Fotografija

Vartydama Malvinos Jelinskaitės knygą „Auksas ir žuvis“, o paskui žiūrėdama jos parodą „Kaladėlės“ negalėjau atsikratyti prieštaringo jausmo: viena vertus, tai jau daugybę kartų matyta, kita vertus, veikia kaip šaltinis ištroškusį. Tačiau šiuos du jausmo polius kerta ta pati estetikos pasaulio sukimosi ašis: persisotinimas vaizdais, apie kurį jau daug prikalbėta.

 

Lyg tyčia, tuo pačiu metu veikė kito tos pačios kartos menininko Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“, atstovaujanti priešingam poliui. Autorius šaipėsi iš „nepaneigiamų“, naujai išrastų ir „poetiškų“ teiginių apie fotografiją – imitavo protesto „demonstraciją“, tarsi dar būtų už (prieš) ką kovoti, siūlė spėlioti, kas pavaizduota, parodydamas tik antrąsias fotografijų puses, išryškino ne nuotraukas, o jas retušuojančios pelės paliktus šviesos pėdsakus. „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – ši Algirdo Šeškaus nuostata, tikriausiai suformuluota dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiktų ir Skudžinskui. Ji, kaip anotacijoje rašė Jurijus Dobriakovas, skatina Gytį preparuoti medijos „vidurius“. Vakaruose tai jau 7-ajame dešimtmetyje atliko konceptualistai, atskyrę fotografijos plokštumą nuo realių tikrovės paviršių, išvartę erdvės iliuziją, demaskavę tikrovės tvarką „fotografinio“ žvilgsnio atsitiktinumais, skaičiavę kadrus, taškus, colius ir mastelių atitikmenis, atvėrę emulsijos geologinius sluoksnius ir t.t. Viskas tik tam, kad išryškėtų fotografijos fizikoje glūdinti fikcija, kitaip tariant, „fotografija – tobula melagystė“, kaip užrašyta viename Gyčio transparante. 1970 m. Melas Bochneris netgi paskelbė tezes „Nesusipratimai (Fotografijos teorija)“. Įvairių garsenybių pasakytos „tiesos“ apie fotografiją buvo surašytos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Menininkas gyrėsi įterpęs ir vieną netikrą pasisakymą. Šis žinojimas vertė kvestionuoti viską, teiginiuose ieškant paslėpto pokšto, tačiau jie buvo parinkti tiksliai. Manau, Marcelis Duchamp’as pasirašytų po jam priskirta mintimi: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones neapkęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys fotografiją nepakeliamą.“ Tas „kažkas kitas“, pasirodo, yra pati fotografija.

„Ar tai liekanos, ar užuomazgos?“ – tokį klausimą mėgsta užduoti vienas mano pažįstamas, žiūrėdamas į menkus drabužėlius ant kūno užsimetusią moterį. Šis klausimas nedavė ramybės ir man, išvydus menininko Gyčio Skudžinsko darbų parodą „12 fotografijos tiesų“, šiuo metu veikiančią VDA parodų salėje „Titanikas“.

Jau pats pavadinimas intriguoja. Tikriausiai kiekvienas, besidomintis menu, užeitume į parodą, pavadintą „12 tapybos tiesų“ ar „12 skulptūros tiesų“ ir pan. Tikrai smalsu, kokios tos tiesos, kas jas „įtiesino“, ar jos sutampa su mano tiesomis? Šiuo atveju tai fotogr..., ne, negaliu jo pavadinti fotografu, nes jis pats per atidarymą minėjo, kad fotografijos profesionalai jo nelaiko fotografu, tik mėgėjai. Tai kaip jį pavadinti? Turėtų būti lyg ir fotografas, jei paroda apie fotografiją. Štai ir įvardijau skirtumą – tai ne fotografijos paroda, o paroda apie fotografiją! Nors vis dėlto nuotraukų ten šiek tiek yra... O gal galime Skudžinską pavadinti tiesiog menininku, naudojančiu fotografiją?

