7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Prokato“ užrašai

Kino archeologijos bandymai

Živilė Pipinytė
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Kinas
Kadras iš filmo „Afrikietiška medžioklė“
Kadras iš filmo „Afrikietiška medžioklė“

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, liudijančių Michailo Gorbačiovo paskelbtą „perestroiką“ ir „glastnost“. Garsiuoju viešumu ypač pasinaudojo kino dokumentininkai. Jų filmai rodė ir kalbėjo apie tai, apie ką viešai kalbėti buvo draudžiama. „Perestroikos“ filmai sulaukdavo didžiulio dėmesio, prie kino teatrų nutįsdavo eilės. Vienas garsiausių 10-ojo dešimtmečio pradžioje buvo Viktoro Dašuko trijų serijų filmas „Vitebsko byla“ („Vitebskoje delo“, „Belarusfilm“, 1989–1991).

 

Dašuko pavardę įsidėmėjau, kai pasirodė septynių serijų dokumentinis filmas „Nemoteriškas karo veidas“ („U voiny ne ženskoje lico“, „Belarusfilm“, 1980–1984) – pasakojimas apie moterų likimus Antrojo pasaulinio karo metais. Jo pagrindu tapo 500 valandų magnetofonu įrašytų Svetlanos Aleksijevič pokalbių su karo dalyvėmis. Beje, šie pokalbiai tapo būsimos Nobelio premijos laureatės knyga, tik jau filmui pasirodžius. Kito Dašuko filmo herojus rašytojas Vasilis Bykavas tada rašė, kad „Nemoteriškas karo veidas“ jam yra pavyzdys, kaip karo temą traktuoja jo nemačiusi karta. Jis pabrėžė, kad Aleksijevič ir Dašukas gerbia žmones, kuriems „karas buvo jų sunkus gyvenimas, visam laikui tapęs likimu“.

 

„Vitebsko bylos“ veikėjai kitokie, bet filmo režisieriaus tikslas toks pat – maksimaliai atskleisti tiesą. Filme pasakojama apie tai, kad Vitebsko srityje penkiolika metų siautėjo seksualinis maniakas žudikas. Jis pasmaugė trisdešimt septynias moteris. Jo nusikaltimais buvo apkaltinti nekalti žmonės, vienam jų įvykdyta mirties bausmė.

 

Dašukas yra rašęs: „Žudiko niekas neieškojo, nors nusikaltimai vyko netoli Vitebsko ir pagal „braižą“ buvo nesunku suprasti, kad nusikaltėlis – tas pats žmogus... Po kiekvienos žmogžudystės, užuot ieškojus seksualinio maniako, buvo gaudomi žmonės, dažniausiai jauni, ir apkaltinami žmogžudyste. Keturiolika nekaltų žmonių sėdėjo kalėjime 10–15 metų, vieną sušaudė. Kai šis juridinis Černobylis sprogo ir visi sužinojo apie teisėsaugos organų darbuotojų nusikaltimus, nukentėjusieji buvo išlaisvinti. Aš ėmiau interviu filmui ir kiekvienam jų uždaviau tą patį klausimą: „Kodėl tu prisipažinai nužudęs, nors to nedarei? Juk tavęs nemušė, nekankino...“ Žinoma, prievartos buvo, bet ne tokios, kad prisipažintum. Visi atsakė daugmaž vienodai: „Kai už tavęs užsitrenkia geležinės teismo izoliatoriaus kameros durys, supranti, kad esi pasmerktas ir niekas tau nepadės – nei tėtis su mama, nei Dievas... Kai tardytojas kartu su prokuroru kasdien tave įtikinėja: „Prisipažink, antraip tave sušaudys!“ O juk gyventi norisi!.. Tardytojas pats sakė: „Tu iš čia jau nebeišeisi. Man įsakyta bet kokia kainą ištirti nusikaltimą, nes reikia nuraminti viuomenę. Miestas turi miegoti ramiai.“

 

Filmą ir dabar žiūrėti sunku, nors, regis, apie seksualinius maniakus prikurta daugybė ir dokumentinių, ir vaidybinių filmų. Dašukas naudoja tardymų medžiagą, pirmoje serijoje rodo tikrąjį žudiką Genadijų Michasevičių, jo liudijimus. Kartais filmas tampa savotišku reportažu iš pragaro – filmo kūrėjai nesislepia už kadro, vaikšto po laukus kartu su teismo ekspertais, radę ten kaulą, prašo pasakyti, kieno jis. Atsakymas, kad tai moters rankos kaulas, nuskamba visai kasdieniškai.

