7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Eilėraštis kabyklai

Alvydo Lukio „Žingsniai“ ir „Poetinių dokumentų“ paroda

Agnė Narušytė
Nr. 12 (1026), 2013-03-22
Dailė Fotografija
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.

– Ką konkrečiai reiškia kažką iš tikrųjų kurti?

– Na... Kai muzika pasiekia sielos gelmes ir dėl to nejučia kiek pasikeičia ir tavo paties, ir klausytojo kūnas. Tai toks abipusės būsenos sukūrimas. Turbūt.

Šį pokalbį iš Haruki Murakami romano „Pernakt“, perskaičiau (pernakt) rašydama apie dvi fotografijos parodas: Alvydo Lukio retrospektyvą Kaune ir „Poetiniai dokumentai“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Nors jos nesusijusios, „abipusė būsena“ buvo sukurta – ne tik pasikeitus abiejų parodų kūnams, bet ir vaizdui susidūrus su daiktu, o žodžiui – su vaizdu.
 
Po savo parodos atidarymo, kai Kauno fotografijos galerijoje liko tik savi, Lukys juokais paėmė kampe stovėjusią kabyklą paltams ir pastatė prie kolonos, kurią pirmiausia pamatys pro duris įėjęs lankytojas. Ant kolonos kaip mat atsirado raguotas šešėlis – plokščias kabyklos antrininkas. O kabykla puikavosi baltame fone ryškindama savo pačiupinėjamą reljefą, savo riestas formas, savo kietus paviršius, tarsi būtų svarbesnė už fotografijose vaizduojamus daiktus. Fotografas – pabrėžiu – juokais pasiūlė šalia gražiosios kabyklos užrašyti pavadinimą „Kabykla po Duchamp’o“. Priebalsėms kapojant orą, dviguba kabykla staiga virto keliaaukščio butelių stovo (1914) antrininke – dar vienas readymade, kurį menininkas gali perkelti iš nuobodžiai naudingų daiktų kasdienybės į meno pasaulį, kur funkcija užleidžia vietą minčiai, vos ištarus steigiamąjį burtažodį: „tai yra menas“. Bet Kaune burtažodis skambėjo ironiškai (juk sakiau – tai buvo nerimta), o kabykla šiek tiek panėšėjo į klaustuką: ką man veikti parodoje po Duchamp’o? Juk dabar mano šuolis nėra nei rekordinis, nei autentiškas. Naujoji meno tvarka jau seniai sukurta. Daiktai jau šimtą metų gyvena kamuojami nerimo – būti visada pasiruošę tarnauti menui. Bet pažvelgusi į Lukio fotografijas ir jose pamačiusi beveik vien tik daiktus, kabykla atlyžo – ramiai užsidėjo šešėlio karūną, tapo sudaiktėjusia fotografija arba daiktu, pasiruošusiu tapti fotografija. Ne tiek readymade, kiek ready-to-be-made.
 
