Fotografija

Agnė Narušytė

Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai“ bei Mariaus Baranausko „Laiko reportažai“

Adaukto Marcinkevičiaus ir Mariaus Baranausko parodas skiria Neris ir maždaug kilometro pasivaikščiojimas krantine. Jų gimimo datas skiria penkeri metai. Mirties – 35-eri. Abu buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai ir jos fotografijos sekcijos pirmininkai, tik skirtingu metu. Jų kūrybos laikas keletą metų sutapo, bet 1960-aisiais miręs Marcinkevičius liko įrašytas į atšilimo laikotarpį kaip pirmasis ryškus fotografijos meno kūrėjas, o Baranauskas fiksavo kintantį Lietuvos gyvenimą iki pat Nepriklausomybės pradžios. Todėl atrodo, kad jis – vėlesnių laikų fotografas. Gal niekada nebūtume apie juodu mąstę kartu, jei ne ką tik praėjusios vasaros sutapimas – tą patį mėnesį atidarytos parodos dviejose institucijose: Marcinkevičiaus – Nacionalinėje dailės galerijoje, o Baranausko – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir dvi naujos knygos – plonesnė Marcinkevičiaus (išleido „Apostrofa“) ir storesnė Baranausko (LNM). Taigi ir parodos, ir knygos, ir patys autoriai tarytum prašosi sutalpinami į vieną straipsnį, ką ir darau.

Sandra Kovalik

Justinos Christauskaitės paroda „Anūkai, rūbai, seneliai“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Rugpjūčio pabaigoje „Vilniaus fotografijos galerijoje“ atidarytoje Justinos Christauskaitės parodoje pristatomas dvejus metus užtrukęs fotografijos projektas „Anūkai, rūbai, seneliai“. Čia išvysime viską, kas primena vasaras pas močiutę, ir tai, kas būdinga šiuolaikinei hipsterių subkultūrai Lietuvoje – nostalgiškus autentiškos tapatybės ieškojimus.

Menininkės tyrimo struktūra aiški – fotografuojama senais juostiniais fotoaparatais, nuotraukoje pamatysime anūką ar anūkę, dėvinčius senelių drabužiais ar prisidengusius išlikusiais audiniais, ir galiausiai – laukujes senelių namų duris, aprėminančias fotografuojamąjį. Šie svarbiausieji projekto momentai dar pasipildo keliais įspūdį lemiančiais elementais, pavyzdžiui, „paauksintu“ rėmeliu ir gaivališkomis, vasariškomis, jaukiomis, vasarą pas močiutę primenančiomis spalvomis.

Parodos visuma irgi daro pasikartojančių struktūrų įspūdį. Dauguma pozuotojų stovi en face arba ¾ poza, juos įrėmina kvadrato formatas, o foną užpildo augmenija ar detalės prie namų įėjimo. Drabužiai, skaros ar staltiesės jungia pozuojantįjį su autentiška aplinka. Kita vertus, tas struktūriškumas nėra tik paviršiaus, formos dalykas. Tvarumas kaip giluminė projekto struktūra yra koncepcijos esmė – gyvenamoji aplinka susipina su audiniais ir taip sujungia dvi kartas. Durys tampa laikotarpių atskyrimo simboliu. Gal, tiksliau, ne šiaip durys, o laukujės durys, nes nuotraukų fonas vis keičiasi.