 

Dašukas yra sakęs, kad pagrindinis „Vitebsko bylos“ veikėjas buvo Baltarusijos prokuratūros ypatingų svarbių bylų tyrėjas Michailas Žavnerovičius, vadintas legenda, nes jis ištirdavo kiekvieną bylą. Todėl jam skirdavo pačias sudėtingiausias, o po savaitės nusikaltėlis jau sėdėdavo izoliatoriuje, po mėnesio – ir teisme. Teismams tos sufabrikuotos bylos nesukeldavo jokių įtarimų, nors teisiamieji ir atsisakydavo savo prisipažinimų. Režisierius cituoja Žavnerovičių: „Kiekvienas žmogus – nusikaltėlis. Jis dar nepadarė nusikaltimo, bet gali jį padaryti!“

 

Sugriauti mitai

 

„Prestroikos“ dvasią perteikia ir du garsaus uzbekų dokumentininko, operatoriaus Šuchrato Machmudovo filmai „Chudžum“ („Chudžum (nastuplenije)“, „Uzbekfilm“, 1987) ir „Liepsna“ („Plamia“, „Uzbekfilm“, 1988), griaunantys sovietmečio mitus apie „išlaisvintas Rytų moteris“. „Chudžum“ kalba apie tai, kokia tikroji moterų padėtis Uzbekistane. Jų lygios teisės – tik popieriuje. Filmo herojės pasakoja, kad merginoms neleidžiama mokytis, kad jos privalo nešioti skareles, dengti veidą, kad net aukštas pareigas einantys vyrai negerbia moterų ir jas muša. Jauna tautinių šokių ansamblio šokėja prisipažįsta, kad daugumos jos kolegių gyvenimas nesusiklostė, nes požiūris į jas neigiamas, šokėjos prilyginamos amoralioms moterims. Kita mergina pasakoja, kaip jų kišlake buvo pasmerkta brolio sužadėtinė, vilkinti suknelę trumpomis rankovėmis. Ji sako, kad kaimiečiai ištekina penkiolikmetes merginas. Dar kita filmo herojė konstatuoja, kad per šešiasdešimt sovietų valdžios metų pasikeitė tik forma – vyrai dabar dėvi kostiumus, bet tebeliko feodalai, jų požiūris į moteris – toks pat kaip anksčiau.

 

Pokalbius su šiuolaikinėmis moterimis Machmudovas montuoja su 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio kino kronika, kurioje rodomos ne tik moterys, nusprendusios nusimesti parandžą, moterys mokyklų klasėse ar darbe, bet ir jų išniekinti lavonai. Tačiau filmo herojės tvirtina, kad reikia pakartoti 3-iojo dešimtmečio judėjimą „chudžum“, kai moterys gavo lygias teises. Tada „chudžum“ esą atvėrė moters veidą, dabar atėjo laikas skelbti karą paklusnumui.

 

„Liepsnos“ herojė – Samarkando šilko fabriko darbininkė. Nualinta sunkaus darbo ir ligos, ji norėjo susideginti. Smulkutė moteris liūdnomis akimis lėtai kalba apie tai, kaip nuolat pavargdavo, – po darbo fabrike jos laukė namų ruoša, vaikai, maisto gaminimas ir nesibaigiantys vyro bei anytos priekaištai. Niekas nenorėjo girdėti kalbų apie blogą savijautą. Todėl vieną dieną ji apsiliejo žibalu ir padegė save. Ši moteris – iš tų nedaugelio, kurias pavyko išgelbėti. Ji grįžo į fabriką, kuriame šilkas gaminamas kaip ir tada, kai fabrikas buvo pastatytas, – 1927 metais. Režisierius, regis, neatsilaiko pagundai užfiksuoti archajiškus šilko gamybos vaizdus, bet kai filmo herojės rankos panyra į beveik verdantį vandenį, kuriame mirkomi šilko kokonai, gali fiziškai pajusti, ką ji jaučia, liesdama tuos kokonus dar ne visai užgijusiomis, žaizdotomis rankomis.

 

Iš visko sprendžiant, moterų susideginimas – masinis reiškinys, todėl ir buvo nutarta kurti filmą. „Liepsnoje“ daug kalbama apie moterų padėtį Uzbekistane, jos rodomos dirbančios laukuose ir fabrikuose, o už kadro girdėti, kaip kažkoks valdininkas aiškina, kad uzbekų moterys naudojasi visomis teisėmis, bet problemų kyla, kai jos esą nesilaiko Rytų moterų tradicijų. Režisieriaus kalbinamas gydytojas aiškina, kad jiems uždrausta rašyti apie susideginimą kaip mirties priežastį.  

 

Kronikos vaizdų, ir gana drastiškų, galima pamatyti ir vaidybiniame trumpo metražo Meliso Abzalovo filme „Vaidinimas“ („Predstavlenije“, Uzbekfilm“, 1975). Jo herojės – dvi paauglės. Jų mokyklos dramos būrelis stato pjesę apie priešrevoliucinius laikus „Bajus ir samdinys“, tad mergaitėms reikia dėvėti parandžas. Bet paaiškėja, kad kolūkyje jų niekas neturi. Galiausiai mergaites išgelbsti pagyvenusi moteris. Žiūrėdama vaikų spektaklį ji prisimena savo jaunystę – tada ekrane ir rodomos parandžos atsisakiusių ir todėl nužudytų moterų nuotraukos bei kronikos kadrai. Akivaizdu, kad filmas propagandinis, juo norima įrodyti, kad parandža liko praeityje, kaip ir senoji tvarka.

