Fotografija

Agnė Narušytė

Fotografijos paroda „Ramus gyvenimas“ Krokuvoje

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

Monika Gimbutaitė

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Pavargę nuo vaizdų ir žinių srauto, apatiškai scrolliname žemyn. Šį šiuolaikinį žmogų apibrėžiantį veiksmą galima sustabdyti tik labai trumpam ir labai paveikiomis priemonėmis – pavyzdžiui, videofilmuku su žaidžiančia kate. Jei katės filmo į tekstą įdėti negali, tai rašai trumpai. Sentencijomis, tezėmis, lozungais. Ir bent jau gausiai iliustruoji.

Sako, kad žmonės nebesugeba kitaip priimti informacijos. Realybę suprantame fragmentiškai, iš informacijos srauto išnyrančios žinutės greit nugrimzta į ją atgal. Amžiams. Šis principas galioja ne tik socialinių tinklų paskyroms ar žiniasklaidos priemonėms, bet ir parodoms.

Nieko keisto, kad šiuo fenomenu vadovaujasi ir jį analizuoja post-internet ar medijų menininkai, bet nustembi srautinę Facebook struktūrą išvydęs iš esmės istoriografinę funkciją atliekančioje parodoje. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta kino tyrinėtojos Sonatos Žalneravičiūtės inicijuota paroda „Kinas eina per miestą“ žiūrovams pristato iki šiol nepažintą Vilniaus kino teatrų istoriją. Parodoje galima išvysti miesto kino teatrų žemėlapį bei susipažinti su įvairiausiais radiniais juose – nuo etatų sąrašų ir kino teatrų afišų iki suvenyrinių prekių ir Lietuvos kino istoriją kūrusių žmonių liudijimų. Objektai iliustratyvūs, simptomiški, kai kurie – netikėti, sudominantys, įtraukiantys. Tačiau nė vienam iš jų neskiriama per daug dėmesio. Atrodo, kad parodos sudarytojų tikslas buvo sąmoningai sukurtas archyvinės informacijos srautas, formuojantis bendrą laiko, vietos, kultūrinio lauko paveikslą, kurio detalės nublanktų prieš pačios drobės dydį ir objektų gausą.

Tomas Pabedinskas

Apie Romualdo Požerskio fotografavimą senelių namuose ir humanistinės fotografijos vertę

Šiais metais pasirodęs Romualdo Požerskio albumas „Paskutinieji namai“ ir spalio pradžioje Hamburge, galerijoje „Mare liberum“, atidaryta to paties pavadinimo fotografijų ciklui skirta paroda atrodo kaip savaime suprantami įvykiai, bylojantys apie ilgalaikį humanistinės fotografijos įsitvirtinimą Lietuvos kūrybinės fotografijos scenoje. Jie taip pat rodo neblėstantį dėmesį šios Lietuvos fotografijos krypties atstovų darbams už mūsų šalies ribų. Tačiau atsiribojus nuo įprasto ir todėl šiandien jau mažai ką bepaaiškinančio tokios fotografijos apibūdinimo „klasikos“ vardu, kyla klausimai, į kuriuos nėra savaime suprantamų atsakymų. Kodėl prieš tris dešimtmečius senelių namuose Lietuvoje sukurti darbai šiandien įdomūs ne tik Lietuvoje?

Viena iš to priežasčių yra pati humanistinės fotografijos esmė – tokia fotografija lengvai suprantama vaizdų kalba pasakoja apie visiems žmonėms bendras patirtis. Kaip prisimena Požerskis, mintis fotografuoti senelių namuose jam kilo baigus seriją apie vaikų ligoninę. Fotografas savo kūryboje siekė parodyti universalų gyvenimo ciklą, vaizdais kalbėti apie gimimą ir mirtį kaip neišvengiamus žmogaus gyvenimą įrėminančius įvykius. Vaikų ligoninėje skausmas ir drama veda į gyvenimą, o senelių namuose praleidžiamas gyvenimo tarpsnis, kai „kūnas kriošta, o dvasia turi ruoštis paskutinei kelionei“ (Skirmantas Valiulis, „Apie fotografiją“, 2011, p. 347).

Agnė Narušytė

Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.

O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.

Tomas Ivanauskas

Dmitrijaus Matvejevo paroda Vilniaus fotografijos galerijoje

Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Tyli šviesa“. Joje menininkas rodo Šalčininkų rajone gyvenančios stačiatikių bendruomenės narius, jų kasdienybę, aplinką. Pats autorius parodos aprašyme nedaugžodžiauja, o tik pamini, kad nuotraukose bandė perteikti vietovės ir žmonių skleidžiamą ypatingą harmoniją ir ramybę, „tylią šviesą“. Tačiau tai dar ne viskas. Paroda sudaryta iš dviejų dalių – antrojoje autorius atlieka archeologo vaidmenį ir bendruomenės archyvuose „iškasa“ prieš 60–70 metų darytus negatyvus, kuriuose taip pat pavaizduoti šio kaimo žmonės ir jų gyvenimas. Prie jų dar grįšiu.

Pasakysiu sąžiningai: man Matvejevas asocijuojasi su teatro fotografija ir, gavęs naujienlaiškį apie jo naująją parodą su beveik teatriniu pavadinimu, net neabejojau, kad tokią fotografiją ir pamatysiu. Tačiau prie pranešimo prisegtos nuotraukos šiek tiek nustebino ir suglumino, nes tai buvo akivaizdžiai ne teatras. Viename interviu autorius prisipažino, kad norėtų atsikratyti teatro fotografo etiketės. Rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti jo kitokios fotografijos ir sekėsi sunkiai – radau tik aštuonias. Taigi, kol pats autorius mums neparodė daugiau, šią parodą laikyčiau jo pirmuoju mėginimu išsiveržti iš teatro scenos ir užkulisių į gryną orą, plein-air, nuo akinančių ir spalvotų teatro prožektorių pabėgti į tylią dienos šviesą. Kaip matome iš nuotraukų datų, Matvejevas tai daro jau keliolika metų.

Agnė Narušytė

Sankabos: dvi parodos Vilniuje ir Talino fotografijos mėnuo

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

Karina Simonson

Pokalbis su Davidu Goldblattu apie Pietų Afriką ir fotografiją

Agnė Narušytė

Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Ugnė Makauskaitė

Mildos Kiaušaitės fotografijų paroda „Keistame laike“ Kauno menininkų namuose

Agnė Narušytė

Pokalbis su Gintaru Česoniu ir Ieva Meilute-Svinkūniene knygos apie Vitą Luckų apdovanojimo proga

 Liepos 8 d. Arlio antikiniame teatre buvo paskelbti svarbiausio Europos fotografijos festivalio „Arlio susitikimai“ („Les Rencontres d’Arles“) apdovanojimai. Niekas turbūt nesitikėjo, kad antrą kartą per šešerius metus čia suskambės Lietuvos vardas – 2009 m. Rimaldas Vikšraitis tapo metų atradimu, o šiemet Margaritos Matulytės ir Tatjanos Luckienės-Aldag sudaryta Vito Luckaus monografija „Vitas Luckus. Kūryba/biografija“ paskelbta geriausia istorinės fotografijos knyga.