Baigus filmą idealiausia būtų tapti nematomam

Jau visai netrukus kino teatrų ekranuose bus galima pamatyti Pietro Marcello filmą „Martinas Idenas“ („Martin Eden“, Prancūzija, Italija, Vokietija, 2019). Tai Jacko Londono romano ekranizacija. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur pagrindinį vaidmenį sukūręs Luca Marinelli pelnė apdovanojimą už geriausią aktoriaus vaidmenį, o filmui buvo įteiktas geriausio festivalyje parodyto italų filmo prizas.

Pietro Marcello (g. 1976) mokėsi tapybos, dėstė Neapolio kalėjime. 1998–2003 m. vadovavo kino klubui Neapolyje, buvo kino rodymų kuratorius, kino kritikas, nuo 2004 m. kuria filmus. Marcello dokumentiniai filmai sulaukė tarptautinio pripažinimo, 2014 m. jis debiutavo ir vaidybiniame kine. Tarp mėgstamiausių Marcello režisierių – Artavazdas Pelešianas (apie jį sukūrė filmą „Pelešiano tylėjimas“) ir Aleksandras Sokurovas. Apie savo dokumentinius filmus Marcello yra sakęs, kad jaučia išeinančio pasaulio, išeinančios italo prigimties nostalgiją: „Italai anksčiau buvo atviresni, linksmesni, dabar pasireiškia kiti charakterio ir elgesio bruožai. Mane tai slegia ir būtent ši nykstanti natūra man labai svarbi. Ji mane įkvepia.“

Pateikiame Aistės Račaitytės ir režisieriaus pokalbį, kuris vyko 2019 m. Venecijos kino festivalyje.

Kodėl ekranizuodamas 1909 m. parašytą Jacko Londono romaną nusprendėte ištrinti aiškias laikotarpio nuorodas? Veiksmo laikas abstraktus, įvairūs elementai nurodo skirtingus XX a. dešimtmečius.

Kadaise šį romaną man davė paskaityti filmo scenarijaus bendraautoris Maurizio Braucci. Po dvidešimties metų nusprendėme jį ekranizuoti ir siekdami pritaikyti Italijai pakeitėme ne vieną detalę. Kultūra, iš kurios kilęs Jackas Londonas, unikali – Italijoje mes paprasčiausiai neturime tokios literatūros kūrėjų kaip Hermanas Melville’is, Josephas Conradas, Robertas Louisas Stevensonas. Norėjome sukurti itališką Martiną Ideną. Laiką pakeitėme, nes norėjome atspindėti siautulingą XX amžiaus, Italijoje vadinamo novecento, politinių idėjų istoriją. Todėl filme atsirado skirtingus dešimtmečius atitinkančios detalės ir archyvinė medžiaga.

Didinga ar labiau liūdna ta istorija?

Londonas savo romane nuspėjo, koks bus XX amžius. Mums tai buvo atspirties taškas, tačiau kurdami filmą po daugiau nei šimto metų žinojome, koks jis buvo. Filmas tapo tam tikra Londono vizijos ir mums pažįstamos istorijos sinteze.

Ar ankstesnės romano ekranizacijos buvo svarbios kuriant filmą?

Domėjausi filmu, kuriame pagrindinį vaidmenį suvaidino Vladimiras Majakovskis („Gimęs ne pinigams“, „Ne dlia deneg rodivšijsia“, rež. Nikandras Turkinas, 1918, scenarijų pagal Londono romaną parašė Majakovskis ir Davidas Burliukas, filmas neišliko – A. R.), taip pat žiūrėjau rusų ir amerikiečių filmus bei serialus. Visos ekranizacijos skirtingos, nes buvo kuriamos konkrečiu laiku, skirtingomis kultūrinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis. Martino Ideno istorija universali: iš darbininkų klasės kilęs jaunuolis nori prasimušti, atsigriebti už gyvenimo sunkumus, siekia išsilavinimo, pasineria į kultūrą, tampa rašytoju, tačiau galiausiai virsta kultūros industrijos vergu. Jo istorijos vertė ir aktualumas neturi nei laiko, nei geografinių rėmų.

Filme pakeitėte veiksmo vietą ir laiką, bet likote ištikimas originalui.

Norėjome, kad jo liktų kuo daugiau, tačiau tai padaryti buvo sunku. Iš šešių šimtų romano puslapių galiausiai liko tik pusantro šimto puslapių scenarijus.

