Kinas

Aistė Račaitytė

Pietro Marcello apie „Martiną Ideną“

Jau visai netrukus kino teatrų ekranuose bus galima pamatyti Pietro Marcello filmą „Martinas Idenas“ („Martin Eden“, Prancūzija, Italija, Vokietija, 2019). Tai Jacko Londono romano ekranizacija. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur pagrindinį vaidmenį sukūręs Luca Marinelli pelnė apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį, o filmui buvo įteiktas geriausio festivalyje parodyto italų filmo prizas.

Ladjas Ly apie „Vargdienius“

Neišvengiamai artėja diena, kai atsidarys kino teatrai. Nors jų vadovai ir savininkai aiškina, esą naujų filmų nėra, galima tikėtis, kad kuris nors paseks kaimynais lenkais, kurie iš pradžių rengiasi rodyti prieš karantiną išleistus, bet mažai didžiuosiuose ekranuose užtrukusius filmus. Bilietai į juos ten kainuos mažiau. Lietuvoje tokių, savo žiūrovų dar neradusių, filmų ne tiek ir mažai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sovietų nomenklatūra turėjo iškart atpažįstamą kalbėjimo manierą ir intonaciją. Ją primindavo Dalia Grybauskaitė, ypač bendraudama su vadinamąja liaudimi ar su žmonėmis, kuriuos laikė žemesniais už save, – kalbėdavo su jais pabrėžtinai maloniai ir energingai. Partinės nomenklatūros žodynas buvo sudarytas iš žodžių blokų, kuriuos patogu kaitalioti, pritaikant prie aplinkybių.

Parengė Ž. P.

7md rekomendacijos

Penktadienį jutube prasidėjo festivalis „We Are One“. Prie šios Traibekos festivalio rengėjų iniciatyvos prisidėjo daugybė pasaulio kino festivalių, kurie siūlo žiūrėti ne tik filmus, bet ir kino kūrėjų pokalbius bei diskusijas. „We Are One“ tikslas – rinkti aukas, skirtas kovai su COVID-19. Žiūrovai gali aukoti Pasaulio sveikatos organizacijai arba bet kuriai kitai, kovojančiai su pandemija ir jos pasekmėmis.

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, kurie ne vienus metus išgulėjo „ant lentynos“. Taip buvo vadinami įvairiais metais uždrausti ir į ekranus neišleisti filmai. Po 1986 m. Maskvoje įvykusio 5-ojo SSRS kinematografininkų suvažiavimo buvo sudaryta speciali komisija, kuri peržiūrėjo juos visus, ir daugumos (ar net visų) šių „lentynos“ filmų buvo pagamintos naujos kopijos.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1993-iaisiais pasirodęs Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (LRT, šįvakar, 29 d. 22.50) jau tapo klasikiniu filmu. Pasirodymo metais šis pasakojimas apie iš Čekijos atvykusį fabrikantą Oskarą Schindlerį, kuris Antrojo pasaulinio metais Krokuvoje gelbėjo žydus, sulaukė milžiniško pasisekimo.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Apie laidą „Čia kinas“

Kad nacionalinis Lietuvos transliuotojas nustums kultūrą į kažkelintą planą, darėsi aišku jau tada, kai nuspręsta kultūros kanalo pavadinimą pakeisti į „LRT Plius“. Kilo aršios kalbos „kultūrščikų“ ratuose, tad dėl šventos ramybės buvo surengta diskusija, kurią vedė net ir su žurnalistine kultūra nieko bendro neturintis Edmundas Jakilaitis. Jei neapgauna atmintis, diskusija buvo transliuojama pačiu prasčiausiu metu, rodos, vėlokai vakare, per Žolinę. Tai irgi vadovybės požiūris į kanalo ir kultūros svarbą apskritai.

Parengė Ž. P.

7md rekomendacijos

Gegužės 24 d. Josifas Brodskis būtų šventęs savo 80-metį. Ta proga meduza.io parodė Katerinos Gordejevos filmą „Josifo vaikai“ („Deti Iosifa“). Jis buvo sukurtas prieš penkerius metus Rusijos Pirmojo kanalo užsakymu, bet taip ir liko neparodytas. Minint poeto jubiliejų, ši televizija leido autorei filmą paviešinti. Tinklalapis skelbia ir Gordejevos komentarus. Ji rašo: „Brodskis man labai svarbus net ne kaip poetas, bet kaip figūra, kaip vaizdinys, kaip žmogus. Jei nebūčiau susidūrusi su jo kūryba, mano gyvenimas būtų kitoks. (...) 2014 m. pabaigoje sužinojau, kad daiktus iš namo JAV, kuriame gyveno Brodskis, rengiamasi siųsti į Peterburgą, į butą, kuriame jis gimė. Man tai padarė didžiulį įspūdį: jo paskutinio kabineto daiktai važiuoja į pirmąjį jo gyvenime butą. Tai atrodė svarbus gyvenimo cikliškumo simbolis, kažkoks, gal net aukščiausias, teisingumas, teisinga pasaulio raidos logika.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jau ir ministras Aurelijus Veryga sako, kad visi pavargome nuo karantino. Aš gal labiau pavargau nuo tos tuštybių mugės, neprofesionalių, bet su aplombu pateikiamų žurnalistinių tyrimų bei interviu ar politikų rietenų, pasivejančių iškart, vos įsijungiu radiją, internetą ar televizorių. Gyvenimas be viso to net ir karantino sąlygomis atrodytų palaima. Kažką panašaus siūlo Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – tobulas paprasto ir gilaus kino pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame laiko bei prasmės rijikų gaudesyje.

Živilė Pipinytė

Kino archeologijos bandymai

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, liudijančių Michailo Gorbačiovo paskelbtą „perestroiką“ ir „glastnost“. Garsiuoju viešumu ypač pasinaudojo kino dokumentininkai. Jų filmai rodė ir kalbėjo apie tai, apie ką viešai kalbėti buvo draudžiama. „Perestroikos“ filmai sulaukdavo didžiulio dėmesio, prie kino teatrų nutįsdavo eilės. Vienas garsiausių 10-ojo dešimtmečio pradžioje buvo Viktoro Dašuko trijų serijų filmas „Vitebsko byla“ („Vitebskoje delo“, „Belarusfilm“, 1989–1991).