Kinas

Parengė Ž. P.

7md rekomendacijos

Per karantiną visi spėjo iki soties prisižiūrėti ir serialų, ir filmų, ir kitokių kino retenybių. Bet ir šiame kontekste Aleksandro Sokurovo filmai išlieka ypatingi. Internete jų rasi retai, ypač Sokurovo dokumentikos, kurią, žinoma, geriausia žiūrėti didžiajame ekrane, nes tik tada pamatysi ir išgirsi virpantį orą, pajusi kadre plazdančią būties transcendenciją. Visa tai būdinga ir vienuolikos minučių eskizui „Kareivio sapnas“ („Soldatskij son“, 1995), kurį galima pasižiūrėti čia: https://vimeo.com/221539205.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) – iš geriausių kelių pastarųjų metų filmų. Jis sudėtingas ir originalus, o toks derinys labai retas, juk net Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoti filmai pastaruoju metu vis dažniau stebina ne meniškumu, bet perdėtu režisierių noru paprastai ir prieinamai paaiškinti filmo siunčiamą žinutę. Petzoldas, regis, nenori ir negali taikytis su šia tendecija.

Santa Lingevičiūtė

Anot britų žurnalo „Sight & Sound“, 2019-aisiais būta nerimo, kad stigs autorinio kino, tačiau šie metai leidžia kiek atsipūsti. Tad žurnalo autoriai sudarė dešimtuką savo laukiamiausių filmų – tų, kurie dar nebuvo pristatyti festivaliuose. Nenuostabu, juk šie kol kas taip pat atšaukti. O dabar, stebint atsigaunantį (arba atsigavimo išsireikalavusį) verslą, pranašiškai skamba ne taip ir seniai Vaido Jauniškio užduotas klausimas: kas įvyks pirmiau – pakils pirmas lėktuvas su šimtu penkiasdešimčia keleivių, ar atsidarys šimto vietų kino salė?

7md rekomendacijos

„Man regis, mes nepakankamai protingos“, – keliskart pakartojo Renata Litvinova, kalbėdamasi su rusiško „Vogue“ redaktore Maša Fiodorova. Jų beveik valandą trunkantį pokalbį nepamiršusieji rusų kalbos gali pasižiūrėti internete.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Balandį „Merriam-Webster“ sudarytojai papildė žodyną 535 žodžiais. Tarp jų ir „self-isolate“, ir „deepfake“, bet man labiausiai patinka „truthiness“. Ilgai svarsčiau, kaip jis skambėtų lietuviškai: „tiesutė“, „tieselė“, „tiesiukė“, „tiesutėlė“... Variantų daug ir jau seniai laikas rasti lietuvišką atitikmenį, nes kasdien žiniasklaidoje gali aptikti šimtus tokių „truthiness“, sklindančių iš politikų ir žurnalistų lūpų.

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

Animacinių filmų rinkinys „Lietuvos kine“ – didžiulis. Dauguma filmų – trumpo metražo (yra net 4–5 minučių trukmės miniatiūrų), kino teatruose jie dažnai buvo rodomi prieš vaidybinius, stengiantis parinkti taip, kad animacinis bent kiek atitiktų „didžiojo“ filmo temą. Filmai labai skirtingi ir jų kopijos išsilaikiusios gerai, nors imk ir rodyk, juolab kad dauguma filmų – be jokio teksto, nereikėtų net versti. Šiuolaikinius žiūrovus tikrai nustebintų technikų įvairovė, kurią jau beveik baigia išstumti skaitmeninė animacija.

Neringa Kažukauskaitė

Apie moteris kine

Britų kino instituto (BFI) leidžiamas mėnesinis žurnalas „Sight & Sound“ iš praėjusiais metais pasirodžiusių filmų #metoo judėjimo kontekste išskiria šešis svarbiausius. Tai juostos „Mažosios moterys“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, JAV), „Atlanė“ („Atlantique“, rež. Mati Diop, Belgija, Prancūzija, Senegalas), „Stiptizo šokėjos“ („Hustlers“, rež. Lorene Scafaria, JAV), „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de jeune fille en feu“, rež. Céline Sciamma, Prancūzija), „Knygynas“ („Booksmart“, rež. Olivia Wilde, JAV), „Skandalas“ („Bombshell“, rež. Jay Roach, JAV, Kanada). Apie tai su moters vaizdavimą vizualiuosiuose menuose tyrinėjančia dailėtyrininke, parodų kuratore, VDA dėstytoja Laima Kreivyte kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1990-aisiais pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse dalyvavo 18 filmų. Bernardo Bertolucci vadovaujama žiuri „Auksinę palmės šakelę“ nusprendė skirti Davido Lyncho filmui „Laukinė širdis“ (LRT, gegužės 3 d. 00.15). Sprendimas buvo įvertintas švilpimu, pasipiktinusiųjų riksmais ir kojų trypimu. Iš dalies su postmodernistiniu kinu užaugusiems šiuolaikiniams žiūrovams tokia reakcija pasirodys keista, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė suprantama, nes Lynchas pasikėsino į daugybę nerašytų ir rašytų kino taisyklių.

7md rekomendacijos

Karantinas artėja prie pabaigos, bet priklausomybė nuo keistų interneto tinklalapių vargu ar išnyks. Jų galima rasti pačių įvairiausių, o šįkart – apie kelis, sugrąžinančius iš praeities garsus, vaizdus ir tekstus. Vienas tokių – UbuWeb. Jis buvo sumanytas 1996 m. kaip vizualinei poezijai skirtas resursas, pavadinimas siejamas su Alfredo Jarry pjese „Karalius Juoba“. Tačiau per dvidešimt metų čia atsirado visko – garsų, filmų, tekstų, avangardinių autorių ir dokumentinių filmų, trumpai tariant, pačios įvairiausios rašytinės ir vaizdinės medžiagos.

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

Reta pasaulio filmoteka ar kino muziejus gali pasigirti, kad saugo šimtus Vidurinės Azijos šalyse sukurtų filmų. „Lietuvos kine“ jų su kolege Neringa Kažukauskaite aptikome ne vieną šimtą – vaidybinių, dokumentinių, animacinių. Dabar Lietuvą retai pasiekia filmai iš šių šalių, kartais jų atsiranda festivalių programose, daugmaž reguliariai vyksta tik Kazachstano kino savaitės. Manau, tai atspindi regiono situaciją, nes Turkmėnistane kino gamyba ilgai buvo draudžiama, ją tik pradedama gaivinti. Kadaise didžiausia regione kino studija „Uzbekfilm“ filmų kuria nedaug, žinios apie naujus kirgizų ar tadžikų kūrėjų filmus pasiekia retai. Dalis garsių režisierių nebegyvena savo šalyse, yra emigravę į Rusiją arba į Vakarus, o 7-ojo ir vėlesnių dešimtmečių Vidurinės Azijos šalių kino fenomenas dar laukia būti atrastas iš naujo.