Fotografija
Agnė Narušytė
Kalėdos?
Prisiminkime, kaip buvo Larso von Triero herojams. Kalbu apie filmą „Melancholija“. Tai buvo perspėjimas, mums atsiųstas 2011 metais – kad spėtume pasiruošti. Jie irgi iš pradžių laukė pabaigos ne iš tikrųjų, prisitempė teleskopų (kadangi buvo turtingi – pačių didžiausių), tarsi ruoštųsi žiūrėti filmą apie kosminę katastrofą, o iš neturėjimo ką veikti vaidino
Giedrė Nalivaikaitė
Trys paslaptys
„Uždaryta“ – Remigijaus Treigio paroda „Prospekto“ fotografijos galerijoje
Treigio objektai – stabilūs, tvirtai ir kantriai stovintys ant žemės. Kančios kūryboje neturėtų būti, teigia fotografas, tačiau sutinka, kad menininkui niekada nebūna visai ramu... Užtat žiūrovui, susidūrusiam su bet kuriuo intymiu, kasdienišku, netobulu, nutrintu ir subraižytu R. Treigio kūriniu, bent akimirką pasidaro
Agnė Narušytė
Gidas po parodą
Gintauto Trimako fotografijos „Titanike“
Atėjusi į Gintauto Trimako parodą „Titanike“, prisiminiau Erikos Grigoravičienės knygoje „Vaizdinis posūkis“ perskaitytą mintį apie vaizdus: „Kitaip nei medijos ar technologijos, vaizdai egzistuoja vienaskaitoje, todėl daugiausia pasiekti įmanoma interpretuojant juos pavienius. Jie nėra atskirti nuo kalbos ir „nekalti“, bet žodžių triukšmą atremia uždarumu, santūriu tylėjimu ir optiniu tirščiu...“ Šis Gottfriedo Boehmo idėjų apibendrinimas skambėjo kaip perspėjimas apie fotografijas, kurios jau nebepanašios į fotografijas, nes čia niekas nenufotografuota. Nors kai kur dar galima atpažinti užuolaidą, debesis ar net paukščiuką („nusišypsok, tuoj išskris paukščiukas“, – ar taip dar tebesakoma?), Trimako vaizdai yra abstraktūs, uždari, tylūs ir kartu tiršti – kažko. Gal tai net ne vaizdai?
Monika Krikštopaitytė
Ir ramiai pažiūrėjo į objektyvą
Aleksandrą Jacovskytę kalbina Monika Krikštopaitytė
Su menininke kalbėjomės baleto „Tristanas ir Izolda“, kurio kostiumų dailininkė yra Aleksandra Jacovskytė, premjeros išvakarėse. Didžiulė jos fotografijų paroda „Vilniaus veidai“ jau daugiau nei savaitę rodoma Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų I a. salėje. Labai intensyvus laikotarpis įveiktas, galima pasikalbėti. Tik tie, kas pažįsta Aleksandrą, supras, kad jos iškalbingų intonacijų: balso pritildymo ir dosnių teigiamų reakcijų, užrašyti neįmanoma.
