Fotografija

Andrew Mikšys – Jungtinėse Amerikos Valstijose gimęs lietuvių kilmės fotografas, 2013 m. savarankiškai išleidęs nuotraukų albumą „Disko“. Kartą netikėtai atsidūręs mažo Lietuvos miestelio diskotekoje Mikšys susidomėjo neįprastu reginiu ir beveik dešimt metų važinėjo po šalį ieškodamas panašių vietų bei jas fotografuodamas. Taigi ciklą sudaro šokių salėmis virtusios senų, nutriušusių „kultūrnamių“ erdvės ir ten besilinksminančio Lietuvos kaimo jaunimo portretai.

Iš pirmo žvilgsnio nuotraukose tarsi nieko kontroversiško ar įžeidžiamo nėra – užfiksuoti paprasti žmonės, galbūt keistoki, galbūt vilkintys prastokais ar neįprastais drabužiais, bet šiaip jau puikiai kiekvienam pažįstami. Tačiau fotografijoms pasirodžius užsienio žiniasklaidoje, Lietuvoje kilo pasipiktinimo banga – komentarai įvairiuose šaltiniuose tvirtino, kad ciklas žemina Lietuvos vardą bei lietuvių įvaizdį pasaulyje. Todėl įdomu semiotiškai panagrinėti pačias „Disko“ fotografijas ir pasiaiškinti, kas galėjo nukreipti jų interpretaciją tokia linkme.

Skaityti toliau >>

Nr. 25 (1131), 2015-06-25 | Dailė | Fotografija

Andrew Mikšys, iš ciklo „Disko“. 2013 m.

Gintaras Zinkevičius

In memoriam

Remigijus Pačėsa (1955–2015)

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Skaityti toliau >>

Nr. 18 (1124), 2015-05-05 | Fotografija | Dailė | In memoriam

Remigijus Pačėsa. L. Kriaukšlienės nuotr.

Agnė Narušytė

Žiogo šešėliai

In memoriam Remigijus Pačėsa (1955–2015)

„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“

Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

Skaityti toliau >>

Nr. 18 (1124), 2015-05-05 | Fotografija | Dailė | In memoriam

Remigijus Pačėsa, „Pilka diena – pilka žuvėdra“. 1981 m.

Agnė Narušytė

Requiem vargonams

Gedimino Pranckūno fotografijos paroda „Fonografija“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Simboliška, kad apie Gedimino Pranckūno parodą „Fonografija“ rašau jau po laiko – ir sidabro želatinos atspaudai jau atgyvena, ir juose užfiksuoti vargonai jau nebeskamba, ir pati vargonų muzika yra tarsi kito laiko reiškinys. Į melancholiją pastūmėja ir anotacija (nepasirašyta): „1949 m. sovietų valdžia uždarė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią Vilniuje. Vilniečio vargonų meistro Juozapo Radavičiaus darbo instrumentas buvo suniokotas: alavo-švino vamzdžiai dingo, liko tik cinko skardos prospektiniai vamzdžiai, dalis medinių bei keletas kitų registrų pučiamojo instrumento pagrindinių dalių. Griežykla ir traktūra sugadinta, išliko tik oro skirstymo dėžės ir dumplės. Kažkada buvusi garsų jūra tapo tylos bokštu... Vis tik muzika išliko įstabiose medinių vamzdžių eilėse, minkštame vitražo šviesą sugeriančiame dulkių patale, nulaužtos medinio angelo rankos moste ar aptrupėjusiuose klavišuose.“

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-03 | Fotografija | Dailė

Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“. 2013–2014 m.

Monika Krikštopaitytė

Laiko užtvankos

Albumas „Remigijus Treigys. Fotografijos“, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2014, p. 255.

Fotomenininkas Remigijus Treigys turi du beveik trūkumus. Pirma – jis jau, ko gero, visiems patinka. Ir ne be reikalo. Drastiškai platėjanti publika pavojinga: tai gali reikšti, kad esi miręs arba pataikauji. Antra – unikalumo akcentavimas provokuoja kaltinti autorių užsilikimu modernizmo paradigmoje. O tai leistų riesti nosį šiuolaikinio meno vaiduoklio besivaikantiems nedraugams. Tačiau Treigio raiškos stabilumas truputį skiriasi nuo Aloyzo Stasiulevičiaus nuolatinio įkyraus panašumo į save. Ir modernizmui siaurąja prasme šio autoriaus elgesys truputėlį per sudėtingas. O naujo žodžio laukėjų norisi paklausti, ar inovacija nėra modernizmo imperatyvas.