Agnė Narušytė

Sharono Ya’ari „Miškų ir laukų pozityvai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Vasara baigėsi, laikraštis vėl leidžiamas, šiandien jau galima rašyti apie Ya’ari parodą „Laukų ir miškų pozityvai“. Ją apžiūrėjusi, perskaičiusi kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės sudarytą katalogą ir dar keletą straipsnių, supratau, kad jį domina tie patys klausimai kaip mane: galimybė pamatyti laiką fotografijoje, tapatybės trapumas, savęs tėkmė tuščiose vietose ir niekio tvyrojimas pilnose, tirštuma ir gelmė plokščiame vaizde. Užmetusi akį į jo gyvenimo aprašymą (viskas yra internete: http://sharonyaari.com/index.php?gallery=0), radau trūkstamą ir nuspėjamą grandį: jis studijavo ne tik meną, bet ir filosofiją – iki magistro laipsnio. Artima siela kažkur ten, Izraelyje, kurio dykumos, santykiai su Palestina, teroristų sprogdinimai, kariuomenėje tarnaujančios moterys man yra kažkas labai svetima. Ir, kitaip nei Jeruzalėje, kur buvau vieną dieną, Tel Avive tikėjimo ženklai nepersekioja kiekvieno žingsnio. Sprendžiant iš Sharono Ya’ari fotografijų, ten tiesiog vyksta dabartinio miesto gyvenimas, užsidaręs modernistinėse „mašinose gyventi“. Jas ištinka tos pačios negandos kaip visur, tada jas reikia griauti ir perstatyti, pritaikyti šiems laikams. Ir nieko nėra gražesnio kaip tarp tų akmenų sodriai išsiskleidusi agava, smailiais lapais pradurianti betoną ir dykumą.

Sandra Kovalik

Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija“ „Prospekto“ galerijoje

„Prospekto“ fotografijos galerijoje birželio 7 d. atidaryta vokiečių fotografo Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija / Negative Vision“. Autorius siūlo pažvelgti į fotografijas, sukurtas paverčiant skaitmeninę fotografiją negatyviniu vaizdu. Vaizdo ir suvokėjo santykis bei pats žiūrėjimo momentas Jokeitui svarbesnis už technologinius fotografijos ypatumus. Apžvelgusi parodą, sutinku su kritiko Enno Kaufholdo nuomone, kad Jokeito darbų esmė yra negatyvinio vaizdo kuriamos papildomos reikšmės apmąstant santykį su pozityvu.

Negatyvas, įprastai buvęs pozityvo atsiradimo sąlyga, Jokeito darbuose atskleidžia vaizdą, trikdantį suvokėją. Viskas ne taip, kaip reikia – buitiniai, gamtos ir urbanistiniai peizažai išraižyti švytinčia tamsa iš pakampių, užkaborių, medžio šaknų. Jokeito fotografijose sniegas ant kalnų juodas, o medžių šakos – kaip mirusiųjų pamėklės. Suvokimo procesai sutrinka ir žvelgdami į negatyvą pradedame spręsti rebusą – kaip atrodo pozityvinis vaizdas? Galbūt galėtume tai pavadinti regos ir suvokimo mankšta? Nors vaizdų srauto suvokimas nevalingas, žiūrėjimas ir pastangos vaizdą pakeisti daro žiūrėjimo procesą sąmoningą.

„7md“ inf.

Pirmadienį, gegužės 9 d., neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimo metu išrinktas naujas pirmininkas – Gintaras Česonis, suformuota ir patvirtinta nauja valdyba: Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, Arūnas Baltėnas, Eugenijaus Barzdžius, Eglė Deltuvaitė, Algis Griškevičius, Saulius Jokužys, Mindaugas Kavaliauskas, Alvydas Lukys, Agnė Narušytė, Romualdas Požerskis, Vilma Samulionytė, Petras Saulėnas, Gytis Skudžinskas, Vytautas V. Stanionis, Donatas Stankevičius, Darius Vaičekauskas. Ankstesnis pirmininkas, kartu ir Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis, vadovavęs sąjungai nuo 2009 m., atsistatydino, nes jo veikla nebeatitiko fotografų bendruomenės lūkesčių, sąjunga buvo praradusi autoritetą ir kryptį. Naujojo pirmininko patirtis nuo 2009 m. vadovaujant Kauno skyriui žada esminius pokyčius ir suteikia vilties, kad sąjunga transformuosis į šiuolaikišką, dinamišką organizaciją, atvirą požiūrių įvairovei, naujoms idėjoms ir efektyviai veikiančią tarptautiniame kontekste.