Ir štai čia beliko prisiminti ne vien Duchamp’ą, bet ir Josephą Kosuthą, jo „Vieną ir tris kėdes“ (1965). Kėdės aprašymas, kėdės nuotrauka ir pati kėdė atvėrė plyšius tarp kalbos, fotografijos ir daikto, tarp dviejų – vaizdinės ir žodinės – kalbų, tarp dviejų daiktų – nufotografuoto ir ne, stovinčio ant grindų čia ir dabar. Tuomet, kai Kosuthas pristatė savo kūrinį, buvo svarbu įsisąmoninti fotografijos ir tikrovės netapatumą. Bet kai pamačiau kabyklą, atsistojusią priešais Lukio daiktus, ji – priešingai – atvėrė tapatumą. Prie kolonos prisiglaudusi kabykla su šešėliu mano akims buvo toks pats šviesos kūrinys kaip nufotografuoti daiktai, kurių šešėliai tirpo, virsdami tik blyškiais nukrypimais, oro netolygumais, tarsi tikrovės dėžutėje esantis daiktas būtų matomas pro stiklą. Keistas efektas: nors fotografija išryškino daikto medžiagiškumą, ji ir pati tapo matoma, užuot pasitraukusi, išryškino ir save. Kaip ir kabykla, baltame fone stovinčios kopėčios „išlipa“ iš kadro, jas nukerta juodas pakraštys, todėl atrodo, kad kopėčios nupieštos popieriuje, ant kurio stovi, čia pat ir išlipa iš piešinio, ir vėl atgal į jį įlipa. O ilga akmenų grandinė yra taip aiškiai sudurstyta iš fotografijų, kad jos veikia kaip langai, ant kurių tai užtraukiama šviesai jautri užuolaida, tai vėl atitraukiama. Ir keltuvas, ir šaligatvio plytelės, regis, bežiūrint iš plokščio vaizdo virsta daiktu. Paskutinė šito virsmo atmaina – pastogės tapybai, kurios per fotografiją pačios tapo tapyba, antraeilininkas fonas žengė į priekį, leidosi perkuriamas šviesos.
 
O kur liko žodis? Esu rašiusi, kad Lukio daiktai tyli. Jie tyli ir todėl, kad aplinkui išvalyti jų veiklos, jų praeities, jų nusikaltimo pėdsakai, ir todėl, kad jie nebedirba – niekam nenaudojami, tik pozuoja išmesti iš laiko. Be to, tie daiktai yra pabrėžtinai ramūs, nejudrūs, amžini kaip akmenys. Prie tos tylos prisideda ir ne itin kalbūs pavadinimai, kurie dažnai pasako tik tai, kas akivaizdu (lyg Magritte’as būtų užrašęs „tai yra pypkė“, taip atimdamas iš Roland’o Barthes’o galimybę pasakyti, kad fotografijoje pypkė „yra visada ir neįveikiamai pypkė“). Arba trumpai ką nors tarsteli apie laiką, pavyzdžiui, „Pabaigos“, „Déjà vu“. Suspaustas fotografijų tylėjimas yra Lukio būdas paleisti į darbą vaizduotę, kuri juk turi užpildyti tylą kažkuo, kad ir neartikuliuotu plepėjimu, tos pačios minties pakartojimu, o geriausia – poezija. Sąmonė negali pakęsti tylos.
 
Už šimto kilometrų atidarytoje parodoje „Poetiniai dokumentai“ tokia vaizduotės užpildoma tyla susiformavo tarp fotografijos ir poezijos. Kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė gal ir neturėjo tikslo apmąstyti vaizdo ir žodžio santykius. Tai buvo Užsienio reikalų ministerijos užsakymas – pastarajai labiausiai rūpi tautos istorijos ir tapatybės pristatymas užsienyje per reikšmingus kūrinius. Sugretinus žinomų fotografų sukurtus vaizdus su Eugenijaus Ališankos parinktais žinomų poetų eilėraščiais, galima kalbėti kitaip, nekartojant fotografijos kanono ir tik užuominomis paliečiant įprastas bendražmogiškas temas: „Gamtos autografai“, „Miesto atodangos“, „Žmogaus istorijos“, „Laiko užkalbėjimai“, „Atminties instruktažai“. Bet vos užrašiusi parodos skyrių pavadinimus pastebėjau, kad jie pilni nuorodų į kalbėjimą ir rašymą (autografai, istorijos, užkalbėjimai, instruktažai, net atodangos yra kalbos aktai). Ir kaip čia neprisiminsi W.J.T. Mitchello vaizdaraščių – vaizdo ir žodžio mišrūnų, kalbančių iškart abiem kalbom? Parodai parinkti lietuviškos fotografijos ir lietuviškos poezijos pavyzdžiai yra stebėtinai suderinę savo interesus ir teiginius, jie kalba į taktą (parodos kuratorė sako, kad dažniausiai tai buvę atsitiktiniai sutapimai). Ar tai liudija istorinės patirties, dvasios, požiūrio bendrumą? O gal patys objektai skirtingose galvose išprovokuoja tas pačias mintis? Nežinau. Bet parodos formatas skatino stebėti vaizdų ir žodžių skaitymo skirtumus, o gal – šiek tiek – ir tapatumus.
 
