Fotografija
Monika Krikštopaitytė
Tai rimta
Aleksandra Jacovskytė, Vilniaus veidai 1964–1993 (sud. Violeta Juškutė, dail. Jokūbas Jacovskis), Vilnius: Kultūros tiltai, 2014, p. 191
Agnė Narušytė
Kas yra fotografija(i)?
Pokalbių ir paskaitų ciklas Nacionalinėje dailės galerijoje
Agnė Narušytė
Testas fotografijos laukui
Praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje klausydamasi Pauliaus Petraičio paskaitos prisiminiau Pierre’o Bourdieu teiginį, kad „meno lauke, pasiekusiame brandžią savo istorijos fazę, nėra vietos naivumui; tikriau, istorija yra vidinė lauko funkcionavimo ypatybė; kad atitiktų jos implikuojamus objektyvius reikalavimus, ir gamintojai, ir vartotojai privalo išmanyti visą lauko istoriją“. Supratau, kad šio mėnesio pokalbių ciklą „Kas nėra fotografija?“ galima priimti kaip Lietuvos fotografijos lauko testą: galbūt kaip tik dabar paaiškės, ar jis jau pasiekė „brandžią savo istorijos fazę“. Tuojau paaiškinsiu, kodėl taip manau.
Agnė Narušytė
Tarsi nebūtų fotografijos
Šį straipsnį išprovokavo klausimas „Kas nėra fotografija?“, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo Nacionalinėje dailės galerijoje pavadinimu. Klausimo intrigą nesunku išsklaidyti – visa tai, kas neatitinka fotografijos apibrėžimo, ir nėra fotografija. O fotografija – tai „patvarių atvaizdų (nuotraukų) gavimas elektromagnetinei spinduliuotei jautriose medžiagose“ (anot kompiuterinio žodyno „Interleksis“). Jie (jos) gaunami naudojantis aparatu arba ne, gali pakakti dėžutės su skylute ar šviesos piešinio tiesiai ant fotopopieriaus. Tuomet nei šis laikraštis, nei kėdė, kurioje sėdėdamas jį skaitai, nei tu pats, nei tavo dienos ir naktys nėra fotografija. Ir viskas. Į sąvokas kartais pravartu pažvelgti tiesiai, neklaidinant jų mąstymo vingiuose.
Tomas Grunskis
Architektūriškas erdvėlaikio menas
Romualdo Kučinsko fotografijos paroda „Ribos“ galerijoje „Artiflex“ Vilniuje
„Mūzos aplanko tuos, kuriuos myli ir kurie myli jas....“ Ta gal net visa užvaldanti meilė žmoguje pasireiškia stipriu poreikiu kurti... ir tai nėra vien noro ar pasirinkimo dalykas. Gal net labiau kūrybiškos prigimties ar dar ko nors didesnio ir nevaldomo. Kaip tik ši prigimtis ir neleidžia rinktis tarp Euterpės, Polihimnijos, Uranijos, Aoidės ar Meletės. Kūrėjui subrendus dažniausiai paaiškėja, kad visos dvylika seserų yra to paties veido, balso ir gal net išvis jų ne dvylika, o tai viena būtybė. Dažniausiai tada jam atsiveria tikrieji gylis ir plotis, erdvė ir laikas, ribos ir sąlyčiai bei galimybė apsivalyti nuo ji kankinančios idėjos bet kuria iš dvylikos seserų kalba. Gal net ir kalba nėra tokia svarbi, nes juk dažniausiai kalbama apie tą patį, tik šiek tiek kitaip. Apie garsą, vaizdą, erdvę, laiką, esmą ir tapsmą. Apie patį kūrėją su jo mūza, kad ir kokia meilė juos sietų...
