Tarsi nebūtų rytojaus. Jaunosios kartos Lietuvos fotografija, katalogas, sud. Justė Jonutytė, Paulius Petraitis, Vilnius: Rupert, 2013, p. 94, 500 egz.
Atsiversti neseniai pasirodžiusį šiuolaikinės Lietuvos fotografijos katalogą „Tarsi nebūtų rytojaus“ paskatino netikėti jo užmojai – parodyti kraštelį tos šiuolaikinės fotografijos, kurios, kaip sako viena katalogo autorių Rowan Lear, neslegia reprezentacijos svoris ir nevaržo nematomos gijos su praeitimi. Vienas mano draugas pavartęs katalogą šūktelėjo: „Čia ne fotografija. Čia – žalia!“ Pagalvojau, kad jeigu tai ne fotografija, galbūt tai – toji postfotografija ar kas nors dar visai nauja? Atsisakydama ką nors teigti, ji teigia pati save, o lengvas „tarsi nebūtų rytojaus“ virsta šiandiena ir iki rytojaus tęsiasi visą amžinybę.
Nors „Tarsi nebūtų rytojaus“ turėtų atspindėti darbus menininko, kuris vos tik pabudęs savo trečiąja akimi ima fotografuoti viską, kas papuola, vartant katalogą labai stipriai juntamas katalogo sudarytojų Pauliaus Petraičio ir Justės Jonutytės įsikišimas. Jie neleidžia fotografijoms tekėti sava vaga, kaip savo tekančiai dienai ir pauzėms tarp fotoaparato mygtuko paspaudimo leidžia judėti fotografai. Matyt, dėl to, kad fotografijos nebūtų it viena visai nereikšminga diena kitų daugybėje, sudarytojai nusprendė išskaidyti autorius po skirtingus puslapius. Kartais toks sprendimas pasiteisina, ypač tada, kai sąsajos tarp greta atsidūrusių fotografijų atsiskleidžia ne taip tiesiogiai, pavyzdžiui, ne tik per panašias faktūras, daiktų formas ar spalvas – žalsvus, pilkšvus, rausvus tonus. Neįprastai siejasi Nerijaus Rimkaus, Vulovak, Agotos Lukytės fotografijų estetika – vazoninė gėlė ir jos portretas, balkono durų priverti gėlės lapai ir saulės apšviesta automobilių stovėjimo aikštelės tvora. Žiūrint į nuotraukas kilo mintis, kad fiksuojama kasdienybė vis dėlto šiek tiek režisuojama – tai patvirtina tapatybę išduodantis rankos kraštelis ar pasirinkimas rodyti šitą, o ne kitą šešėlio pasiguldymą. Tad visai nesvarbu, ką fotografija vaizduoja, svarbu, kaip ir kad išvis vaizduoja, – ir ar čia būtų balti marškiniai tamsaus kostiumo fone, ar dangus architektūros brūzgynuose – ceci n’est pas une pipe, – tai tėra paviršius. Nors fiksuojamos atskiros akimirkos, akivaizdu, kad laiko ši fotografija nestabdo, jis teka toliau.
Pavarčius katalogą ilgiau, ima atrodyti, kad fotografijos labai panašios – tarsi vieno, o ne kelių autorių. Netgi galima būtų papriekaištauti sudarytojams, kad pasirinko rodyti gana nedidelį skaičių fotografų, galbūt praleisdami tai, kas netiko jų „revoliucingam“ tikslui, ir rodydami tai, kas, jų manymu, labiausiai priartėja prie šiuolaikinės fotografijos, o ne tai, kokia toji šiuolaikinė Lietuvos fotografija iš tiesų yra. Nesinori tikėti, kad dingo ir pačių fotografų noras ką nors teigti, t.y. kaip nors save parodyti.
