkurse. Filmo veikėjai – berniukas ir paukščiukas – paslaptingoje saloje ieško kelio namo. Juos persekioja piktoji dvasia, bet draugystė padeda nugalėti sunkumus. Apie „Toli nuo namų“ kūrimą ir Latvijos kiną pasaulio kontekste su režisieriumi kalbėjosi Brigita Kulbytė.

 

Jūsų filmas – meditatyvi kelionė po vidinį pasaulį, kuriame, kaip ir realiame, mums iš paskos seka baimės, vaiduokliai. Kaip filmas atsirado, kodėl papasakoti šią istoriją Jums buvo svarbu?

Dabar jau tiksliai nė neprisimenu, kaip viskas prasidėjo. Kuriant filmą istorija labai keitėsi. Iš pradžių nesistengiau parašyti detalaus scenarijaus, todėl istorija rutuliojosi paraleliai, kuriant animaciją. Iš tiesų būtų buvę labai rizikinga priklausyti nuo kitų žmonių ar finansavimo, tačiau dirbau vienas, todėl turėjau daug laisvės kurti ir galimybę dirbti taip, kaip buvau sumanęs. Ko gero, tik pradėjęs kurti filmą supratau, kad įgyvendinti kai kurias idėjas bus sunku. Tada istoriją kūriau atsižvelgdamas į panašius galimus apribojimus. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl istorija vyksta tuščioje saloje, ta, kad taip man nereikėjo animuoti daugybės papildomų personažų.

 

Viską darėte pats – nuo sumanymo iki įgyvendinimo. Natūralu, kad kyla klausimas, kodėl rinkotės tokį individualų darbo būdą. Ar nepasitikėjote kitais?

Viena vertus, filmo biudžetas buvo labai labai mažas, todėl negalėjau sau leisti samdyti pagalbininkų. Kita priežastis – pradėjęs šį projektą, nepakankamai pasitikėjau savimi, kad būčiau atsakingas dar ir už kitus. Norėjau visko išmokti, pažinti visus etapus ir aspektus pats, prieš pradėdamas aiškinti kitiems žmonėms, ką reikia daryti.

 

Ar buvo akimirkų, kai norėjote viską mesti? Kas įkvėpė eiti pirmyn ir nepasiduoti?

Tiesą sakant, kuriant filmą darbas ėjo gana sklandžiai. Niekad nekilo mintis viską mesti ir atsisakyti šios idėjos. Bet jau įpusėjus netikėtai, visai netyčia, praradau daugybę svarbių failų, kuriuos teko atkurti iš naujo. Tai jau buvo šioks toks laiko švaistymas, tačiau niekad net nesvarsčiau mesti ar sustoti. Buvau investavęs daugybę laiko ir degiau noru filmą sukurti. Jei būčiau tada pasidavęs, tai būtų reiškę tik viena – kad iššvaisčiau savo laiką. Manau, svarbu užbaigti kiekvieną pradėtą projektą ar darbą, net jei jis ir nebus tobulas. Tik taip galima mokytis ir tobulėti.

 

Nesilaikote tradicinių pasakojimo taisyklių – nežinome nei kaip, nei iš kur atvyko pagrindinis pasakojimo veikėjas (galime tik nuspėti, kad jis vienintelis išgyvenęs aviakatastrofą) berniukas. Apie jį sužinome tik iš to, kaip reaguoja, kaip susitaiko su aplinkybėmis. Ar ir siekėte, kad žiūrovai tiesiog stebėtų jo elgesį ir jį analizuotų?

Manau, kad istorijos struktūra nėra labai netradicinė. Pirmoje dalyje sekame pagrindinį veikėją, kai jis tyrinėja keistą aplinką, kurioje atsidūrė. Čia bandau perteikti, kas jam patinka, kokie jo tikslai, kliūtys. Vidurinėje filmo dalyje personažas susitinka su įvairių rūšių gyvūnais, kurių vieni yra jo sąjungininkai, kiti kelia naujus iššūkius. Ir galiausiai filmo pabaigoje berniukas priartėja prie savo tikslo, einant link kurio jam teko susidurti su savo baimėmis ir kažkaip keistis. Taigi yra keletas tradicinės pasakojimo struktūros elementų, tokių kaip „herojaus kelionė“, tačiau ši istorija galbūt savita tuo, kad pasakojama be dialogų. Sklandžiam pasakojimui turiu pasitelkti vaizdinius, garsus ir muziką, leidžiančius man kurti impresionistiškai ir abstrakčiai, o tai leidžia žiūrovui kai kurias „tuščias“ vietas užpildyti savomis istorijomis. Papildyti mano pasakojimą sava patirtimi.

