Šiuolaikinių antiutopinių veiksmo projektų – nors vežimu vežk. Žiūrovai „Bado žaidynių“ („The Hunger Games“), „Divergentės“ (2014), „Insurgentės“ (2015) ir pan. laukia kaip naujos „Žvaigždžių karų“ dalies.
Tik skirtumas tas, kad George’as Lucasas užsiaugino žiūrovą, pavargusį nuo negatyviai vaizduojamos realybės ar ateities. Anot režisieriaus, jau visa karta augo ne su pasakomis, o vykstančių maištų, riaušių ir karų kontekste. Tad jiems reikėjo sukurti fantastinę galaktiką, kurioje gėris visada nugalės blogį. O štai anksčiau išvardytos franšizės tokia pozityvia ateitimi nė nekvepia. Maža to, tokie filmai nesiūlo nei paguodos, nei išeities.
Dar Susan Sontag rašė, kad apokalipsė glūdi mūsų priklausomybėje nuo masinio pramoginio reginio vartojimo. Taip atsiranda apatija viskam, ką regime, nesvarbu, ar tai būtų realybė, ar fikcija. Nors kai kuriais filmais ir bandoma įspėti apie nešviesią mūsų laukiančią ateitį, esame jau per daug atbukę, tad reginio, kaip ir narkotikų dozės, kiekvienąkart reikia didesnio. Retas kuris žiūrovas susimąsto, kad antiutopijos slepia dabartinių laikų kritiką.
Įdomu ir tai, kad tokiuose filmuose-reginiuose apskritai nėra politinio komentaro. Rodos, jie remiasi sėkmės lydimo jaunimo istorijomis, konkrečiau – jauno individo, kuris vienas gali pasipriešinti blogiui. Nelabai domina ir kine vaizduojamos ateities kartos, nes tokias mintis blaško prieš akis vykstanti pramoga. O gal mes jau gyvename postapokaliptiniais laikais, juk dažnai pasigirsta naujienų apie mūsų priklausymą nuo technologijų, prieš kurias, pavyzdžiui, kovojo Neo iš „Matricos“? Kol kas aišku tik viena: pramoginiai antiutopiniai filmai, kuriuose neva vaizduojama baugi ateitis, tėra kino gamintojų nerimas – juk išnykus civilizacijai nebebus žiūrovų, nešančių pelną...
Tačiau antiutopinis kinas – tikrai nenaujas žanras. Juolab kad kinas visada bandė vizualizuoti neįsivaizduojamus pasaulius. Prisiminkime kad ir Georges’o Mélièso „Kelionę į Mėnulį“ (1902) ir jo Mėnulio gyventojus. Tačiau šįkart ne apie jį, o apie filmus, vis dėlto kritiškiau ir su nerimu žvelgiančius į ateitį.
Pasakojimą pradėsime nuo nebyliojo kino šedevro – Fritzo Lango „Metropolio“ (1927). Istorija nukelia į labai artimą mums ateitį – 2026-uosius, fikcinį miestą Metropolį, kurio prototipu tapo to meto Niujorkas. Kino kritikas Rogeris Ebertas rašė, kad filmas gali pasirodyti daug suprantamesnis dabar nei savo sukūrimo metais, juolab kad Langas buvo apkaltintas dėl neva užslėptos komunistinės žinutės, mat masės sukyla prieš buržuaziją. Taip, filme klasės pasiskirsčiusios vertikalia hierarchija: darbininkai vergai pluša požemyje, o viršuje gyvena miesto vadovas ir jo klerkai. Tad nenuostabu, kad apačioje bręsta revoliucija. Tačiau kartu Langas kritikuoja industrializaciją ir masinę kultūrą. Ir apskritai visada buvo populiaru kritikuojančius klasinę nelygybę vadinti komunistais, juk jie – didžiausi kapitalizmo priešai. Tačiau verta prisiminti, kad šis filmas padarė nemažą įtaką ateities režisieriams: Ridley Scottui ir jo „Likvidatoriui“ („Blade Runner“, 1982), Lucui Bessonui ir jo „Penktajam elementui“ („The Fifth Element“, 1997). Verta paminėti ir vėlesnes antiutopijas, pasakojančias apie tą pačią klasinę nelygybę: dabar taip visų mėgstamo Bong Joon-ho „Sniego traukinį“ („Snowpiercer“, 2013) ar Beno Wheatley „Aukštą klasę“ („High-Rise“, 2015). Ir galiausiai „Metropolis“ yra vienas vokiečių ekspresionizmo grynuolių, tad kodėl neišplėtus savo kino istorijos žinių?..