Karolis Sabeckis
Nemirksinti akis
Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda Energetikos ir technikos muziejuje
Vasario 14 d. Energetikos ir technikos muziejuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda. Yra toks nevykęs juokas, kad fotografo žmona – fotografija. Todėl Valentino diena fotografijos parodos atidarymui – puiki data. Į parodą stengiausi eiti su kuo mažiau išankstinių nuostatų. Sekėsi sunkiai. Vis kamavo istorijos epizodai, kai įsikuria nauja kūrybinė organizacija, rengiamos pirmosios parodos, suskaičiuojami aktyvūs nariai... Su daugelio parodoje dalyvaujančių autorių kūryba esu susipažinęs gana neblogai, ir galvoje vis virė košė – Penkauskas, Navanglauskas, Kasputis, Žiriakovas, Kavoliūnas ir kiti… na, ko gi čia naujo tikėtis, kai autoriai seniausiai atradę savas kryptis? Bet gana smarkiai klydau. Nustebino viskas – nuo parodos erdvės, ekspozicijos ir atidarymo dienos iki darbų, autorių veidų, žiūrovų elgesio ir muziejaus darbuotojų.
Tomas Ivanauskas
Ypatingo pasaulio ribos
Rimaldo Vikšraičio fotografijų paroda Kauno fotografijos galerijoje
Ypatingas – žodis, labiausiai išnirdavęs mintyse, pamačius naujausius Rimaldo Vikšraičio darbus parodoje „Pasaulio kvapai“, todėl jį naudosiu labai dažnai. Keliaudamas su personalinėmis parodomis po pasaulį, menininkas fiksavo, kaip pats sako, „tikro gyvenimo skonį“. Čia norėčiau šiek tiek paprieštarauti fotografui. Kas gi tas „tikras gyvenimas“? Ar tikras tik valkatų, pankų, benamių, berankių ir bedančių gyvenimas? Ar kiti gyvenimai netikri? Aš siūlyčiau – „kitokio gyvenimo skonį“, „kitokį pasaulį“. Pasaulį, kurio dauguma žmonių nemato ar nenori matyti, bet kuris egzistuoja nepaisydamas mūsų norų ar nenorų. Egzistuoja ne tik miestų pakraščiuose, lūšnynuose, bet ir visai šalia. Tai mūsų skauduliai – mūsų valkatos, čigonai, mūsų kunigaikščiai ir rožytės. Tai „vietiniai personažai“, kuriuos turi kiekvienas miestas, miestelis ar kaimas. Iš jų mes šaipomės, bet be jų kažko trūktų.
Tomas Ivanauskas
Tarsi kartojimas
Lietuvos fotografų paroda Maskvoje
Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.
Agnė Narušytė
Laiko geologija
Kristijono Donelaičio ilgesio žemė pagal Arturą Valiaugą
Kiekvieną tekstą galima pradėti nuo oro. Kas dabar dedasi už lango? Penki laipsniai šalčio, bažnyčių bokštai jau mato saulę, sniegas taip nusidėvėjęs, kad nebebus kam tirpti, vis dar žiema. Tai pats banaliausias klausimas. Ir pats svarbiausias – vaizdas pro langą yra būsimo dienos spektaklio scena. Metų laikas diktuoja scenarijų, mes tik pagal jį suvaidiname savo gyvenimus geriau ar blogiau įsijausdami. Todėl toks kūrinys kaip „Metai“ lietuviškai turėjo būti anksčiau ar vėliau parašytas. Kristijonas Donelaitis tik vykdė nurodymus iš aukščiau. Bet niekas jam neliepė rašyti hegzametru ir dar – apie netašytus kaimiečius. Galėjo susirasti kilnesnį objektą, parašyti ką nors apie meilę. Bet ne – vis darbas, vis rūpesčiai. Pamokymai pačiai primityviausiai egzistencijai: „Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakyt, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.“ Galime teisėtai skųstis, kad šis nuo vaikystės kalamas tekstas mus pasmerkė amžinam gyvenimui Vyžlaukyje. Todėl jį reikėjo kuriam laikui užmiršti.
Dovilė Daveluy
Fotografavęs gražias moteris
Mados fotografo Erwino Blumenfeldo retrospektyva Paryžiuje, „Jeu du Paume“ muziejuje
Šiuolaikinis mados pasaulis neatsiejamas nuo vizualinių jos reprezentacijų. Mados fotografija fiksuoja besikeičiančias tendencijas ir stilių, įamžina aukštosios mados dizainerių kūriniais vilkinčias Holivudo garsenybes, panardina į fantazijų pasaulį, akina ir vilioja. Fotografija padarė madą neatsiejama šiuolaikinės populiariosios kultūros dalimi, masiniu fenomenu, pravėrusiu ekskliuzyvinio mados pasaulio duris visiems, kurie to pageidauja.