Parodos anotacijoje šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas ir kritikas Jurijus Dobriakovas rašo, kad „atvaizdas kaip toks jam (Skudžinskui, – T. I.) praktiškai neįdomus; kur kas labiau autoriui rūpi jo viduriai, vidinis veikimo mechanizmas arba vieta tam tikroje platesnėje kontekstualioje sistemoje“. Nesutikčiau su Jurijumi, nes man atrodo atvirkščiai – Skudžinskui atvaizdas labai įdomus. Netgi sakyčiau – labai svarbus. Toks svarbus, kad jis jį slepia: apverčia (serijoje „Albumas“), užtušuoja ir pakiša po deklaratyviu tekstu (serijoje „Transparantai. Artist’s Statement“ / „Menininko pareiškimas“), dekonstruoja ir supina savąją versiją (serijoje „Stilius ’03“) ar susiurbia su pinhole kamera ir transformuoja į asmeninį dienoraštį (serijoje „Infospalvos“). Būtent atvaizdo paslėpimas ar jo dekonstrukcija ir suteikia kūriniui didžiausią prasminį krūvį, tampa jo esme. Ar mes taip įdėmiai ir su didžiuliu smalsumu tyrinėtume apverstas „Albumo“ nuotraukas ir užrašus ant kitų jų pusių, jei nežinotume, kad po jais slepiasi atvaizdai? Ar tie užrašai įgytų prasmę be atvaizdo? Jų neprieinamumas ir sukuria intrigą. Tai – erdvė mūsų interpretacijų laisvei. O štai serijoje „Backgrounds“ („Fonai“) jis elgiasi kaip atvaizdų kolekcionierius ir užsiima objektyviu dokumentavimu.

Paulina Pukytė vėl Vilniuje... ir vėl seka prieškalėdines fėjų pasakas. Šįkart, manding, ji labai įmantriai ir elegantiškai sugretina anonimiškas XX a. 7–8-ojo dešimtmečių fotografijas ir senąsias (tikrąsias?) fundamentalaus absurdo bei draminės mistikos nestokojančias Raudonkepurės, Alisos Stebuklų šalyje ar Tvin Pykso istorijas.

 

Dvylika kūrinių (gal mėnesiai? gal juodvarniai?), pasklidusių ekspozicinėje erdvėje, taip įtikina, kad atrodo kaip ką tik atrasti iki šiol šimtmečius menančiose mūro sienose tūnoję vaizdiniai. „Mergaitėms ir berniukams“ ypač pritiko rūsio patalpos ir net muziejaus palikti reliktai (pvz., prakartėlės avinėlis tamsiame kampe). Tai išties nepamainoma įtaigaus siaubo anekdoto apie „Juodąją ranką“ preliudija.

 

Man smalsu, ar rasiu priekabių, kurių taip dažnai kitų parodose aptinka kritiškoji Pukytė. Galbūt dėl to, kad ėjau itin draugiškai ir sentimentaliai nusiteikusi, nieko bloga neradau. Ar viskas aišku, apie ką ir kaip? Nėra jokių abejonių – autorė parengė trumpą, bet gana išsamų parodos pristatymą, kurį lengvai randame ekspozicijų salėje ir internete. Čia sudėti ir sumanymo raktiniai žodžiai, ir atskirą pasakojimą kuriantys kūrinių pavadinimai, ir darbų techniniai parametrai, ir šešios idėjinės nuostatos. Tiesiog pavyzdinis parodos aprašas (tiesa, vienoje internetinėje versijoje sušokčiojo kūrinių sąrašas)... Tad paprasčiausiai paieškosiu Pukytės suformuluotų užuominų ir savo asmeninės patirties sankirtų.