Sandra Kovalik

Apie Evaldo Butkevičiaus fotografijų parodą „Bespalvis dangus“ „Prospekto“ galerijoje

Kovo 16 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje atidaryta Evaldo Butkevičiaus fotografijų paroda „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m. fotografavęs Kauno berniukų kolonijoje, dabar Butkevičius sukūrė seriją, kurios visumą pats apibūdina kaip tam tikrą spalvą, tiksliau – pilkybę ar spalvos nebuvimą, o tai išreiškia autoriaus neutralumą, nešališkumą vaikų nusikalstamumo atžvilgiu. Vienu iš svarbiausių tikslų autoriui buvo užfiksuoti sovietiškumą – sovietines buities nuotrupas, iki XXI a. užsilikusias uždarose institucijose. Autoriaus teigimu, tai, kas liko fotografijose, yra Sovietų Sąjungos reliktas. Stebint fotografijas, išryškėja ne tik institucijų sovietinės buities leitmotyvai, bet ir psichologizuoti nepilnamečių nusikaltėlių portretai.

Butkevičius neslepia, kad jį šokiravo daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgį. Autorių trikdė švelni, vaikiška berniukų išvaizda, atvirkščiai proporcinga jų elgesiui. Akivaizdu, kad buvo sunku matyti berniuką „aniuolėlio“ veidu, pasakojantį, kaip jis nužudė seserį, ir neparodžiusį nė menkiausio jautrumo ar gailesčio. Tačiau kaip ir Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus Raskolnikovas, berniukai kolonijoje ne taip ir lengvai pasiekia kritiško savo poelgio vertinimo stadiją. Nesupratę poelgio esmės nepilnamečiai mokomi, ugdomi, nes įstaigoje galbūt dar yra vilties juos „išgydyti“ – suformuoti moralę pasitelkus discipliną ir religiją. Šios pastangos fotografijose atsiskleidžia per paprastus buities darbus – indų plovimą, drabužių skalbimą ar mokantis rašyti žodį „mama“, per religines apeigas – Pirmąją Komuniją, meldžiantis prie stalo prieš valgį. Nuoširdus Butkevičiaus žvilgsnis į vaikišką prigimtį, dar visiškai „nesuteptą“ žiaurumu, blogiu, šioje fotografijų serijoje susipina su visuomenės paribiuose slypinčiais nemoraliais principais – nusikalstamu pasauliu.

Sandra Kovalik

Apie Trimako monografijos pristatymą bei parodą pirmojoje Čiurlionio dailės galerijoje

Vasario 28-ąją, paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną, fotomenininkas Gintautas Trimakas pristatė savo kūrybos monografiją. Pristatymo metu anonsavo, jog šiais metais išvysime ir autorinę parodą, apimančią visą jo kūrybą. Tačiau čia dar ne viskas, ką veikia Trimakas. Nepaminėta liko jo veikla Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultete ir paroda pirmojoje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijoje.

Kūrybos monografiją Trimakas knygų mugėje pristatė atlikdamas performansą. Susirinkusi publika tikėjosi diskusijos, gal pasakojimo apie kūrybinius pasirinkimus, nes taip turbūt esame įpratę gauti informaciją apie naują knygą. Tačiau Trimakas, pastaruoju metu itin pamėgęs mini pasirodymus, atsineša į baltą popierių įvyniotą (kaip ką tik iš spaustuvės) naujutėlę knygą, išvynioja, pasideda ant stalo, užsimauna baltas pirštines. Iškart daug įtampos sukelia jo „pirštiniuotoje“ rankoje pasirodantis peilis ir Trimakas ima pjaustyti monografijos puslapius, gražiai, iš lėto atskirdamas puslapį nuo puslapio. Finale jis vos girdimai užsimena apie tai, kaip dėdė išmokė jį rišti knygas, ir tai buvo jam visada taip pat svarbu kaip fotografuoti. Taigi monografija susideda ne tik iš fotografijos, bet ir iš pačios knygos reikšmės. Knygų mugės kontekste Trimako performansas įgavo iškilmingo tyrumo: baltas popierius, baltos pirštinės ir autorius, pirmąkart atveriantis knygos turinį žiūrovams. Monografija „gimė“ prieš mūsų akis, o sklaidydama jos puslapius Trimako įteiktomis pirštinėmis jaučiausi ypatinga, nes supratau, kad dar nesu varčiusi knygos iškart po autoriaus.

