Fotografija

Atsiversti neseniai pasirodžiusį šiuolaikinės Lietuvos fotografijos katalogą „Tarsi nebūtų rytojaus“ paskatino netikėti jo užmojai – parodyti kraštelį tos šiuolaikinės fotografijos, kurios, kaip sako viena katalogo autorių Rowan Lear, neslegia reprezentacijos svoris ir nevaržo nematomos gijos su praeitimi. Vienas mano draugas pavartęs katalogą šūktelėjo:

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1064), 2014-01-21 | Fotografija | Dailė

Agnė Narušytė

Mėginimai atrakinti

Vito Luckaus retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje

Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas. Kai susidomėjau fotografija, jis jau buvo miręs (1987). Tai, ką apie jį girdėjau, skambėjo kaip prieštaravimų raizginys. Jis buvo maištininkas Lietuvos fotografijos mokykloje. Jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko. Nužudė jo kūrybą sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą. Jis buvo pranašas, konceptualistas, pralenkęs savo laiką. Jis buvo apsėstas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiodavosi liūtą. Jis lėbavo be ribų. Buvo nuskriaustasis, jo neįleisdavo į parodas. Jį persekiojo KGB – grįžęs namo, iš telefono ragelio išimdavo „blakes“ ir keikdavosi tiesiai saugumui į ausį. Jis buvo fotografijos genijus. Tai ne kartą girdėjau iš užsieniečių – Luckaus legenda atviliodavo juos į Lietuvą. O čia fotografai apie jį atsiliepdavo santūriau. Dažnai – nutildami per pusę sakinio. Ir aišku kodėl: jo atmintis kraujuoja. Iš arti geriau matėsi jo gyvenimo kiaurymės.

Skaityti toliau >>

Nr. 46 (1060), 2013-12-12 | Fotografija | Dailė

Vitas Luckus, „Tania“, iš ciklo „Giminės“. 1968 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Giminės“. 1958–1986 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Įspūdžiai“. 1958–1986 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, „Ledų porcija“, iš ciklo „Įspūdžiai“.1969 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Mimai. Pirmas albumas“. 1969–1971 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Pantomima“. 1968 –1972 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Improvizuojant pantomimą“. 1971–1973 / 1982 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vitas Luckus, iš ciklo „Požiūris į senovinę fotografiją“. 1969–1983 m. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Vidas Poškus

Algimantas Kezys yra manieristas

Paroda „Architektonika“ galerijoje „Kunstkamera“

Žinoma, kad Algimantas Kezys nėra joks manieristas ir šio teksto antraštė tėra pigi provokacija, kurios vienintelis tikslas – atkreipti žiūrovų ir skaitytojų dėmesį, pabandyti priversti juos susimąstyti ir pagalvoti, į kokią vietą, kurioje lentynoje lietuviškos fotografijos saugyklose dėtinas iškilaus ir žinomo fotografo palikimas.

Kezys nėra, negali būti manieristas, ypač lyginant jo produkciją su visu lietuviškos fotografijos lobynu ar bent jo gausia kokybine visuma, su vadinamuoju „brendu“, ta vizitine kortele, firminiu ženklu – požymiais, kuriais aprašomas, apibūdinamas, suvokiamas tautinio fotomeno aukso fondas. Palyginkime Kezį su bet kuriuo Vilniaus ar Kauno (ir kitų miestų) klasikais, tokiais skirtingais ir kartu šiek tiek panašiais (vis dėlto sovietmetis unifikavo) – Algimantu Aleksandravičiumi, Romualdu Augūnu, Alfonsu Budvyčiu, Vitalijumi Butyrinu, Rimantu Dichavičiumi, Vitu Luckumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Požerskiu, Romualdu Rakausku. Tai šie yra manieringi (aišku, būtina pabrėžti, kad manieringas tikrai nereiškia „blogas“ ar „geras“), o Kezys – klasiškai akademiškas!

Skaityti toliau >>

Nr. 43 (1057), 2013-11-18 | Fotografija | Dailė

Algimantas Kezys, „Les Invalides kiemas“, Paryžius. 1962 m.

Algimantas Kezys, „Rookery laiptai Čikagoje“. 1967 m.

Algimantas Kezys, „Continental centras“, Čikaga. 1967–1988 m.