Prieš kelias savaites fotografas Algirdas Šeškus ir menotyrininkė, fotografė Malvina Jelinskaitė pristatė knygą „Plastikinių gulbių girgždėjime. Šeškus“ ir parodą tuo pačiu pavadinimu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Knyga sunkiai pavadinama albumu ar katalogu – tai vaizdų, tekstų ir eilių rinkinys, kuriame įvairiomis priemonėmis tyrinėjamas fotografinis atvaizdas.Algirdas Šeškus fotografiją vadina veiksmu, kurio metu į vieną vietą suspaudžiamas didelis kiekis informacijos. Tokį daugiasluoksnį, informacija „pakrautą“ jo fotografijų turinį, kuriame lyg nieko reikšminga niekada ir nevyksta, vaizdais ir tekstais knygoje interpretuoja, iškonstruoja įvairūs Lietuvos fotografijos tyrinėtojai, menininkai ir knygos sudarytoja Malvina. Ji į vaizdinį tyrimą įtraukė ir meno mokyklos mokinius. Pastarųjų sukurtos Šeškaus fotografijų interpretacijos tapo vienu įdomiausių projekto elementų. Vaikai piešiniuose fotografijas laisvai perdirbo, lyg pratęsė fotografo pradėtą pasakojimą. Visą tai sukūrė įdomų vaizdinį, papildytą įžvalgiais, subjektyviais tekstais. Su Šeškumi ir Malvina kalbėjome apie parodą, knygos gimimą, vaikų kūrybą, meno prigimtį, kurią atskleidžia ne natūra ir jos elementai, pavyzdžiui, gulbė, o veikiau gulbės plastikinė kopija, o dar labiau – jos girgždėjimas ir giesmė.

„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.

Gal kam nors sunku patikėti, bet ir šiais laikais socialiniuose tinkluose yra teigiančių, kad sovietinė kariuomenė buvo „išvaduotojų armija“, išlaisvinusi Lietuvą nuo nacistų, o tarnavimas joje kančiose užgrūdindavo „tikrus vyrus“. Tokia nuomonė sklinda ne tik iš nostalgiją sovietmečiui jaučiančių asmenų (kurių dauguma tuomet dėl savo užimamos privilegijuotos padėties nepatyrė sistemos žiaurumo), bet ir iš jaunuolių, įtikėjusių autoritarinio režimo pranašumais. Demokratijos, informacijos sklaidos ir politinio skaidrumo amžiuje toks mąstymas atrodo protu nesuvokiamas, kaip ir tikrosios Rusijos kariuomenės, nedaug kuo besiskiriančios nuo sovietinės, Rytų Ukrainoje šiais metais vykdomi veiksmai. Matyt, kad patogus tikėti, gražiai supakuotas melas yra lengvesnis masalas nekritiškam protui nei sudėtinga, daugialypė, „neskani“ tiesa.

 

Kada fotografas fotografuoja fotoaparatą? Kai viskas jau nufotografuota ir nebėra ką dar pridurti? Gal ir taip. Kai nori atspėti fotografijos paslaptį? Irgi įmanoma. Bet įtariu, kad Jurgita Remeikytė šitaip atsisveikina – su nebereikalingais fotoaparatais ir su pačia analogine fotografija. Su visa jos polėkio epocha.

 

Pastatydama mus priešais dideles mažų fotoaparatų vidaus fotografijas, ji trumpam sugrąžina prarastą nuostabos jausmą. Fotoaparatai seni, juostiniai, dažnai primityvūs. Kadaise gaminti Rusijoje, Japonijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje kaip naujovė jų laukiantiems vaizdų medžioklės entuziastams, o dabar išmesti, atiduoti, sugedę, nebenaudojami. Jau egzotiškai skambantys jų pavadinimai primena kosmines modernybės ambicijas: „Спутник“, „Зенит“, „New Rocket“ (palydovas, zenitas, naujoji raketa). Didingų darbų pradžios nuojautą: „Юность“, „Adam“, „Le Reve“, „Idea Spring“, „First Reflex“, „Beacon“ (jaunystė, Adomas, svajonė, idėjų šaltinis, pirmasis refleksas, švyturys). Lyrinį įkvėpimą: „Восход“, „Малютка“ „Sakura“, „Baby Clover“, „Echo“ (patekėjimas, mažylė, sakura, dobilėlis, aidas). Galiausiai – (auto)ironišką požiūrį į fotografijos galias: „Нарцисс“, „Peacock“, „Beauty Canter“ (narcizas, povas, grožio elgeta). Vien iš šių pavadinimų galima sudėlioti kitokio nei dabar mąstymo apie fotografiją žemėlapį. Neatsitiktinai būtent „SMENA 8M“ iš šio „Interjerų“ ciklo puošia Rolandʼo Barthesʼo knygos „Camera lucida“ lietuvišką vertimą – ir aparato mechanizmas, ir autoriaus idėjos priklauso jau praėjusiam laikui, kai žmonės dar tikėjo, kad verta stabdyti akimirkas ir kad jos tikros.

