„Prokato“ užrašai

Animacinių filmų rinkinys „Lietuvos kine“ – didžiulis. Dauguma filmų – trumpo metražo (yra net 4–5 minučių trukmės miniatiūrų), kino teatruose jie dažnai buvo rodomi prieš vaidybinius, stengiantis parinkti taip, kad animacinis bent kiek atitiktų „didžiojo“ filmo temą. Filmai labai skirtingi ir jų kopijos išsilaikiusios gerai, nors imk ir rodyk, juolab kad dauguma filmų – be jokio teksto, nereikėtų net versti. Šiuolaikinius žiūrovus tikrai nustebintų technikų įvairovė, kurią jau beveik baigia išstumti skaitmeninė animacija. Šalia tradicinės, su Walto Disney’aus vardu siejamos pieštinės animacijos – daug lėlių animacijos, prasidedančios XX a. pradžioje Kaune sukurtais pirmaisiais Wladyslawo Starewicziaus filmais. Anksčiau animaciniai filmai buvo kuriami ir tapant ant stiklo ar kino juostos, buvo koliažų iš spalvoto stiklo gabalėlių ir kitokių medžiagų, išliko filmų, kurių personažai – virvelės, įvairūs buities daiktai ar net batai, kaip Gariko Seko filme „Batai susipyko“ („Shoe show aneb botky maji pre“, Čekoslovakija, 1984), kurio veiksmas vyksta batų taisykloje, o veikėjai – tikri batai. Jie pykstasi, įsimyli, vagia vaikus.

Daugumos gausių animacijos technikų, prisipažinsiu, lietuviškų pavadinimų net nežinau, o gal jų ir nėra. Formos originalumu visada išsiskyrė vengrų, čekų ir slovakų, lenkų filmai. Tai ne atsitiktinumas, nes animacinį kiną, tarkime, Čekijoje ir Slovakijoje, dažnai kūrė dailininkai siurrealistai, kuriems animacija tapo užuovėja nuo pokario metais privalomo socrealistinio meno. Lenkijoje animacija visada buvo kino eksperimentų erdvė – čia filmus kūrė dailininkai Janas Lenica, Walerianas Borowczykas, vėliau ir eksperimentatorius Zbigniewas Rybczyńskis, kurio „Oskaru“ apdovanotas „Tango“ (1980) taip pat išsaugotas „Lietuvos kine“. Rumunijoje ir buvusioje Jugoslavijoje susiformavo originalios animacinio kino mokyklos, paveikusios ir ne vieną sovietų kūrėją. Vėlyvuoju sovietmečiu drąsiais formos eksperimentais išsiskyrė estai, gruzinai, ukrainiečiai, kazachai, baltarusiai, uzbekai. Rinkinyje rasime animacinių filmų iš Bulgarijos, Prancūzijos, Ispanijos ir net Meksikos. Deja, Lietuvos kino studijoje animacinis kinas pradėtas kurti vėliausiai – tik 9-ajame dešimtmetyje. Tačiau lietuviškų motyvų galima rasti ne viename animaciniame filme, kad ir Ivano Aksenčiuko „Žodyje apie duoną“ („Slovo o chlebe“, „Sojuzmultfilm“, 1971), kurio pagrindu tapo Eduardo Mieželaičio eilėraštis.

Populiarios buvo animacinių filmų serijos – ne viena žiūrovų karta užaugo su filmais apie Lioleko ir Boleko nuotykius. Šie lenkų filmai greit pasklido visame pasaulyje. Prisimenu, per vieną Berlyno kino festivalio spaudos konferenciją meksikietis aktorius Gaelis García Bernalis, paklaustas apie mėgstamus vaikystės herojus, prisiminė Lioleką ir Boleką. Populiarūs buvo ir suaugusiems skirti vengrų filmai apie komišką keistuolį Gustavą (taip pat sulaukę „Oskaro“), Kijeve kurta serija apie kazokų nuotykius, ką jau kalbėti apie Viačeslavo Kotionočkino „Na, palauk!“ ar Fiodoro Chitruko filmus apie Mikės Pūkuotuko ir jo draugų nuotykius.