 

Žiūrint kitus Jūsų filmus akivaizdu, kad kartojasi panašūs motyvai, visada veikia vienas vyriškos lyties herojus, dažnai jo kompanionas – gyvūnas. Filme „Prioritetai“ („Prioritātes“, 2014) taip pat matome keistoje saloje įstrigusį jaunuolį, o šalia – baltą šunelį, kuris padeda sulaukti pagalbos. Filme „Negirdima“ („Nedzirdams“, 2015) regime nelyg savo vidinėje skausmo saloje įstrigusį jaunuolį. Ar pasitelkęs šiuos veikėjus pasakojate ir savo istoriją?

Tikriausiai taip. Manau, tai neišvengiama. Didžioji dalis mano mėgstamiausių ir labiausiai vertinamų filmų yra asmeniški ir neatsiejami nuo juos kūrusių režisierių. Galima nujausti, net jeigu ir nebus nurodyta, kad tai vieno ar kito režisieriaus filmas. Man tai svarbu – taip ir atsiranda autorinis kinas, menininko parašas nematomas, bet jaučiamas.

 

Kaip manote, ar galima trumpai apibūdinti, koks dabar yra Latvijos kinas? Ar per pastarąjį dešimtmetį jis auga, o gal pradeda nykti? Esate jauniausios kartos kūrėjas, ką Jums tai reiškia?

Manau, kad situacija tikrai gerėja, filmų kuriama vis daugiau. Kai kurie jų geresni, kai kurie prastesni, bet svarbiausia, kad yra daug galimybių augti. Džiugina tai, kad kūrėjai tyrinėja skirtingus žanrus, technines galimybes.

 

O kaip animacinis kinas? Lietuvoje tai vis dar nišinė sritis, tačiau aktyviai besivystanti ir vis garsiau prabylanti apie save ir kuriančius autorius. Kokia padėtis Latvijoje?

Tikriausiai ir pas mus situacija nelabai skiriasi. Filmų festivaliuose pasirodome visai neblogai – nesame visiškai nematomi, nors iki šiol nebuvo aukštosios mokyklos, kurioje būtų galima mokytis animacijos. Animacijos industrija Latvijoje labai maža, į festivalius dažniausiai patenka nepriklausomi animatoriai. Kaip ir visur kitur, Latvijoje žiūrovai kur kas dažniau renkasi žiūrėti holivudinius animacinius filmukus, skirtus visai šeimai, o ne nepriklausomų kūrėjų filmus kino teatrų salėse. Bet tai irgi gerai. Apskaičiavau, kad mano filmo biudžetas maždaug keturis tūkstančius kartų mažesnis nei kurio nors vidutinio „Disney“ studijos filmo. Taigi, net jeigu jo ir nepamatys tiek daug žmonių, esu vis tiek laimingas. Nors ir ne visi nori ar mėgsta žiūrėti nepriklausomų kūrėjų kiną, tie, kurie tokį renkasi, labai juo domisi ir žavisi.

 

Kaip manote, ko stinga nacionaliniam kinui, kad jis būtų labiau pastebėtas pasaulyje? Kokiam kinui Jūs pats teikiate pirmenybę?

Manau, kad animacija turi didelį potencialą. Būtų tikrai sudėtinga sužibėti ar atkreipti pasaulio žiūrovų dėmesį į, pavyzdžiui, latvišką veiksmo filmą dėl paprasčiausių, elementariausių aplinkybių – mes neturime tokių išteklių, kad galėtume prilygti Holivudui ar kitoms Europos šalims, turinčioms ir didesnius biudžetus, ir senesnes kino tradicijas. Nors dabar, kai viskas taip greitai keičiasi, nieko negali garantuoti. Pastebiu, kad visame pasaulyje daugėja žmonių, kurie domisi kinu ir jo formomis, nebijo eksperimentuoti, išbandyti naujų dalykų. Bet jei grįžtume prie latvių kino – animacija dabar galėtų būti ta kino rūšis, kuri padėtų šaliai būti pastebėtai. Manau ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau tikrai pasirodys toks animacinis filmas, kuris bus ne tik pastebėtas, bet ir gerai įvertintas.

 

Kas laukia toliau?

Dabar – ankstyvasis mano naujo pilnametražio animacinio filmo kūrimo etapas, kol kas filmas vadinasi „Flow“. Tai lyg savotiškas mano trumpametražio filmo „Aqua“ tęsinys. Tai pasakojimas apie katę, kuri bijo vandens, kartu veikia ir kiti gyvūnai. Jie atsiduria užtvindytame pasaulyje ir yra priversti dalintis nedideliu plaustu su grupe gyvūnų. Tik sutarti, deja, sudėtinga...

Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“
Kadras iš filmo „Toli nuo namų“