Filmas tarsi skyla į dvi dalis: vienoje scenoje matome Martiną Ideną girtą, verkiantį, patyrusį skaudžių netekčių, o iškart kitoje scenoje akivaizdu, kad praėjo daug laiko, gyvenimas pasikeitė. Tai drąsus sprendimas. Kodėl pasirinkote tokį montažą?

Toje filmo vietoje dar yra skęstančio burlaivio intarpas. Tai momentas, kai Idenas pasiekia sėkmę, o tiksliau – prasideda jo istorijos pabaiga. Antroje filmo dalyje Idenas rodomas pasiekęs karjeros aukštumas, tai, ko ilgai troško, tačiau tai niekam nerūpi. Jis praranda ryšį su tikrove. Ši paralelė su skęstančiu laivu vaizduoja nepaliaujamą jo grimzdimą: netrukus Idenas taps kultūros industrijos auka ir jį apims didžiulis liūdesys.

Kodėl buvo svarbu įterpti archyvinę medžiagą ir kodėl dalis naujai filmuotos medžiagos atrodo kaip archyvinė?

„Martinas Idenas“ tam tikra prasme atskleidžia mano kūrybos evoliuciją. Jame galima įžvelgti panašumų į mano ankstesnius filmus „Graži ir prarasta“, „Vilko nasrai“, „Peržengiant ribas“, kuriuose buvo ir mano filmuotos, ir archyvinės medžiagos. Manau, kad dokumentininko patirtis mane gelbėjo. Kurdamas dokumentinius filmus išmokau valdyti netikėtai susiklosčiusias situacijas. Buvau ne tik „Martino Ideno“ režisierius, bet ir prodiuseris, galvojau ne tik kaip sukurti filmą, bet ir kaip suvaldyti visą sudėtingą didelio biudžeto filmo gamybą. Dokumentiniai kadrai padėjo išvengti ne vienos aklavietės. Tačiau labai viliuosi, kad daugiau niekad neteks sėdėti ant dviejų kėdžių, kuriant filmą. 

Vizualusis filmo sprendimas labai tapybiškas. Ar Jūsų kinui turi įtakos dailės studijos?

Studijavau meno istoriją ir svajojau tapti tapytoju, tačiau nebuvau pakankamai talentingas, tad kinas tam tikra prasme man buvo antrasis meno pasirinkimas. Netikiu, kad kinas – septintasis menas. Jį sudaro įvairūs skirtingų menų – literatūros, dailės, muzikos, skulptūros, teatro – elementai. Juos pasiskolinęs, kinas ir tampa tuo, kas yra. Todėl filmas negali atstoti arba būti aukščiau romano. Tapyba, muzika, poezija turi senas tradicijas, ilgą istoriją. Su kinu kitaip – jis nėra savarankiškas, ir ši prigimtis neleidžia jam pasiekti aukštumų, peraugti literatūros. Kinas nėra grynasis menas, kuriamas vieno menininko, – tai skirtingų menų sintezė ir kolektyvinis kūrinys. Nusprendžiau „Martiną Ideną“ filmuoti 35 mm kamera, nes man svarbi kino juostos estetika, tačiau turinys taip pat svarbus. Visada ieškau istorijos, kuri būtų aktuali. Manau, filmai, kurių idėjos neaktualios, apskritai neturėtų būti kuriami.

Kodėl pasirinkote filmuoti kino juostoje?

Kino ir fotojuostą naudoju ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime. Dažniausiai pats ją ryškinu. Juostoje užfiksuotas vaizdas man patinka savo materialumu, jį patiriame kitaip, nes atsiranda tam tikras taktiliškumas. Apskritai man patinka kino kūrimo įrankiai ir techninis procesas. Save laikau amatininku, ne menininku. Nors filmavimo aikštelėje dalyvauja daug žmonių, kuo daugiau stengiuosi daryti pats. Ypač mėgstu montažo etapą. Ten daugiausia adrenalino. Kai montuoju, karpau ir klijuoju išryškintą juostą, filmas priklauso tik man. Atsidūręs ekranuose, kūrinys tampa nebe mano. Baigus filmą idealiausia būtų tapti nematomam. Norėčiau žiūrėti savo filmus kartu su kitais, tarsi ne savo. Panašiai kaip muziejuje arba galerijoje, kai prie tau patikusio kūrinio parašyta „autorius nežinomas“. Filmas turėtų toliau gyvuoti, tačiau jo kūrėjui reikėtų tapti kažkuo abstrakčiu, sklandančiu kino teatro ore. Jis kartu egzistuotų ir neegzistuotų.