Dabar, kai dauguma animacinių filmų kuriami „visai šeimai“, sunku suprasti, kokie skirtingi buvo ir animaciniai filmai, ir jų žiūrovai. Dalis filmų buvo skirti patiems mažiausiems, ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jų siužetai minimalūs, dažnai pasakojama apie draugystę. Šie filmai, kurių herojai meškiukai, viščiukai, šuniukai, asiliukai, padeda suprasti pasaulį ir žmonių santykius. Tokie buvo Vladimiro Degtiariovo lėlių filmai „Kas pasakė „miau“?“ („Kto skazal „miau“?“, 1962) ir „Ožiukas, kuris skaičiavo iki dešimties“ („Kozlionok, kotoryj sčital do desiati“, 1968). Juos, manau, prisimena ne vienas. Filmuose yra didaktikos, tačiau daugiausia jos buvo vyresniems vaikams skirtuose filmuose. Vieni jų smerkia tinginystę, melą, pasipūtimą, kiti atvirai indoktrinuoja į sovietų ideologiją, kaip Vladimiro Popovo ir Vladimiro Pekario „Raudonųjų kaklaraiščių nuotykiai“ („Prikliučenija krasnych galstukov“, 1971) – propagandinis filmas apie trijų pionierių nuotykius Antrojo pasaulinio karo metais, kuris net buvo įtrauktas į amerikiečių kolekciją „Animated Soviet Propaganda“ ir laikomas vienu blogiausių 8-ojo dešimtmečio sovietų propagandos pavyzdžių. Tačiau kurta ir daug pramoginių, komiškų istorijų, pasakų, pasaulinės literatūros ekranizacijų. Kita vertus, tokie filmai kaip Leonido Amalriko „Begemotas, kuris bijojo skiepų“ („Begemot, kotoryj bojalsia privivok“, 1968) tikrai nesensta.

Nustebino, kokią didelę „Lietuvos kino“ rinkinio dalį sudaro animaciniai filmai, skirti suaugusiems. Jie taip pat labai įvairūs. Tai filosofinės parabolės, poetiniai, antialkoholiniai, antikariniai, satyriniai, fantastiniai, siurrealistiniai filmai. Daug gana atvirai kritikuojančių vartotojų visuomenę, sovietinę biurokratiją, žmonių abejingumą. Ne paslaptis, kad SSRS animatoriai priglausdavo ne vieną disidentą rašytoją ar kompozitorių. Animacinių filmų scenarijus rašė dabar garsios rašytojos Liudmila Petruševskaja ar Liudmila Ulickaja, muziką kūrė Alfredas Schnittke, Sofija Gubaidulina, Edisonas Denisovas, Arvo Pärtas ir kiti modernistai, daug kino muzikos sukūrė, tarp jų ir animaciniams filmams, pas mus vis dar atrandamas Mieczysławas Weinbergas, kurio gimimo šimtmetį pernai minėjo visas pasaulis. Dabar sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, populiariame Fiodoro Chitruko filme „Bonifacijaus atostogos“ („Kanikuly Bonifacija“, 1968) skamba jo sukurta muzika. Natalijos Červinskajos animacinis miuziklas „Fedoros nelaimė“ („Fedorino gore“, 1974) sukurtas pagal Kornejaus Čiukovskio eilėraštį. Rakandai (indai, puodai, virdulys) palieka tinginę Fedorą, kuri apsileido ir netvarko namų. Jie pažada grįžti, jei moteris viską išvalys ir išvarys tarakonus. Kiekvienas herojus čia dainuoja savo „ariją“. Muziką sukūrė  Michailas Mejerovičius, parašęs muziką ne vienam klasikiniam animaciniam filmui, kad ir Jurijaus Noršteino „Ežiukas rūke“ („Jožik v tumane“, 1975).

Iš pradžių madas diktavo didžiausia SSRS animacinių filmų studija „Sojuzmultfilm“, kuri buvo įkurta 1936 metais. 7-ojo dešimtmečio pradžioje čia pradėta kurti daug satyrinių animacinių filmų. Jie buvo itin populiarūs. Chitruko „Vieno nusikaltimo istorija“ („Istorija odnogo prestuplenija“, 1962) aktuali ir dabar. Pagal dramaturgo Michailo Volpino scenarijų kurto filmo herojus, kuklus, mielas žmogus, tampa žudiku, nes naktį jam užmigti neleidžia kaimynų ar gatvės praeivių keliamas triukšmas. Populiarios buvo ir Jefimo Gamburgo „Šnipų aistros“ („Špionskije strasti“, 1968) – animacinė parodija, išjuokianti filmų apie šnipus stereotipus. Daug satyrinių animacinių filmų – antialkoholiniai. Įsiminiau smagų Ivano Davydovo „40 laipsnių pagal aerometrą“ („40 po aerometru“, 1981), kurio herojų, tik išėjusį iš namų, ima persekioti degtinės butelis ir užkanda – svogūnas, žuvis bei grybukas. Anatolijaus Delendiko ir Nataljos Los lėlių filme „Paskutinis marsiečių skrydis“ („Poslednij priliot marsian“, „Belarusfilm“, 1986) pasakojama apie marsiečius, kurie atskrido į Baltarusijos kaimą, pateko į vestuves ir išmoko gerti naminę. Garsaus vengrų animatoriaus Mikloso Temesi filmas „Valio, cigarete!“ („Hurra! Cigi“,1984) – apie rūkymo žalą. Jo herojus įtikina rūkančius draugus atiduoti jam cigaretes, nes renka jų pakelius.