Anot Rowan Lear, fotografijos nesistengia fiksuoti nieko konkretaus ir objektyvaus – tik įvairias ateities projekcijas, siūlo pamiršti rūpestį dėl autorystės ir susirūpinti atvaizdų poveikiu. Vis dėlto rūpestis dėl autorystės išlieka – panašu, kad skelbdami konkursą katalogo sudarytojai taip pat kruopščiai išsirinko autorius ir net tada ne bet kaip sudėjo tarsi bet kokias jų nuotraukas. Tačiau revoliucija nekvepia, nes internete judant šviesolaidžiams galima rasti šimtus tokių ir panašių. Be to, atsisakydamos bet kokių sąsajų su praeitimi ir kitokiais atramos taškais, jos smagiai tęsia postfotografinę TTL (neformali grupė: Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys ir Alvydas Lukys) tradiciją ir man kažkodėl primena savitus a.a. Remigijaus Audiejaičio bandymus įvaizdinti muziką. Tik kad čia ieškoma neapčiuopiamos ateities ženklų...
Kita vertus, pagaliau viešai parodyti tie (foto)menininkai ir tokia nefotografija, kuri, esant tam tikrai oficialiai šalies fotografijos politikai, paprastai pasilieka paraštėse. Gaila, kad katalogo pristatymas netapo ir parodos atidarymu. Tada fotografijos istorijos perrašymo pastanga būtų dar tvirtesnė. Galbūt naujų istorijų perrašymo galima tikėtis ne tik fotografijoje, bet ir apskritai vizualiuosiuose menuose? Straipsnyje apie „Vilniaus pavėsinę“ Maskvos Valstybiniame šiuolaikinio meno centre („Pasaka ne pasaka apie „Vilniaus pavėsinę“, Kultūros barai, Nr. 12, 2013) Kęstutis Šapoka taikliai nuginklavo mūsų įsisenėjusios sistemos stabukus, nors ir be tikslesnių argumentų. Galbūt galima tikėtis, kad kai vanduo suraibuliuos, kur nors pasirodys ir jie...
Straipsnyje apie savo fotografijų albumą (Neišgyvento laiko paieškos, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 1999) Alvydas Lukys rašo: „Fotografuojama viskas. Ir nėra „neteisingos“ nuotraukos. Yra man ar kitam galbūt šiuo metu nereikalingos.“ Todėl būtų įdomu pažiūrėti į šį katalogą taip, kaip siūlo žiūrėti į tikrovę jame pateikta šiuolaikinės fotografijos strategija – staiga užmiršus visas pateiktas užuominas, kaip reikėtų jas skaityti. Žiūrint į pateiktus darbus, prisipažinsiu, apie ateitį galvoti nesinori. Rowan Lear mini, kad fotografai sijoja fotografijos palaikų pelenus, bandydami rasti ką nors gyvesnio, ką nors dinamiško, bet įsižiūrėkim atidžiau – juk jiems labai nesiseka tai daryti! Čia tik kartais pasirodo kas nors įdomesnio, pavyzdžiui, vertikalus Ekvilinos Milaševičiūtės pirštų susidūrimas, tapybiškas Jono Lozoraičio žemėvežis ar elektroninis Nerijaus Rimkaus natų variantas, visa kita – tai tie patys dažnai tapyboje ar kokioje kitoje vaizdinėje sąmonėje besikartojantys minimalistiniai kampai. Kita vertus, atrodo, kad paminėtos fotografijos kaip tik ir žavi netikėtomis sąsajomis su istorija arba praeities regimybe. O tai, rodos, prieštarauja pačiai katalogo koncepcijai. Apskritai „Tarsi nebūtų rytojaus“ fotografijos nėra „neteisingos“, tiesiog jos labiau reikalingos ne žiūrovui, o naujajai fotografijos istorijai. Ką gi galima daugiau veikti su tais neįmanomais ateities dokumentais?
Taigi, neverta apsimetinėti, kad visiškai nesvarbu, kas bus rytoj, nes darosi baugu, kad rytojus niekuo nesiskirs nuo šiandienos.
