„Prokato“ užrašai

Reta pasaulio filmoteka ar kino muziejus gali pasigirti, kad saugo šimtus Vidurinės Azijos šalyse sukurtų filmų. „Lietuvos kine“ jų su kolege Neringa Kažukauskaite aptikome ne vieną šimtą – vaidybinių, dokumentinių, animacinių. Dabar Lietuvą retai pasiekia filmai iš šių šalių, kartais jų atsiranda festivalių programose, daugmaž reguliariai vyksta tik Kazachstano kino savaitės. Manau, tai atspindi regiono situaciją, nes Turkmėnistane kino gamyba ilgai buvo draudžiama, ją tik pradedama gaivinti. Kadaise didžiausia regione kino studija „Uzbekfilm“ filmų kuria nedaug, žinios apie naujus kirgizų ar tadžikų kūrėjų filmus pasiekia retai. Dalis garsių režisierių nebegyvena savo šalyse, yra emigravę į Rusiją arba į Vakarus, o 7-ojo ir vėlesnių dešimtmečių Vidurinės Azijos šalių kino fenomenas dar laukia būti atrastas iš naujo.

Šiek tiek istorijos

Kino studijų steigimas Vidurinės Azijos šalyse susijęs su jų sovietizacija. Iš pradžių čia buvo kuriami kino platinimo įmonių padaliniai, kino fabrikai, vėliau – kino kronikos studijos. Kazachstane nacionalinio vaidybinio kino pradžia siejama su M. Levino filmu „Amangeldy“(1939). Tačiau kazachų kiną iš dalies paskatino ir Antrasis pasaulinis karas. Į Kazachstaną 1941 m. buvo evakuotos didžiosios kino studijos „Mosfilm“ ir „Lenfilm“ – Almatoje jų pagrindu buvo įkurta Centrinė jungtinė kino studija (COKS), kurioje pagamintas ne vienas populiarus filmas. Čia filmuotas Sergejaus Eizenšteino šedevras „Ivanas Rūstusis“, dirbo pasaulinio kino klasikai Vsevolodas Pudovkinas, Dziga Vertovas. Uzbekistane, Taškente dirbo Maskvos, Leningrado, Kijevo kinematografininkai. Pirmieji vaidybiniai filmai Uzbekistane sukurti dar 1924-aisiais, o pirmasis garsinis filmas „Priesaika“ (rež. A. Usolcev) – 1937-aisiais. Turkmėnistane kino fabrikas įkurtas 1926 m., pirmasis vaidybinis filmas – „Baltasis auksas“ (rež. A. Vladyčiuk) – pasirodė 1929 metais. Antrojo pasaulinio karo metais į sostinę Ašchabadą buvo perkelta Kijevo kino studija, čia dirbo Markas Donskojus. Tadžikistane pirmasis vaidybinis filmas „Garbės teisė“ sukurtas 1932 metais. Juo debiutavo tadžikų kino klasikas Kamilis Jarmatovas, kurio vardu vėliau buvo pavadinta kino studija „Tadžikfilm“. Antrojo pasaulinio karo metais Dušanbėje dirbo Levas Kulešovas, Sergejus Jutkevičius. Kirgizstane filmuojama nuo 3-iojo dešimtmečio, 1941-aisiais buvo įkurta Frunzės (dabar Biškekas) kino kronikos studija, tačiau pirmasis vaidybinis filmas „Saltanatas“ (rež. V. Proninas) pasirodė tik 1955 metais.

Vis dėlto nacionalinis Vidurinės Azijos kinas suklestėjo 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje, kai į kino studijas sugrįžo Maskvos kinematografijos institute mokslus baigę jauni režisieriai Tolomušas Okejevas, Bako Sadykovas, Bulatas Mansurovas, Ali Chamrajevas, Chodžakuly Narlijevas, Latifas Faizijevas, Eljoras Išmuchamedovas, Eldoras Urazbajevas ir daug kitų. Čia debiutavo ir garsūs rusų kino kūrėjai: 1963 m. „Kirgizfilm“ studijoje Larisa Šepitko ekranizavo Čingizo Aitmatovo apysaką „Kupranugario akis“ – jos debiutinis filmas „Kaitra“ („Znoi“) sulaukė ir tarptautinių apdovanojimų, o pagrindinį vaidmenį sukūrė būsimas kirgizų kino klasikas, režisierius Bolotbekas Šamšijevas. 1965-aisiais „Kirgizfilm“ pilnametražiu filmu „Pirmasis mokytojas“ („Pervyj učitel“) debiutavo Andrejus Končialovskis. Pagal Aitmatovo apysaką sukurtas filmas pelnė Venecijos kino festivalio sidabrinį apdovanojimą ir prizą už geriausią moters vaidmenį Natalijai Arinbasarovai.