Daug satyrinių animacinių filmų kurta ir Estijoje. Pavyzdžiui, Priito Pärno „Trikampio“ (1982) herojai – vyrai, kurie iš moterų laukia tik maisto. Vladimiro Tarasovo filme „Su gimtadieniu“ („S dniom roždenija“, „Sojuzmultfilm“, 1972) berniukas sveikina tėtį gimtadienio proga. Dovana – pistoleto formos žiebtuvėlis. Panašiuose filmuose dažnai paradoksaliai užfiksuota kasdienybė, kuri tada atrodė savaime suprantama, ypač tai akivaizdu specialiai populiariam kino žurnalui „Degtis“ („Fitil“) kurtuose animaciniuose siužetuose, išjuokiančiuose korupciją, nepotizmą, „planinio ūkio“ problemas, deficitą, apsileidimą ir kitokius sovietinio gyvenimo „trūkumus“.

Formos ir temų originalumu visada išsiskyrė studijoje „Kijevnaučfilm“ kurti ironiški animaciniai filmai suaugusiems. Kad ir Jelenos Barinovos „Savuškinas, kuris netikėjo stebuklais“ („Savuškin, kotoryj ne veril v čudesa“, 1983). Jo herojus ekonomistas niekaip negali patikėti, kad pasaulyje gali vykti kažkas neįprasta. Savuškinas patikės tik tada, kai varlė, kurią jis atsisakė pabučiuoti gatvėje, tikrai taps princese, kai ją pabučiuos jo bendradarbis... „Kijevnaučfilm“ animaciniai filmai dažnai gręžiasi į folklorą, Nikolajaus Gogolio prozą, kurią perteikti vaidybiniame kine nelabai nepavyko net Jurijui Iljenkai, bet animaciniuose filmuose jos siurrealistiškumas ir siaubo motyvai atrodo labai šiuolaikiškai.

Animacinių filmų tema dažnai tapdavo nacionalinės tradicijos, kultūros ir meno istorija, animacija virsdavo savita skirtingų dailės, liaudies meno, architektūros, literatūros formų stilizacija. Vieno iškiliausių animacinio kino kūrėjų Gario Bardino filmas „Anksčiau mes buvome paukščiai“ („Prežde my byli pticami“, „Sojuzmultfilm“, 1982) sukurtas čigonų parabolės motyvais, jame panaudotas Pablo Sarasate’s „Čigonų dainų“ fragmentas. Romano Davydovo „Sakmė apie Eupatijų Kolovratą“ („Skaz o Jevpatiji Kolovrate“, 1985) kurtas XIII a. metraščių motyvais, tai ir tų metraščių piešinių stilizacija. Levo Atamanovo „Suolelis“ („Skameika“, 1967) „sugyvina“ SSRS labai populiaraus danų dailininko Herlufo Bidstrupo karikatūras. Žaviuosi Andrejaus Chržanovskio „puškiniana“, jo filmais pagal Federico Fellini ir Josifo Brodskio piešinius, bet pirmiausia trilogija pagal Aleksandro Puškino piešinius jo rankraščių paraštėse: „Skrendu pas jus prisiminimais...“ („Ja k vam leču vospominanjem...“, 1977), „Vėl aš su jumis...“ („I s vami snova ja...“, 1980), „Ruduo“ (1982), kai tiesiogine to žodžio prasme ekrane matome poeto kūrybos procesą, sekame jo minčių eigą. Už kadro poeto eiles ir tekstus skaito aktoriai Sergejus Jurskis ir Inokentijus Smoktunovskis, kurie sovietų filmuose ar scenoje dažniausiai vaidino menininkus ir intelektualus, skamba Schnittke’s muzika.

Pradėdama rašyti šį tekstą galvoje turėjau aiškų planą, bet įpusėjusi pasijutau bejėgė ir supratau visiškai nuo jo nukrypusi, nes saugomas animacinių filmų rinkinys toks įvairus, kad kiekviena tema iškart skyla į kelias potėmes ir jos dauginasi geometrine progresija. Tačiau tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau šis rinkinys taps filmų programomis (atskirų žanrų, kino studijų, režisierių, stilių, temų ir t.t.), kurios ne vienam padės suprasti, kad animacinis kinas – tai ne tik kokčiai vienodi ir infantiliški filmai „visai šeimai“.

B. d.