Pirmiausia krito į akis vartojimo skirtumas. Vaizdai, kaip įprasta, kabojo ant sienų, o poezija buvo sudėta į medinius stalčiukus – daugybė jos kopijų. Žiūrovas galėjo pasiimti kiekvieną eilėraštį, taip susikomplektuodamas geros lietuviškos poezijos rinkinį, aprėpiantį, jei tikėsime ministerijos receptu, esminius (tautos) būties klausimus. Tiesa, po tuo poezijos stalčiuku buvo dar vienas, kuris parodos uždarymo metu jau buvo tuščias. Gal iš jo buvo galima imti vaizdus? Tačiau jei ir taip, tai tebūtų kopijos – tik blankus ant sienos kabančio originalo atšvaitas, tik priminimas, ne pats vaizdas. O imdama vieną eilėraštį po kito įsigijau juos pačius, ne kopijas – žodžio kopijavimas nenublankina, popierius jo kūno nepakeičia. Kita vertus, po parodos atmintyje išliko ištisi vaizdai ir tik eilėraščių nuotrupos – eilutės, frazės, nuotaikos, bet ne ištisi kūriniai. Ir dar išliko fotografijos bei poezijos sąskambiai, sukūrę „abipusę būseną“, mano sąmonėje palikę tylą – nuostabos tylą.
 
Kada tai įvykdavo? Pavyzdžiui: niekada iki šiol nepagalvojau, kad Jono Kalvelio nufotografuota šviesos magma, suskilinėjusi kopų pluta, pro vėjo subanguotą paviršių iš žemės gelmių kylančios smėlio delfinų nugaros yra futurizmas, jei į jas žvelgsi keturvėjininko Kazio Binkio akimis. Ir kad Algimantas Kunčius fotografavo sodybas, kalvas, miškelius ir ežerus iš toli tarsi norėdamas atsidusti kartu su Donaldu Kajoku: „taip, čia Lietuva / čia nieko nėra, vien debesys“. Ne kartą esu rašiusi ir kalbėjusi apie Gintauto Trimako „Miestą kitaip“, užfiksuotą pinhole kamera, padėta ant dviračio bagažinės. Nusistebėdavau, koks neatpažįstamas tampa miestas, kai į jį žiūri daiktas, o paskui paklusdavau fotografo raginimui kartais žvilgčioti į dangų, kur turi būti visagalė Dievo akis. Bet kitą žvilgsnio dangun prasmę atvertė ši Tomo Venclovos mintis: „ir be baimės juntu, kad artėja laikas, / kai naujoms gentims pasiliks žodynas, / debesis, griuvėsiai, druska ir duona, / o man jau nieko, išskyrus laisvę“. Kol neperskaičiau šalia padėto Sigito Gedos eilėraščio, nepagalvojau, kad Aleksandro Macijausko iš tikrovės išplėštas gabalas, sudraskytas, sukapotas, pilnas užuojautos ir baimės – tai vidinė erdvė: „Dabar norėčiau būti savim. / Žiauriu, tamsiu, negailestingu. / Bejėgiu, sergančiu tauriu. / Mirštančiu ir atgimstančiu. Tam, kad gyvenčiau.“ Buvo ir daugiau panašių atradimų. Bet pastebėjau, kad visą laiką poezija kai ką pridėjo fotografijai, o ne atvirkščiai. Kodėl? Spėju, kad čia prisidėjo mano profesiniai įpročiai – būtent šia kryptimi paprastai veikia mano mąstymas: fotografijas „skaitau“, žodžiais jas aiškinu, sakiniais užpildau vaizdus ir juos pasisavinu.
 