Tiesą sakant, antiutopinių filmų sukurta labai daug, tad ir vėl tenka rinktis skaudama širdimi. Tačiau filmai, sukurti 7–9-ajame dešimtmetyje, mums pasirodė vieni įdomesnių. Teko prisiminti ir Jeano-Luco Godard’o „Alfavilį“ („Alphaville, une étrange aventure de Lemmy Caution“, 1965). Šis mokslinės fantastikos ir dramos pastišas, sukurtas be jokių specialiųjų efektų, gali supurtyti snūduriuojančią sąmonę gana stipriai. Vieni kritikai rašo, kad pasitelkus šį filmą galima analizuoti režisieriaus filosofines idėjas ir nerimą, tačiau mums atrodo, kad šiuo filmu Godard’as tarytum protestuoja prieš mokslo ir logikos garbintojus.
Į Alfavilį atvykęs slaptasis agentas bando surasti „puolusį“ kolegą profesorių fon Brauną ir jį nužudyti. Mat šis tapo naujosios visuomenės architektu: joje vadovaujamasi tik mokslu ir logika, o emocijos neegzistuoja. Tai laikai, kai visuomenėje viršų ima kompiuteriai, o ne menininkai, mąstytojai ar mylimieji. Tačiau „Alfavilyje“ vaizduojamas ne fizinis, o intelektinis heroizmas, tad iškalbingas tampa pagrindinio herojaus atsakymas į kompiuterio klausimą, kas tamsą transformuoja į šviesą. Poezija. Filmu tikrai pasimėgausite, jei žiūrite daug kino ar skaitote gerą literatūrą. Beje, šalia Godard’o reikia paminėti ir Chrisą Markerą bei jo „Pylimą“ („La Jetée“, 1962), analizuojantį laiką ir atmintį. Juolab kad juo rėmėsi (nors ir ne itin sėkmingai) Terry Gilliamas savo filme „12 beždžionių“ („12 Monkeys“, 1995).
Tačiau Gilliamo „Braziliją“ („Brazil“, 1985) pažiūrėti būtina. Pasak režisieriaus, jį sukurti paskatino Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano laisvosios rinkos fundamentalizmas, mat juo baigėsi industrinė era. Be to, žvelgdamas iš XXI a. perspektyvos Gilliamas mano, kad „Brazilija“ tebuvo dokumentinis filmas. Ne tik apie 9-ąjį dešimtemtį, bet ir apie dabartį. Tada teroristinius išpuolius organizavo IRA (Airijos respublikonų armija), dabar – kiti, bet žmonės liko tokie pat: sėdi prie savo mažų ekranų, žiūri tuos pačius senus filmus, valgo ekstravagantišką maistą, darosi tokias pat plastines operacijas. Visi tokie pat klerkai ir biurokratai kaip ir tada. Visi gyvena tame pačiame paranojos ir sekimo amžiuje. Svarbu turėti jaukius ir saugius namus ir, neduokdie, nepradėti svajoti, kaip pagrindinis veikėjas nelaimėlis Semas (Jonathan Pryce). Kai kurios filmo frazės ar scenos labai šiuolaikiškos: štai vaikas Kalėdų Senelio prašo nuosavos kreditinės kortelės, o plakatai mieste skelbia: „Laimė, kai mes visi kartu“. Ir jums tikrai nepasisekė, jei esate laisvai samdomas santechnikas, kaip Roberto De Niro veikėjas, nes esate tiesiog „nelegalas“...
Antiutopinių filmų sąrašas be Ridley Scotto „Likvidatoriaus“ („Blade Runner“, 1982) būtų niekinis. Juolab kad su juo siejama ir postmodernaus kino pradžia, arba postmodernaus būvio metafora. Filmas „įvyko“ pernai metų Los Andžele, kuris vaizduojamas kaip postindustrinis miestas, tačiau apsilankę bet kokiame dabartiniame megapolyje, ypač neišblizgintame turistams centre, pamatytumėt lygiai tą patį. Tokiame mieste veši eklektika, nebėra jokių idealų ar tvarkos. Scotto miesto estetika – supuvusi, yranti, parodanti tamsiąją technologijų pusę. Čia šlovinga praeities architektūra palikta griūti, menas nebevertinamas. Metropolitenas gali priminti bet kurį kitą: tai realių vietų vaizdinių, atvirukų, reklamų ar kitų filmų kratinys. Kartu čia pilna šiukšlių, kurios tik įrodo, kad vartojimo sistema funkcionuoja tobulai. Jei jų nebus, vadinasi, kažkas negerai. Čia ir veikėjai be laiko susenę, nes nebespėja kartu su gyvenimo tempu. Ir apskritai – kas galėtų pasakyti, kuo žmonės skiriasi nuo replikantų? Juk replika yra tai, kas perdaroma, reprodukuojama arba atgaminama. Gal visi gyvename, anot Baudrillard’o, apimti naujos šizofrenijos būsenos, kai nebesugebame suvokti savo tikrojo „aš“? Nebėra nei praeities, nei ateities – tik amžina dabartis.