Tokiose vietose kaip Juodkrantė parodos žiūrimos kitaip. Į Miniatiūrų muziejų atvažiuojama su dviračiu, išsinuomotu kelionei į Nidą. Muziejus dar būna uždarytas. Dviratis pastatomas po gluosniu ir žiūrima į marias – pusvalandį: saulėje blykčioja vanduo, antys kedenasi plunksnas, praplaukia garlaivis, linguoja meldai, jie irgi blykčioja, atplaukia gulbė, dvi antys nuplaukia, viena lieka, praeina balandis, praplaukia žvejų valtis, atplaukia kita gulbė, kažkas paskambina, tada visa tai žiūrima kalbantis. Jau darosi karšta.

 

Pagaliau muziejus atidaromas. Įėjusi paprašau, kad atidarytų ir Gintauto Trimako parodą, kuri yra kitame namelyje. „O muziejaus nežiūrėsit?“ – kiek priekaištingai klausia kasininkė. „Nežiūrėsiu“, – susigėdusi atsakau ir numykiu, kad kitą kartą tai jau tikrai... Kai durys jau atidarytos, susirūpinu, kad neturiu kuo prirakinti dviračio. „Palikit, čia tikrai niekas nevogs“, – pasako salės prižiūrėtoja ir pati grįžta į pagrindinį muziejaus pastatą, mane palikusi vieną parodoje – neprižiūrimą.

Šiandien kiekvienas mūsų galime padaryti patį geriausią vaizdo atkartojimą, galime tų vaizdų pridaryti gausybę. Viską fiksuojantys žmonės mano, kad skaitmeninis daiktas jiems padės ką nors atsiminti, bet tai tik sutrumpina žmogaus atsiminimą, nes savo atmintį ėmėme dėti į beribes skaitmenines laikmenas.

 

Dabar jau niekas nebevedamas į fotoateljė specialiai daryti nuotraukos. Daug kas pamiršto tokį reiškinį kaip negatyvo perkėlimas ant popieriaus. Tos išblyškusios nuotraukos, kurias mačiau tėvo laboratorijoje, tebėra manyje. Dabar aš sau „gaminu“ vienetinį unikalų atvaizdą. Aš tyrinėju ir tą vaizdą pasisavinu, pasirinkdamas tinkamą fotoaparatą ir panirdamas į paties proceso laiką.

 

Paroda surengta mūsų labiausiai žinomo fotografo 75 metų jubiliejaus proga. Todėl šio fakto nepaminėti negalima. Nes Antanas Sutkus pirmiausia yra konstanta. Su tuo tenka taikytis. Pionierius, aklas pionierius, Sartre’as kopose su nukirpta Simone de Beauvoir, moteris, išlindusi pro langą senamiestyje, jaunas daktaras pamišusiomis akimis ir daugelis kitų vaizdų – tai ikonos, susigėrusios į Lietuvos meno ir net nemeno gyvenimą. Tie vaizdai jau tapę įkyrūs ir vaidenasi šiuolaikinių menininkų kūryboje, pavyzdžiui, Martos Vosyliūtės, Dainiaus Liškevičiaus ir kt. Sutkaus vaizdinė kalba turi stiprius raumenis ir yra prasibrovusi ne tik į platesnį pasaulį, bet ir į platesnius kontekstus. Ji yra aktuali dabar, o tai reiškia, kad išsiverš net į ateitį. Todėl visai nekeista, kad ši paroda vyksta į šiuolaikinius menus besiorientuojančioje galerijoje, o ne, kaip įprasta, gerokai užsikonservavusiose, tačiau svariose Fotomenininkų sąjungos valdose. Vis dėlto labiausiai liūdina tai, kad paroda tokia... jokia.