Algimantas Kezys, „St. Loise arkos“, JAV. 1969–1990 m.

Algimantas Kezys, „Čikagos struktūrų atspindžiai Merchandise lange“. 1994 m.

Julija Reklaitė

Apie architektūros atspindžius fotografijoje

Romualdo Kučinsko paroda „Netolygumai“ VDA galerijoje „Akademija“

Kuo fotografija skiriasi nuo architektūros, klausimas nekyla. O kuo skiriasi architektūrinė fotografija nuo tiesiog meninės fotografijos? Galų gale kuo skiriasi architektūros fotografija nuo architektūrinės fotografijos apskritai?

Spėju, kad fiksavimo metodu ir pagrindiniu tikslu. Vadinasi, parodos objektu. Tokius ir už fotografijos, ir už architektūros meno ribų išėjusius klausimus kelia Romualdo Kučinsko paroda, pavadinta „Netolygumai“.

Naršydamas savo nuotraukų archyvus autorius pastebėjo, jog fiksuodamas architektūrinius artefaktus jis visada nejučia pakelia objektyvą aukštyn. Ir to veiksmo tarsi pakako, kad pasaulį išvystų tokia abstrakčių, juodai baltų, architektūriškai konstruktyvių kadrų rinktinė.

Skaityti toliau >>

Nr. 40 (1054), 2013-10-30 | Fotografija | Dailė

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Regimantas Tamošaitis

Paulius Normantas ir kalnų dvasingumo turtai

Apmąstymai ekspozicijoje „Budos šviesa“ VDA galerijoje „Akademija“

Paulių Normantą pirmiausia matau kaip žemaitį: kietas, užsispyręs, atkakliai tempiantis dvasines budizmo kultūros vertybes į Lietuvą. Tai tipiško kaimo žmogaus įprotis pamatyti, kas yra vertinga, turėti tuos vertingus dalykus, apsirūpinti, parsinešti namo, į savo kiemą, į Lietuvą. Ir niekas to įpročio nepakeis, ypač jeigu esi žemaitis.

Spėju, kad žemaitis Paulius pabėgo į budizmo kraštus, kad išsigelbėtų nuo savo paties chaoso ir suvaldytų nežabotą energiją. Tik kalnai, reikia manyti, užgrūdina ir drausmina.

Šiuo požiūriu Paulius mano akyse kaip ir nėra tikras budistas. Jam svarbu ne tik pamatyti ir įsidėti į širdį, bet ir turėti. Taip pat jis savo laikyseną deklaruoja kaip Budos kareivio kelią. Manau, kad budizmas nėra kovos ir kario kelias, kuriuo save krikštija Paulius, – lyg būtų koks vikingų ar normandų palikuonis. Bet gal yra, kas žino? Jo pavardėje slypi kovos už gyvenimą valia: noras! Gal noras manyti, mąstyti, bet noras visada yra individualus ir agresyvus pasaulio atžvilgiu. Budizmas moko nieko nenorėti.

Budizmas – tai ramybė, atsižadėjimas, išnykimas visumoje, tos norinčios būti individualybės dekonstravimas. Juk esame save regeneruojantys karminiai mechanizmai, skandhų rinkiniai, beveik automatai. Jeigu būtume pilnatviškos savaiminės vertės asmenybės, kokiomis save siekiame matyti Vakarų civilizacijoje, iš kur kiltų tokia beprotiška mintis: nutraukti egzistenciją, išsilaisvinti iš samsaros – iš troškimų ir geismų karalystės, kuri yra amžina gamta, begale pavidalų regeneruojanti save, tokia vitališka homeostatinė sistema. Karminis individas, samsaros iliuzinė formacija, bando primesti pasauliui savo valią, nors tas jo psichikos judesys yra instinktyvus veiksmas, kaip kūdikio riksmas, kuriuo šis pradeda savo egzistenciją. Riksmu individas ir baigia, tik jau ne tokiu garsiu, nes jėgų nebėra ir tie troškimai išgesę. O kartais žmogus sugeba nurimti ir susitaikyti su pasauliu – tokį vadiname nušvitusiu. Jo šviesoje nebėra jo paties, tik kosminio Budos švytėjimas. Bet Paulius, manau, ne toks. Dar ne toks, nes kitaip jo čia nematytume.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-25 | Tarp disciplinų | Fotografija | Kultūra

Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Amuletai iš Tailando ir Kambodžos. J. Lapienio nuotr.