Raudonieji vesternai

Ne vienam anų laikų žiūrovui Vidurinės Azijos kinas pirmiausia asocijuojasi su vadinamaisiais isternais – nuotykių filmais, kurių veiksmas nukelia į 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio Vidurinę Aziją ir rodo kovas su basmačiais. Taip buvo vadinami prieš sovietų valdžią ir Raudonąją armiją kelis dešimtmečius su ginklu kovoję partizanai. Basmačių judėjimas atsirado po 1917 metų. Jo tikslas buvo išvyti bolševikus iš dabartinių Vidurinės Azijos šalių teritorijų. Po 1918 m. judėjimo centras buvo Fergana, tačiau po 1920-ųjų jis išplito po visą Vidurinę Aziją. Ginkluoti šio judėjimo būriai save vadino modžachedais, o sovietų propagandos buvo vadinami basmačiais ir šis pavadinimas turėjo neigiamą atspalvį. Oficialiai šis judėjimas Vidurinėje Azijoje neva buvo sunaikintas 1931–1932 m., tačiau iš tikrųjų mūšiai ir susidūrimai vyko iki 1942-ųjų. Todėl sovietų propagandoje jam buvo skiriama daug dėmesio, panašiai kaip pokariu kovai su „banditais“ Vakarų Ukrainoje ar Baltijos šalyse.

Tačiau isternų kūrėjams, žinoma, įdomiausia buvo kurti žanrinį kiną ir jie lygiavosi į klasikinius vesternus, kuriuose apdainuojama gėrio ir blogio kova kažkur pasaulio pakraštyje – Laukiniuose Vakaruose. Sovietų kine tokiu pakraščiu tapo Vidurinė Azija. Pirmuoju isternu galima vadinti Michailo Rommo debiutą „Trylika“ („Trinadcat“, 1936) – pasakojimą apie tai, kaip sovietų pasieniečių vadas, jo žmona ir kartu su juo dykuma iki geležinkelio keliaujantys kariai bei geologas aptinka dykumoje basmačių ginklus ir, išsiuntę vieną karį pastiprinimo, nusprendžia sulaikyti metus ieškomą basmačių būrį. Matyt, neatsitiktinai Rommo mokiniai Andrejus Končialovskis ir Andrejus Tarkovskis tapo garsiausių isternų scenarijų bendraautoriais. Vienas tokių – Ali Chamrajevo filmas „Septintoji kulka“ („Sedmaja pulia“, „Uzbekfilm“, 1972), kurio scenarijų sukūrė Končialovskis ir rašytojas Fridrichas Gorenšteinas, tradicinį sovietų istorinio revoliucinio filmo žanrą ir pavertę isternu. Filmo protagonistas, milicininkų būrio vadas, sugrižęs iš apskrities sužino, kad visi jo milicininkai perėjo basmačiaus Chairulos pusėn. Jis nusprendžia juos pasivyti ir užtaiso naganą šešiomis kulkomis, o septintąją slepia kepurėje – ji skirta Chairulai.

Isternams būdinga sudėtinga intriga, netikėti siužeto posūkiai, gaudynės, susišaudymai, įtampa ir, pagaliau, didžiajai žiūrovų daliai egzotiška kalnų, dykumų scenerija. Sovietmečiu didžiulio populiarumo sulaukė „Kazachfilm“ sukurtas Eldoro Urazbajevo filmas pagal Aleksandro Adabašjano scenarijų „Transsibiro ekspresas“ („Transsibirskij ekspress“, 1977), kuris taip pat nukelia į 3-iąjį dešimtmetį ir rodo, kaip sovietų čekistai atskleidžia planus nužudyti Transsibiro ekspresu į Maskvą vykstantį japonų verslininką, Bolotbeko Šamšijevo filmas „Raudonosios Isyk Kulio aguonos“ („Krasnyje maki Issyk-Kulia“, „Kirgizfilm“, 1972), kurio herojus kalnuose kovoja su opiumo kontrabandininkų gauja, ar „Tadžikfilm“ kurtas Ali Chamrajevo „Asmens sargybinis“ („Telochranitel“, 1979), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Anatolijus Sonicynas ir Aleksandras Kaidanovskis. Čia kalnuose gyvenantis medžiotojas turi pristatyti į Dušanbę paimtą nelaisvėn basmačių ideologą, o juos persekioja plėšikų gauja. Junuso Jusupovo filmo „Įkaitas“ („Založnik“, „Tadžikfilm“, 1983) veikėjas turi nugabenti į tolimą Tadžkistano rajoną vakciną nuo juodųjų raupsų, tačiau basmačiai nesiryžta pulti, nes raudonarmiečiai turi įkaitą – gaujos vadą.

