In memoriam

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

In Memoriam Saulius Sondeckis (1928 10 11 – 2016 02 03)

Profesorius Saulius Sondeckis augino mūsų meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950 m. pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!“ Profesorius, dvidešimt septynerius metus vadovavęs Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų – profesinio rengimo sistemą, besiremiančią vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą. Dirigentas, orkestro artistų širdyse siekęs įžiebti muzikavimo džiaugsmą, gilia intuicija ir nuolat ugdomu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone. Individualybė, savo erudicija, diplomatiškumu ir profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose. Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotais asmenimis ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir kiek galėdamas dalyvavęs kultūros kūrimo procesuose.

Algimantas Mačiulis

Vytautas Nasvytis (1928–2016)

Palydėjome Anapilin vieną mūsų moderniosios architektūros lyderių, Inteligentą iš didžiosios raidės, architektą Vytautą Nasvytį. Jį prisimenant neužtenka išvardyti kartu su broliu Algimantu sukurtus projektus, reikšmingus visuomeninius pastatus (,,Neringos“ restoranas, Centrinis paštas, dab. Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ,,Lietuvos“ viešbutis), bet kartu būtina nušviesti ir laiko situaciją, šių įžymių architektų vaikystę, jų šeimą, tą aplinką, kurioje formavosi Vytauto meninė pasaulėjauta, intelektas.

Gali kilti klausimas – kur slypi asmens prigimties, būdo šaknys? Manyčiau, kad pirmiausia šeimoje. Kazimiero ir Elenos Nasvyčių šeimoje augo broliai dvyniai, būsimieji architektai, ir vyresnioji sesuo Undinė, vėliau žymi Lietuvos radijo diktorė. Tėvas Kazimieras studijavo mediciną Berlyne, Humboldtų universitete, grįžus į Lietuvą paskirtas dirbti Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jo broliai buvo jaunosios Lietuvos valstybės kūrėjai: Steponas – vienas Lietuvos farmacijos pradininkų (jo duktė Birutė ištekėjo už LR Prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus); Motiejus – žymus medikas, bakteriologas, kūrė Medicinos draugiją, buvo jos pirmininkas (jo duktė Danutė Marija Nasvytytė Nepriklausomoje Lietuvoje garsėjo kaip choreografė, išraiškos šokio pradininkė); Antanas – agronomas, Belvederio mokyklos direktorius. Jie ir jų vaikai emigravo į JAV, kur garsėjo kaip žymūs menininkai, inžinieriai.

In memoriam Pranas Gailius (1928–2015)

Gruodžio 12 d. Paryžiuje mirė tapytojas ir grafikas Pranas Gailius. Gimęs netoli Mažeikių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukęs į Vokietiją, paskui Strasbūre studijavęs Prancūzų kultūros institute (Institut de la civilisation francaise), o Paryžiuje – Fernand’o Léger dailės studijoje, jis kūrė ekspresyvius tapybos ciklus ir dailininko knygas pagal Kazio Bradūno, Oskaro Milašiaus poeziją ir Witoldo Gombrowicziaus neparašytą pjesę. Lietuvių liaudies vizualinės kultūros prisiminimus Pranas Gailius jungė su modernia dailės kalba, kurioje galima atsekti gesto tapybos, tašizmo, Rytų meno įkvėptos kaligrafijos pėdsakų. Prisimindami menininką pateikiame fragmentus iš jo pokalbio su Simona Makseliene.

Kristina Jokubavičienė

In memoriam Regimantui Midvikiui (1947–2015)

Agnė Narušytė

In memoriam Algirdas Dovydėnas (1944–2015)

Gintaras Zinkevičius

Remigijus Pačėsa (1955–2015)

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Agnė Narušytė

In memoriam Remigijus Pačėsa (1955–2015)

Dalė Puodžiukienė

In Memoriam Algė Regina Jankevičienė (1930–2015)

Tomas Pabedinskas

In memoriam Algimantas Kezys (1928–2015)

Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.

Mirė Tadeuszas Konwickis