Tomas Pabedinskas

Padidinimas

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda Kauno fotografijos galerijoje

Vasaros pradžioje Kauno fotografijos galerija, pristačiusi Algirdo Šeškaus darbus šių metų tarptautinėje meno mugėje „Art Vilnius“ ir žadėjusi surengti jo asmeninę parodą Kaune, sukūrė intrigą. Nejučia kilo klausimai, vertę nekantriai laukti parodos atidarymo Laikinojoje sostinėje: kokie anksčiau neeksponuoti kūriniai bus atrinkti naujai parodai? Koks bus fotografijų atspaudų ir pačios ekspozicijos „formatas“? Ir svarbiausia – kaip didesnę parodos erdvę užpildys A. Šeškaus darbams būdinga intensyvi, bet individualaus išgyvenimo ir asmeninio santykio su atvaizdais reikalaujanti nuotaikų ir nuojautų raiška?

Kauno fotografijos galerijoje iš tiesų buvo galima išvysti parodos anotacijoje minimus „vintažinius, paties autoriaus spausdintus sidabro atspaudus“ ir darbus, kurie „iki šiol tegyvavo kontrolinių atspaudų pavidalu ar nugulė knygose“. Kita vertus, daugelis eksponuojamų fotografijų jau buvo pažįstamos iš kitų A. Šeškaus kūrybos pristatymų parodose ir knygose. Po daugiau nei du dešimtmečius trukusios kūrybinės pertraukos ir pakartotinio A. Šeškaus kūrybos „atradimo“ besibaigiant XXI a. pirmajam dešimtmečiui šio autoriaus fotografijos sulaukia nuolatinio dėmesio: 2009 m. pasirodė pirmoji autorinė menininko knyga „Žaliasis tiltas“, 2010 m. kuratorė Margarita Matulytė surengė personalinę jo parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, pastaraisiais metais išleisti albumai „Archyvas (Pohulianka)“, „Meilės lyrika“, „Variacija buvimo išorėje tema“, darbai pristatyti šių metų Venecijos bienalėje.

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1046), 2013-09-03 | Fotografija | Dailė

Agnė Narušytė

Keturi fotografijos prieštaravimai šv. Augustinui

Akvilės Anglickaitės paroda „Fermata“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje

Nežinau, kas bus. Taip prasideda kiekvienas tekstas (ir net pasibaigia). Tai – ir Akvilės Anglickaitės parodoje „Fermata“ užkoduota patirtis. Fermata, rašo ji, „yra ženklas. Muzikos kalboje jis žymi užtęstą garsą arba pauzę, kurio trukmė kūrinyje neapibrėžiama jokia ritmine struktūra. Fermata užlaikoma po impulso – nesvarbu, garso ar tylos. Jos trukmę kompozitorius palieka atlikėjo interpretacijos laisvei. Fermata sujungia garso judesį (veiksmą), jo sulaikymą, pratęsimą ir jo nutraukimą.“ Keturi veiksmai apibūdina nežinią – ar tuomet ji vis dar nežinia? Pradėtą garsą ar pauzę tęsia ir nusprendžia nutraukti atlikėjas, kartais neapsispręsdamas ir leisdamas garsui tiesiog užgesti. Įsivaizduoju: rašomo teksto lūkuriavimą, trukmę ir pabaigą valdau kaip jo atlikėja, tarsi kas nors kitas manyje diktuotų jau seniai suplanuotą istoriją. Fermatą galima suprasti kaip laisvę, langelį kūrybai, praardytą jau gatavo kūrinio siūlę. Bet joje glūdi ir

Skaityti toliau >>

Nr. 16 (1030), 2013-04-17 | Dailė | Fotografija

Ekspozicijos fragmentas. A. Anglickaitės nuotr.

Agnė Narušytė

Eilėraštis kabyklai

Alvydo Lukio „Žingsniai“ ir „Poetinių dokumentų“ paroda

– Ką konkrečiai reiškia kažką iš tikrųjų kurti?

– Na... Kai muzika pasiekia sielos gelmes ir dėl to nejučia kiek pasikeičia ir tavo paties, ir klausytojo kūnas. Tai toks abipusės būsenos sukūrimas. Turbūt.