Trūkumų tyčia ieškojau. Treigio kūryba labai gerai veikia ir mane, o, anot Kęstučio Šapokos, kritikuoti man sekasi kur kas geriau nei interpretuoti („Atidarymai. Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos rinktinė“, Kultūros barai, 2014, Nr. 12). Juolab kad geriausi tekstai apie Treigį jau parašyti Laimos Kreivytės (7 meno dienos, Nr. 30 (952), 2011 09 02, http://archyvas.7md.lt/lt/2011-09-02/fotografija/esamas_butasis.html) ir Agnės Narušytės. Abu sudėti į naująjį albumą, kurio atsiradimas tapo akstinu pakalbėti apie Treigį ir vėl.

Skaityti toliau >>

Nr. 13 (1119), 2015-04-01 | Fotografija | Dailė

Remigijus Treigys, „Daiktai 106 (Kėdutė)“. 1991 m.

Remigijus Treigys, „Kambarys II“. 1996 m.

Remigijus Treigys, „Paskutinė diena Venecijoje“. 2003–2004 m.

Agnė Narušytė

Psichogeografinė kelionė vaizdais

Maršrutas: Vilnius–Kaunas–Marijampolė–Vilnius

Psichogeografines keliones išrado Guy Debord’as. Tai lyg plaukimas pasroviui, bet pasiėmus emocinį sekstantą, kuriuo reikia tiksliai nustatyti sąmonės koordinates, kai atvyksti į kokią nors vietą – apskaičiuoti dvasinę ilgumą pagal dangaus šviesulių aukštį. Vietas ir jų patirtis galima segti į vieną tekstą, nereikalaujant pasakojimui būtino nuoseklumo. Asociacijos ir jausmai ištinka pusiau atsitiktinai, prasmė susikuria pakeliui – neplanuotai, bet neišvengiamai. Net tada, kai kelionė turi iš anksto numatytą tikslą, kaip Willo Selfo ėjimas iš Londono į Niujorką su reikalais („Psychogeography“, 2007). Ir mano kelionės tikslas buvo aiškus – vasario 27 d., penktadienį, vykau iš Vilniaus į Kauną, kur turėjau dalyvauti Vytauto Pletkaus knygos pristatyme, paskui pernakvoti, o ryte važiuoti į Marijampolę pažiūrėti Remigijaus Pačėsos parodos. Taigi – kelias, Dao, tėkmė, dreifavimas, bet iš anksto žinant, kur šis minčių srautas įtekės.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-05 | Fotografija | Dailė

Eglė Ulčickaitė, „Pakrantė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „Baseinas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „Beržynas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „K+M+B“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, ekspozicijos fragmentas („Laiko koliažas“, 2014 m., „Kolona“, 2014 m., „Vienaragis“, 2015 m.). A. Narušytės nuotr.

Eglė Ulčickaitė, „Vitrina“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.

Vytautas Pletkus, „Buvo sodyba. Pabartoniai“. 2010 m.

Vytautas Pletkus, „Griuvena Vabaliuose“. 2009 m.

Tomas Pabedinskas

Tiesiai į dangų

In memoriam Algimantas Kezys (1928–2015)

Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.

Tie, kuriems teko nors trumpai bendrauti su vienu ryškiausių lietuvių fotografų, prisimena jo atvirą asmenybę, gebėjimą beveik vaikiškai džiaugtis aplink esančiais žmonėmis ir nesureikšminti savo veiklos bei kūrybos, kuri pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą. Tokius įspūdžius atmintyje ir širdyje šiandien tikriausiai nešiojasi daugybė žmonių, kuriuos A. Kezys sutiko aktyviai dalyvaudamas išeivijos kultūriniame gyvenime bei lankydamasis Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vakarus, 1950 m. A. Kezys atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įstojo į Jėzuitų ordiną ir vėliau buvo įšventintas kunigu. Tačiau A. Kezio veikla lietuvių bendruomenėje neapsiribojo dvasininko pareigomis. Fotografas Čikagoje įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, vadovavo Jaunimo centrui, miesto centre veikusiai galerijai, rengė joje lietuvių bei kitų tautybių menininkų parodas, leido fotografijos albumus bei knygas apie lietuvių išeiviją.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-03 | Fotografija | Dailė | In memoriam

Algimantas Kezys, „Alexanderio Calderio „Stabili“, Čikaga. 1982 m.

Jurij Dobriakov

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.

Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.

Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Fotografija | Dailė | Knygos

Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis

Agnė Narušytė

Gidas karo piligrimams

Paroda „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ Londone

Kalbos apie karą primena būseną prieš dvidešimt ketverius metus. Tada, vaikščiodami palei barikadas, irgi svarstėme: gelbės mus pasaulis ar ne? O kodėl turėtų? – pagalvojau Londone, „Tate Modern“ galerijoje žiūrėdama parodą „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ („Conflict. Time. Photography“). Priešingai nei tikėjausi, Lietuva ten yra. Tačiau tai, kaip ji yra, verčia manyti, kad būtume ramiai paaukoti.

Paroda sukonstruota neįprastai. Vietoje karų istorijos randi pasakojimą apie užmarštį ir mėginimus ją įveikti. Konfliktų pasekmes liudijančios fotografijos sugrupuotos ne pagal įvykio vietą ir laiką, o pagal laiko atstumą, skiriantį įvykį ir „jo“ fotografavimo momentą. Todėl skirtingų laikotarpių konfliktai atsiduria vienas šalia kito ir tampa abstrakcija. Abstraktus istorijos laikas, priešingai, virsta konkrečiu išgyvenimu. Pradėjęs beveik tame taške, kai kažkas baisaus atsitiko, žiūrovas vedamas per žmonijos kartas tolyn – kad stebėtų ir kolektyvinėje, ir savo atmintyje pamažu vėstantį traumos prisiminimą. Pirmoje salėje ji ar jis mato po bombos sprogimo į dangų kylančius dūmus Afganistane (Luc Delahaye), atominį debesį virš Hirosimos (Toshio Fukada) ir sustingusį Vietname kontūzyto JAV jūrų pėstininko žvilgsnį (Don McCullin). Paskui mato po kelių dienų ištuštėjusius miestus bombų išdaužytomis sienomis, po kelių mėnesių – jau nebekruvinus griuvėsius, po kelerių metų – nusikaltėlių paliktas kankinimo vietas, po šešiolikos metų – statomą Berlyno sieną, po kelių dešimtmečių – tik atsitiktines karo fosilijas, kol pasiekia šimtmetį. Supratusi parodos logiką iš anksto spėliojau, kurie konfliktai bus fotografuojami po 100 metų: Amerikos pilietinis ar Krymo karas, o gal Paryžiaus komuna? Ne. Tai – Pirmasis pasaulinis karas, kurio jubiliejui ir skirta paroda. 2014 m. McCullino nufotografuotas Somos mūšio laukas – tik tuščias peizažas su keliu į begalybę. Tuomet dingtelėjo – Pirmasis pasaulinis karas tarsi tektoninis istorijos lūžis iš tiesų nušlavė senąją Europos kultūrą. Todėl jų karai – nebe mūsų karai, XIX amžiuje mums nebėra ką prisiminti.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-26 | Fotografija | Dailė

Toshio Fukada, „Branduolinio sprogimo grybas – mažiau nei dvidešimt minučių po sprogimo“. 1945 m.

Luc Delahaye, „JAV bombarduoja Talibano pozicijas“, Afganistanas. 2001 m.

Don McCullin, „Kontūzytas JAV jūrų desantininkas Vietname, Huê“. 1968 m.

Simon Norfolk, „Afganistanas: Chronotopija“. 2001 – 2002 m.

Matsumoto Eiichi, „Kareivio šešėlis, likęs ant Nagasakio karinio štabo medinės sienos (Minami-Yamate machi, 4,5 km nuo sprogimo vietos)“. 1945 m.

Jules Andrieu, „Karo nelaimės: Miesto viešbutis, pokylių salė“. 1871 m.

Pierre Anthony-Thouret, „Reimsas po karo“. 1927 m.

Ugnė Makauskaitė

Odė vasarai

Algimanto Kunčiaus paroda „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ Kauno fotografijos galerijoje

Apie Algimanto Kunčiaus nuopelnus Lietuvos fotografijai galima šnekėti daug: jis buvo vienas Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjų (1969), 1998 m. jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, o 2001 m. įteiktas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Taip pat menininkas ilgą laiką dirbo fotoreporteriu kultūros leidiniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“, vadovaudamas Lietuvos dailės muziejaus Fotografijos meno skyriui formavo šiuolaikinės fotografijos kolekciją. Ir tai – tik keli biografijos faktai.

Prisipažinsiu, apie šį menininką žinojau tik iš jo ciklų „Susitikimai“ (1963–1984) ir „Reminiscencijos“ (1975–1987). Ir prisipažinsiu dar kai ką: taip, šio menininko kūrybos tinkamai neįvertinau. Tačiau vieną gūdžią žiemos dieną užsukau į Kauno fotografijos galerijoje veikiančią parodą „Sekmadieniai prie jūros. Palanga 1965–2014“ ir viskas apsivertė.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-25 | Fotografija | Dailė