Kalbėjote apie poreikį kurti filmą ir taip artikuliuoti tam tikras idėjas. Kas tapo „Martino Ideno“ impulsu?

Romano aktualumas ir universualumas. Tai archetipinė žmogaus brendimo, keitimosi istorija, kuri niekad neišeis iš mados ir nepraras aktualumo. Gyvename ypatingu istoriniu laikotarpiu, epochą bei individus valdo narcisizmas ir vartotojiškumas. Nematau didelio skirtumo tarp Martino Ideno ir Michaelo Jacksono. Gimę lūšnynuose, jie pakilo į aukštumas, tačiau būtent ten ir prarado ryšį su realybe. Paklydę prarado patys save. Tai universali tema. Šiuo filmu norėjau papasakoti iš mados neišeisiančią istoriją, kuri šiandien nepaprastai aktuali.

Martinas Idenas išgyvena transformaciją. Pradžioje jis tikras herojus, klausantis savo širdies, siekiantis žinių, tačiau antroje dalyje jis labai pasikeičia, tampa nepakantus aplinkai. Su pirmuoju lengva tapatintis, bet antroje dalyje herojaus veiksmai sunkiai pateisinami. Kuris iš dviejų Idenų artimesnis Jums?

Man buvo svarbu pabrėžti šį pokytį. Žinoma, pirmoje dalyje mes jį mylime – juk matome jauną žmogų, kuris stengiasi lavintis, domisi kultūra. Antroje dalyje jis supranta, kad tapo visai ne tuo, kuo norėjo būti. Jis pameta kryptį, ryšį su realybe. Jis pradeda mums nebepatikti, galiausiai mes jo nebesuprantame. Jis tampa filmo ir savo paties gyvenimo antagonistu. Galėjau antroje dalyje Ideną parodyti šiek tiek simpatiškesnį, patrauklesnį žiūrovams, bet labai norėjau sukurti visiškai sutrikusį personažą. Praradęs ryšį su jį supančia tikrove, Idenas tarsi nebeturi kuo dalintis. Anksčiau jis apmąstė pasaulį pasakodamas savo istoriją apie milžiniškas pastangas ištrūkti iš skurdo ir siekti žinių, visavertiškesnio gyvenimo. Tačiau tai pasiekus dingsta iliuzijos, atsiranda neviltis, nihilizmas, depresija. Tokių pavyzdžių gyvenime apstu, net ir tarp kino kūrėjų, pavyzdžiui, Raineris Werneris Fassbinderis. Jis mirė nuskurdęs, priklausomas nuo narkotikų, nors ir sukūrė daugybę šedevrų, kad ir „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (1980). Jis buvo nepaprastai produktyvus ir viską pasiekė būdamas dar labai jaunas, tačiau taip versdamas save nuolat dirbti neatlaikė.

Kaip vertinate šiuolaikinį kiną ir jo industriją?

Dar 1975 m. buvo kalbama apie kino mirtį. Tam tikra prasme jis pasmerktas išnykti, kaip ir savaitgalio menininkai. Industrinis kino aspektas trukdo jam ištrūkti iš tam tikrų suvaržymų. Norėčiau, kad kinas būtų kuriamas žmonėms, nes manau, kad tai labai svarbi istorijų ir idėjų skleidimo priemonė. Šiandien aktyviai veikiant televizijai ir įvairioms kitoms platformoms, kino kūrėjai palengva tampa panašūs į akvareles sekmadienio popietę liejančius mėgėjus. Mes turėtume kovoti dėl iš lėto dingstančių kino teatrų, nes tai tikrojo kino, kuriuo aš tikiu, pabaiga. François Truffaut yra pasakęs, kad mes turime pasinerti į kiną, o tai galima padaryti tik kino teatre, ne namie. Kitas pavojus – kad kinas dažnai yra protingų, tačiau tingių žmonių produktas, kino kūrėjai turėtų pasistengti sukurti kažką nauja. Galbūt tai padėtų kinui tapti septintuoju menu.

Kalbėjosi Aistė Račaitytė

Venecija, 2019 m. rugsėjis