Kitaip nei Scotto „Likvidatorius“, kuris pasirodęs patyrė finansinę nesėkmę, tada brolių – dabar seserų Wachowski „Matrica“ („Matrix“, 1999) uždirbo šimtus milijonų dolerių. Tikriausiai net nereikia pristatyti filmo, kurio nematė nebent gyvenantieji Antarktikoje, siužeto. Galime tik priminti, kad „Matricos“ herojus – mesijas Neo (Keanu Reeves). Iš pažiūros jis nykus programuotojas, iš paslaptingojo Morfijaus (Laurence Fishburne) sužinojęs, kad iš tikrųjų gyvena kompiuterinėje simuliacijoje. Pasaulį seniausiai užkariavo kiborgai, įkalinę žmoniją permatomų kokonų plantacijose, kad gamintų energiją. Neo yra išrinktasis ir su pagalbininkais turi išvaduoti žmoniją iš šios technologijų vergijos. Filmu, kuriame baletą primenančios kung fu kovų scenos derinamos su vakarietiška mitologija ir metafizikos užuominomis (linktelima net pačiam Platonui), broliai Wachowskiai įrodė, kad yra tikro įspūdingo reginio kūrimo meistrai. O kur dar tie „otkutiūriniai“ juodi odiniai drabužiai... Tik kietaširdis sinefilas nepajus egzistencinio virpulio.
Akivaizdu, kad filmo kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o, kurio knyga „Simuliakrai ir simuliacija“ stambiu planu rodoma filme. Deja, filosofas nebuvo sužavėtas tokio product placement. Pasak jo, filmo kūrėjai neteisingai suprato jo idėjas, nes hiperkapitalizmas sunaikino tikrovės idėją, o „Matricoje“ užteko įvykdyti perversmą, ir laukė nauja tikrovė. Filosofas taip pat sakė, kad Wachowskių filmas – tai filmas apie matricą, kurią sugebėtų sukurti pati matrica. Nepaisant to, „Matrica“, regis, sustiprino ne vieno žiūrovo technologijų pažangos baimę. Net mes negalėjome numaldyti nerimo, žiūrėdamos prieš kelerius metus pasirodžiusius interviu su robote Sofija. Juolab kad Silicio slėnio magnatas Elonas Muskas neslepia įtikėjęs simuliuojamos visatos teorija, pagal kurią tesame kompiuterinės programos dalis.
Vėliau ne vienas bandys pasekti „Matricos“ pėdomis. Pavyzdžiui, Kurtas Wimmeris filme „Ekvilibriumas. Pusiausvyra“ („Equilibrium“, 2002) atvirai ir gana nevykusiai kopijuoja Wachowskių triukus: tiek kovų scenas, tiek tuos pačius juodus odinius drabužius. Schema ta pati – regresyvus siekis sugrįžtį į nostalgišką praeitį, tikrovę, kurios, anot Baudrillard’o, gal niekada ir nebuvo (beje, neretai tai tampa ir įvairiausių populistinių partijų agitacijos dalimi).
Distopinėje Librijoje, norint išvengti karų ir kitokio žmonių sukeliamo smurto, uždraudžiami jausmai ir, žinoma, juos stimuliuojantys meno kūriniai. Todėl žmonės net už Williamo Yeatso poezijos skaitymą gali būti nužudyti. Tad Christiano Bale’o personažas sukyla ir vienas išžudo visą valdžios aparatą. Kokia visuomenė iškils po šios „revoliucijos“, galime spėti...
Visiems skerdynių ir pjautynių mėgėjams siūlytume numoti ranka į paaugliškas „Bado žaidynes“ ir pasižiūrėti Kinji Fukasaku „Karališką mūšį“ („Batoru rowaiaru“, 2000), kuriame grupė paauglių žudo vienas kitą per gladiatorių varžybas. Net Quentinas Tarantino sakė svajojantis, kad šio filmo titruose galėtų matyti savo pavardę. Fukasaku rodo ateities Japoniją, kurioje neliko nė menkiausios ekonominio klestėjimo žymės. Siekiant sudrausminti ir įbauginti jaunimą, kasmet viena klasė moksleivių išsiunčiami į atokią salą, kad vieni kitus išskerstų. Žinoma, antiutopinis akcentas Fukasaku tėra pretekstas, filmas – tai iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį metafora, taip pat – gana taikli neoliberalizmo ir konkurencijos kultūros kritika.
Taigi, ar šie scenarijai jums neatrodo pažįstami?..
Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