 

Dokumentiniai eksperimentai

 

Kaip dabar sakytume, gender problemas analizuoja ir kitas garsus „perestroikos“ filmas – „Vyras nuo šešių iki vidurnakčio“ („Mužčina s šesti do polunoči“, „Kijevnaučfilm“, 1987). Originalus Andrejaus Zagdanskio dokumentinis filmas, kurio paantrašė skelbia, kad jis apie žeminančią inžinieriaus padėtį, – tai nematomo vyro monologas. Už kadro girdime, kad jam dvidešimt aštuoneri, kad yra gabus inžinierius, turi šeimą, bet jau keli mėnesiai miega tik penkias valandas, nes kooperatyve po darbo siuva maišus – 300 per pamainą, mat taupo pinigus kooperatiniam butui. Kadre – pilkos ir niūrios sovietinės kasdienybės kadrai, nufilmuoti subjektyvia kamera, dar gerokai prieš garsųjį „Dogma ’95“ manifestą.

 

Prieš emigruodamas iš SSRS Zagdanskis sukūrė filmą „Sapnų aiškinimas“ („Tolkovanije snovidenij“, „Kijevnaučfilm“, 1990), kuris rodytas dešimtyje tarptautinių kino festivalių. Zagdanskis pasinaudojo tada gana primirštomis, bet netrukus vėl tapusiomis madingomis montažinio filmo galimybėmis. Filme naudojama 1896–1939 m. kino kronika, susiejamos dvi datos – brolių Lumière’ų kinematografo išradimas ir Sigmundo Freudo veikalo apie sapnus publikacija, o filmas yra įsivaizduojamas režisieriaus ir Freudo dialogas.

 

Formos eksperimentai siejosi ir su iš praeities vėl iškylančiomis „uždraustų“ ar tiesiog pamirštų avangardinių menininkų pavardėmis. Ypač daug dokumentinių filmų „perestroikos“ metais buvo skiriami jiems, bet pirmiausia rašytojams. L. Buriochinos „Andrejaus Belo Peterburgas“ („Peterburg Andreja Belogo“, „Lennaučfilm“, 1989) – tai dokumentinis eksperimentinis filmas. Jame, pasitelkus įvairias technikas (daug vaizdo koliažų), bandoma atkurti Peterburgo įvaizdį rašytojo Andrejaus Belo gyvenime ir kūryboje. Filmas, regis, buvo pernelyg keistas, kad sulauktų didesnio dėmesio, kaip kad Igorio Alimpijevo „Afrikietiška medžioklė“ („Afrikanskaja ochota“, LSDF, 1988). Tai labai svarbus 9-ojo dešimtmečio filmas – pirmasis kino pasakojimas apie iki tol uždraustą poetą Nikolajų Gumiliovą, vieną ryškiausių rusų „sidabrinio amžiaus“ kūrėjų, kuris bolševikų buvo sušaudytas 1918 metais. Filme taip pat kalbama apie su Gumiliovu susijusių žmonių (žmonos – poetės Anos Achmatovos, sūnaus – istoriko Levo Gumiliovo) gyvenimo dramą. Alimpijevas pabandė tarsi iš naujo „išrasti“ tradicinį dokumentinį biografinį kiną – „Afrikietiška medžioklė“ ir dabar gali nustebinti montažinių sandūrų bei asociacijų blyksniais. Kartu tai filmas apie rusų inteligentiją, juk Gumiliovo drama buvo savotiškas jos likimo prologas.

 

„Perestroikos“ metais oficialiai buvo išspausdinta ir Achmatovos poema „Rekviem“, apie ją buvo daug kalbama ir rašoma. Dokumentinį filmą „Anna Achmatova. Dienoraščio puslapiai“ („Anna Achmatova. Listki iz dnevnika“, CSDF, 1988) sukūrė ir poetę asmeniškai pažinojęs Vasilijus Katanianas – paskutinis Vladimiro Majakovskio mūzos Lilios Brik vyras. Šiame filme daug dokumentinės medžiagos, nuotraukų, rankraščių, filmuota poetės bute ir vietose, kurias ji aprašė ir kur gyveno. Katanianas – senosios kartos režisierius, jo filmas akademiškas, bet, ko gero, bus geriau suprantamas šiuolaikiniams žiūrovams, įpratusiems vartoti „Vikipedijos“ informaciją.

 

Kad ir kaip būtų, „perestroikos“ filmai ne tik perteikia laiko dvasią, bet ir primena, koks įvairus gali būti dokumentinis kinas, net ir tas, kuris visais laikais buvo vadinamas nepatogiu. 

 

B. d.

 

Kadras iš filmo „Afrikietiška medžioklė“
Kadras iš filmo „Afrikietiška medžioklė“
Kadras iš filmo „Vitebsko byla“
Kadras iš filmo „Vitebsko byla“