Gal visiems taip? Regis, ta pačia kryptimi visada judėjo mintis mūsų kultūroje, menotyrininkams aprašinėjant, klasifikuojant ir kalbinant vaizdus – visų laikų, visų vietų. Vaizdas vis buvo nebylus ir kartu kažkuo menkesnis, nes dažnai pasitelkiamas norint ką nors paaiškinti beraščiams, pavyzdžiui, Biblijos tiesas, kutenantis pojūčius ir skatinantis hedonizmą (reklama) ir netinkamas dėstyti teiginius bei juos grindžiančius argumentus. Žodis vis kalbėjo ir kalbėjo apie vaizdą. Tačiau žvelgiant iš meno pozicijų, viskas atrodo kiek kitaip. Štai sužinojau, kad 9-ajame dešimtmetyje Alumnato kieme būdavo rengiamos poezijos ir fotografijos parodos – tuo ypač pasižymėjęs Saulius Paukštys. Gintaras Zinkevičius ir tada, ir dabar fotografijas jungia su tekstais, kurie jų neaiškina, bet kuria paralelinę erdvę, palikdami tą patį tylos plyšį vaizduotei. O Kunčiaus, Trimako, Remigijaus Treigio ir kitų fotografijos kartais pasitarnauja kaip alternatyvus vaizdinis tekstas poezijos knygose...
 
Dabar matau, kad galima skaityti parodos tekstus ir iš kitos pusės. Arturo Valiaugos ilgas buvimas užpustytame kaimo name, kur laikas taip ištįsta, kad savaitėje telpa nebe septynios, o aštuonios dienos, kur pro melsvus langus transliuojama nesibaigianti pūga, o metaliniame puodelyje po kelis kartus kasdien vėsinamas pieno buteliukas kūdikiui, tampa gyvenamąja vieta Vytauto Bložės eilėraščiui: „išsiuntei mūsų rūbus / paštu į kitą pasaulį, kuris / čia pat baigiasi ir prasideda / su mumis, nes nėra praeities“. Jau žinau, kaip tai gali atsitikti – ne tik apmąstymuose, bet ir tikrovėje, kai praeitis žvelgia tik iš nuotraukų, perkėlinėjama iš vieno laiko į kitą, bet niekada nepalieka savo erdvės. Ir dar matau, kad truputį nedrąsi Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė pozuodama pati sau ir ant savęs nusipiešdama pūstą sijoną šaiposi iš svajotojo Alfonso Nykos-Niliūno, kuriam atrodė, kad „Jai einant, / Tiltai pasidaro grakštesni“. Pabaigai fotografijos žaibas trenkia į „kakojantį ant ražienų“ Gedos eilėraštyje: tarp dviejų Algirdo Šeškaus kadrų, kurių akimirkas skiria tik katės žvilgsnis, lieka įskilusi amžinybė, laike nėra nei tąsos, nei tiesos.
 
Konstatuoju: keista abipusė vaizdo ir žodžio būsena buvo trumpam sukurta. Gerai, kad trumpam – poezija su fotografijomis verčiau nesuliptų, nes taip gaminasi melas. Jau dabar noriu viską išblaškyti ir grįžti prie daikto: reikia sukurti eilėraštį kabyklai po Duchamp’o.

 

Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos „Poetiniai dokumentai“ fragmentas, NDG. M. Ivanovos nuotr.
Alvydas Lukys. „Trys vinys“. 2001 m.
Alvydas Lukys. „Trys vinys“. 2001 m.
Alvydas Lukys. „Agava“. 2009 m.
Alvydas Lukys. „Agava“. 2009 m.
Alvydas Lukys. „Akmenų lauko skaičiuotė“. 2008 m.
Alvydas Lukys. „Akmenų lauko skaičiuotė“. 2008 m.
Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Miestas kitaip“, Vilnius. 2006 m.
Gintautas Trimakas. Iš ciklo „Miestas kitaip“, Vilnius. 2006 m.