Kinas
Per karantiną visi spėjo iki soties prisižiūrėti ir serialų, ir filmų, ir kitokių kino retenybių. Bet ir šiame kontekste Aleksandro Sokurovo filmai išlieka ypatingi. Internete jų rasi retai, ypač Sokurovo dokumentikos, kurią, žinoma, geriausia žiūrėti didžiajame ekrane, nes tik tada pamatysi ir išgirsi virpantį orą, pajusi kadre plazdančią būties transcendenciją. Visa tai būdinga ir vienuolikos minučių eskizui „Kareivio sapnas“ („Soldatskij son“, 1995), kurį galima pasižiūrėti čia: https://vimeo.com/221539205.
„Kareivio sapnas“ buvo sukurtas rengiantis penkių valandų trukmės „Dvasiniams balsams“ („Duchovnyje golosa“, 1995) ir, regis, ištirpo tarp kitų šio periodo režisieriaus filmų, kuriuose analizuojama riba tarp gyvenimo ir mirties. Jį režisieriaus tinklalapyje „Ostrov Sokurova“ taikliai apibūdina Aleksandra Tučinskaja: „Po sargybos besiilsintys jauni kareiviai įkūnija sunkią ir šventą naštą, kuri užversta nat jaunystės pečių, – taikos ir ramybės gynimo naštą. Kūdikis ties gyvenimo ir mirties riba.“
Beje, „Kareivio sapnas“ skirtas vokiečių kinotyrininkui Hansui Schlegeliui, padėjusiam ne vienam autorinio kino režisieriui, tarp jų ir lietuvių, „prasimušti“ į didžiuosius kino festivalius. Būtent jis atrado ir Rusijoje tada niekam nežinomą Andrejų Zviagincevą bei jo debiutinį „Sugrįžimą“, pelniusį Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“.
Po Timo Burtono filmo „Edas Vudas“ (1994), kurio pagrindinį herojų suvaidino Johnny Deppas, ne vienas ir sužinojo apie blogiausią visų laikų režiserių Edą Woodą. Dabar į šį titulą taikosi ir daug kitų kūrėjų, bet Woodo filmus prisiminti bus tikrai malonu.
Edas Woodas (1924–1978) 6-ajame dešimtmetyje buvo mažo biudžeto siaubo, fantastinių filmų ir vesternų prodiuseris bei režisierius. Jo karjera baigėsi greitai, filmai komerciškai žlugo, tad gyvenimo pabaigoje jam net teko užsiiimti pornografinių filmų ir kriminalinio skaitalo gamyba. Woodo, kaip blogiausio režisieriaus, šlovė atėjo jau po jo mirties. Tada jo filmai ir išpopuliarėjo, o laikui bėgant tapo kultiniai.
Woodo įkvėpimo šaltinis buvo ilgai geriausiu visų laikų filmu vadinto „Piliečio Keino“ (1941) režisierius Orsonas Wellesas. Woodas didžiavosi, kad jis, panašiai kaip Wellesas, taip pat yra scenaristas, režisierius, aktorius, prodiuseris. Tik pamiršdavo pridurti, kad taip yra dėl mažo biudžeto ir laiko filmui sukurti stokos. Tada viena scena studijose buvo filmuojama vidutiniškai dieną, Woodas per dieną nufilmuodavo trisdešimt scenų.
Labiausiai jis žavėjosi Bela Lugosi, vaidinusiu pirmuosiuose Holivudo siaubo filmuose apie vampyrus ir tapusiu masinės kultūros vampyro prototipu. Šeštajame dešimtmetyje visų pamirštas Lugosi filmavosi keliuose Woodo filmuose, iš kurių garsiausi „Monstro sužadėtinė“ (1955) ir „Planas 9 iš atviro kosmoso“ („Plan 9 from Outer Space“, 1959). Pastarąjį filmą iš dalies finansavo baptistų bažnyčia, todėl Woodas turėjo pakrikštyti visą filmavimo grupę. Tai pasakojimas apie ateivius iš kosmoso, kurie, įsitikinę Žemės gyventojų bukaprotiškumu, pradeda įgyvendinti „Planą 9“ – gaivinti numirėlius ir „čipuoti“ jų smegenis. Trys iš jų – pulkininkas, policininkas ir lakūnas – patenka į skraidančią lėkštę ir sutinka ateivius. Šie bando paaiškinti, kad žmonių kvailumas gali sukelti katastrofą.
Bela Lugosi mirė, kai buvo nufilmuota maždaug 10 minučių, todėl Woodas filme panaudojo senų filmų kadrus, kuriuose aktorius vilki Drakulos kostiumą.
„Planą 9 iš atviro kosmoso“ galima pasižiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=QFwlpW0Ya2Y.
„Monstro sužadėtinę“ čia: https://www.youtube.com/watch?v=bcuBDqOa51s.
„Vilkolakių naktį“ („Night of the Ghouls“, 1959) čia: https://www.youtube.com/watch?v=XUCmV4_pRbk.