Šį pokalbį iš Haruki Murakami romano „Pernakt“, perskaičiau (pernakt) rašydama apie dvi fotografijos parodas: Alvydo Lukio retrospektyvą Kaune ir „Poetiniai dokumentai“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Nors jos nesusijusios, „abipusė būsena“ buvo sukurta – ne tik pasikeitus abiejų parodų kūnams, bet ir vaizdui susidūrus su daiktu, o žodžiui – su vaizdu.

Po savo parodos atidarymo, kai Kauno fotografijos galerijoje liko tik savi, Lukys juokais paėmė kampe stovėjusią kabyklą paltams ir

Skaityti toliau >>

Nr. 12 (1026), 2013-03-21 | Dailė | Fotografija

Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.

Alvydas Lukys. „Akmenų lauko skaičiuotė“. 2008 m.

Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Miestas kitaip“, Vilnius. 2006 m.

Stanislovas Žvirgždas

Tritomis Jano Bułhako Vilnius

Fotografijos albumai

Šiomis dienomis Lietuvos nacionalinis muziejus baigė leisti iškiliausio XX a. pirmosios pusės Vilniaus fotografo Jano Bułhako trijų tomų Vilniaus ir jo apylinkių fotografijų rinkinį – „Jan Bułhak. Vilnius, I–III knyga, LNM, 2011–2013“. Tai didžiausias šio fotografo darbų rinkinys ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Lenkijoje bei Baltarusijoje. Leidinio sudarytoja Jūratė Gudaitė anotacijoje rašo: „Lietuvos nacionalinio muziejaus tritomio leidinio Vilnius pirmoji ir antroji knygos skirtos svarbiausiai Jano Bułhako kūrybos temai – senajam miestui įamžinti. Jose skelbiamos fotografijos – tai vizuali Vilniaus architektūros studija, atskleidžianti fotografo gebėjimą natūralų šviesos šaltinį tikslingai panaudoti įtaigiose architektūrinėse kompozicijose ir, derinant Vilniaus peizažą su architektūra, sukurti monumentalaus istorinio miesto vaizdą. (...) Jano Bułhako kūrybos palikimo trečioji knyga Vilnius: įvykiai ir žmonės. Apylinkės – tai svarbiausių XX a. pirmosios pusės miesto gyvenimo įvykių vizuali kronika, papildyta amžininkų portretais, etnografiniais vaizdais bei meistriškais Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiais.“

J. Bułhakas paliko neišdildomą pėdsaką Vilniaus miesto istorijoje. Neįkainojamas jo nuopelnas ir lietuvių bei lenkų fotografijai. Iš jo žodžio kūrybos ir fotografijų vis iškyla amžinai prarasto laiko ir nuolat atsinaujinačios atminties Vilniaus vizijos. Fotografas besikeičiantį Vilniaus miestą bent trejetą kartų

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1022), 2013-02-21 | Fotografija | Dailė | Knygos

Jan Bułhak. Vilnius, I–III knyga, LNM, 2011–2013 m.

Monika Krikštopaitytė

Artėjimas, arba matyti oda

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda Vilniaus rotušėje

Turiu iškart pasakyti, kad mano santykiai su Bažnyčia sudėtingi. Tačiau jų nedetalizuosiu. Man tik buvo netikėta, kad tokie santūrūs, lakoniški ir nieko neperšantys fotografijų ciklai privertė dar kartą pergalvoti tą savo santykį ir padėjo pačiai sau atskirti kelis dalykus. Ilgalaikius – tikėjimą ir įkrautas erdves (bažnyčias) – nusprendžiau pasilikti sau, o kitkas – visai atskira tema.

43 Gedimino Pranckūno klasikine sidabro želatinos technika atliktos fotografijos priminė, kad bažnyčia, kaip erdvė, yra ypatinga. Parodoje gan kebliu (dėl konotacijų į istorinį laikotarpį) pavadinimu „Apšvietos žymės“rodomi vaizdai,fotografuoti bažnyčiose, esant natūraliam apšvietimui, ir kelios iš kito ciklo, kur „vaizdai fiksuoti 150–200 m spinduliu aplink Vilniaus Viešpaties

Skaityti toliau >>

Nr. 3 (1017), 2013-01-17 | Dailė | Fotografija