Vidurinės Azijos kino studijose sukurta ir daug detektyvų, nuotykių filmų, kurių veiksmas vyksta dabartiniais laikais, bet blogio šaknys dažnai siekia basmačius. Buvo kuriami ir istoriniai filmai, klasikos ekranizacijos, biografiniai pasakojimai. 1978 m. studijoje „Turkmenfilm“ sukurta „Kugitano tragedija“ (rež. Jazgeldy Seidov, Kakov Orazsiachjedov) nukelia į XIX a. turkmėnų kaimą, kuriame galioja adato ir šariato įstatymai. Jie išskiria jaunus įsimylėjėlius, jų laukia tragiška mirtis.

Kino poezija

Žinoma, tikroji šių šalių kino istorija iki šiol neparašyta. Kaip ir visoje SSRS, ten galiojo griežta cenzūra, ypač baimintasi to, kas galėjo būti pavadinta nacionalizmu. Ne vienam talentingam režisieriui kaltinimai nacionalizmu galėjo tapti nuosprendžiu. Tokių kaltinimų dažnai sulaukdavo garsiausi turkmėnų režisieriai Chodžakuly Narlijevas ir Bulatas Mansurovas.

Narlijevas – operatorius, nufilmavęs ne vieną filmą, bet 1972 m. jo režisisūrinis debiutas „Marti“ („Nevestka“) daugelį privertė atrasti ir turkmėnų kiną, ir Turkmėniją. Tai pasakojimas apie seną čabaną ir jo marčią (Maja Aimedova), gyvenančius dykumoje, toli nuo civilizacijos. Filmas labai poetiškas, jame nedaug dialogų, tiksliai perteikta ne tik turkmėniška buitis, bet ir kasdienio gyvenimo gelmė, veikėjų psichologija.

Beje, „Lietuvos kine“ saugomas ir kirgizų kino klasiko Algimanto Vidugirio filmas „Pasaka apie žmogų, ratą ir činarą“ („Skazka, o čeloveke, kolese ir činare“, „Kirgizfilm“, 1974). Kaip dabar pasakytų, tai savotiškas hibridas – filmas ties dokumentinio ir vaidybinio kino riba, o pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Chodžakuly Narlijevas.

Poetinio turkmėnų kino viršūne laikomas Bulato Mansurovo 1972 m. filmas „Šermenys“ („Trizna“) – poetinė drama Iljaso Džansugurovo poemos „Kulageras“ motyvais. Filmo herojus – poetas, su savo arkliu Kulageru atvykstantis į valdovo šermenis. Tradiciškai mirusiojo garbei rengiamos arklių lenktynės. Jo laimėtojas galės velionio paveldėtojo prašyti išpildyti jo norą. Poetas svajoja išlaisvinti nuteistus mirti sukilėlius... Filmas buvo uždraustas – pernelyg aiškūs atrodė kūrėjo apmąstymai apie valdžią ir laisvę. Jis pasirodė ekranuose tik 1987 m., kopijų skaičius minimalus. Manau, kad „Lietuvos kine“ saugoma filmo kopija – tikrai reta.

Jei reikėtų rinktis, koks filmas svarbiausias man, atsakyčiau iškart – tai Eljoro Išmuchamedovo „Švelnumas“ („Nežnost“, pagal Odelšos Agiševo scenarijų, „Uzbekfilm“, 1966). Iki šiol prisimenu pirmą įspūdį, kuris metams bėgant beveik nepasikeitė ir kiekvienąkart, kai žiūriu „Švelnumą“, atgyja. Tik gal dabar protu suvokiu, kad jo stilius – tai keistas italų neorealizmo ir prancūzų Naujosios bangos mišinys. Iš filmo sklinda tokia neįtikėtina poezija, šviesa ir liūdesys, gyvenimo pilnatvės troškimas, bet kartu ir išgyvenamos akimirkos trapumo pojūtis. Nors, regis, kadre nieko nevyksta – tai tik kasdienybė. Taškento arykuose maudosi vaikai, paauglys Sanžaras įsimyli atsitiktinai sutiktą merginą, sename kišlake iš Leningrado kadaise evakuota Lena gelbsti vaiką, o jauna mergina persekioja vaikiną, kurį beviltiškai myli...

B. d.