Kinas
Karantinas artėja prie pabaigos, bet priklausomybė nuo keistų interneto tinklalapių vargu ar išnyks. Jų galima rasti pačių įvairiausių, o šįkart – apie kelis, sugrąžinančius iš praeities garsus, vaizdus ir tekstus. Vienas tokių – UbuWeb. Jis buvo sumanytas 1996 m. kaip vizualinei poezijai skirtas resursas, pavadinimas siejamas su Alfredo Jarry pjese „Karalius Juoba“. Tačiau per dvidešimt metų čia atsirado visko – garsų, filmų, tekstų, avangardinių autorių ir dokumentinių filmų, trumpai tariant, pačios įvairiausios rašytinės ir vaizdinės medžiagos. Dėl autorių teisių dalies kūrinių pristatomi tik fragmentai, bet jie taip pat skatina tęsti paieškas. Čia galima rasti Mayos Deren, Jeano Cocteau, brolių Igorio ir Glebo Aleinikovų bei ankstyvųjų Briano De Palmos eksperimentinių filmų, bet kai kurie garso įrašai man pasirodė itin kinematografiški. Pavyzdžiui, rusų poeto avangardisto Velemiro Chlebnikovo 1921 m. įsivaizduotas ateities radijas: (http://ubusound.memoryoftheworld.org/russian_avant2/02_velimir_khlebnikov_-_the_radio_of_the_future_radio_project_1921.mp3), amerikiečių kompozitoriaus Steve’o Reicho 1964 m. „Pasaulio atmintis“ (https://ubusound.memoryoftheworld.org/reich_steve/Reich-Steve_Livelihood_1964.mp3).
Kanadiečių eksperimentatoriaus Guy Maddino gerbėjų nestinga ir Lietuvoje. 2016 m. jo įkurtas interaktyvus projektas http://seances.nfb.ca gali būti pavadintas videoarto ir kino hibridu. Maddinas kartu su projekto bendraautoriais nusprendė „pažaisti kiną“ – iš naujo nufilmuoti dingusius ar kažkada sumanytus, bet taip ir nesukurtus filmus. Į senąjį kiną nuolat įsiveržia fragmentai iš jutubo, kadre pasirodo pažįstami aktorių veidai. Maddinas sako, kad tai primena ruletę, nes kiekvienas, atėjęs į tinklalapį, pamatys savo filmą, kuris liks neprieinamas kitiems.
Danijoje ir JAV kuriantis režiserius Nicolas Windingas Refnas įsiminė ir Lietuvoje rodytais filmais „Neoninis demonas“ (2016) bei „Važiuok“ (2011). Savo portale https://www.bynwr.com jis renka vadinamuosius laukinius filmus (B klasės, exploitation, trash, religinių bendruomenių kurtus filmus ir pan.).
Pietų Korėjos kino gerbėjų Lietuvoje taip pat nestinga. Klasikiniai korėjiečių filmai jau seniai prieinami internete: https://www.youtube.com/user/KoreanFilm. Pasirinkimas įvairus, filmai su angliškais subtitrais. Rekomenduočiau pas mus nelabai žinomą klasiką Im Kwon-taeką (g. 1936). Jis kūrė įvairiaus žanro filmus – melodramas, kostiumines ir istorines dramas, šnipų ir antikomunistinius filmus. Labiausiai mėgstu jo „Mandalą“ (1981) – pasakojimą apie du budistų vienuolius, kurie susitinka dokumentų patikrinimo poste. Abu keliauja ieškodami nušvitimo. Jaunasis vienuolis – buvęs studentas. Jis tapo vienuoliu patyręs egzistencinę krizę. Antrasis buvo išvarytas iš vienuolyno ir apkaltintas merginos išprievartavimu. „Mandala“ paaiškina budizmo tiesas, bet kartu priverčia patirti katarsį:
Parengė Ž. P.