Vidas Poškus

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Valandos. Katedra“ galerijoje „Trivium“

Intersekcija – tai sankirta. Paprastai šis terminas vartojamas matematikoje, aibių teorijoje, kalbant apie kelių skaičių aibių sankirtas. Vizualiai tai galima pavaizduoti geometriškai, du apskritimus kraštais uždedant vieną ant kito. Tas plotelis, kuriame persidengia abi figūros, ir yra intersekcija (matematiškai tai išreiškiama taip – A ∩ B). Šį paaiškinimą pateikiu norėdamas įtikinti, kad Gedimino Pranckūno fotografijos yra intersekcinio pobūdžio.

Žinoma, žvelgiant iš meno kūrinio suvokimo filosofijos (ir psichologijos), galima teigti, kad kiekvienas kūrinys yra intersekciškas – mat jame persisluoksniuoja, persidengia du skirtingi pasauliai, lygmenys, fenomenai – vienas iš regimosios aplinkos, kitas – iš menininko vidinio Aš, jo dvasinės struktūros. Štai konkretus to paties G. Pranckūno pavyzdys. Jis fotografuoja architektūrines detales – kolonas, piliorius ir piliastrus. Mes žinome (pagaulesni atspėja, kitiems padeda pats parodos pavadinimas – „Valandos. Katedra“), kad fiksuojama Vilniaus arkikatedra. Taigi akivaizdu, kad fotografijoje susikerta tai, ką menininkas vaizduoja, ir tai, ką jis jaučia. Aiškinant, kad kūrėjas yra tik mediumas, ir taip autorių eliminuojant, įmanoma sakyti, kad intersekcija įvyksta tarp kūrinio ir suvokėjo. Arba net tarp kūrinio, menininko ir suvokėjo (A ∩ B ∩ C). O gal toje sankirtoje dar egzistuoja ir regimasis pasaulis. Žinoma, formalizuoti galima iki begalybės. Tačiau intersekcinis G. Pranckūno fotografijų pobūdis vėlgi yra užkoduotas tame pavadinime. Menininkas akivaizdžiai nurodo, kad jam yra svarbus erdvės ir laiko santykis (viso to rezultatas – unikalusis erdvėlaikis). Fiziškai tai išreikšta šviesos bei šešėlių slinkimu per Katedros kolonas (jų liemenis – čia šis antropomorfizmas yra net labai vietoje), per prieblandos intensyvumą, per jos evoliucionavimą nuo ryto brėkšmos iki vakaro tamsos. Žodžiu – intersekciškumas G. Pranckūno fotografijose slypi ten, kur persilieja šviesa ir šešėlis.

Agnė Narušytė

Iš naujos Andrew Mikšio fotografijų knygos „Tulips“ pristatymo Vilniaus knygų mugėje

Apie Baltarusiją kalbėti paprasčiau. Kai Andrew Mikšys fotografavo besilinksminantį Lietuvos kaimo jaunimą, daug kam buvo kažkaip nesmagu, kad jis mus taip mato. Kaip? Na, tokius truputį nevykėlius apgailėtino dizaino aplinkoje. Ir dar knygos pavadinimas buvo užrašytas kirilica – Диско. Tai atrodė kaip komentaras, esą iš sovietmečio tas nekultūros šleifas. O gal priešingai – kaip tik dabar suklestėjo meilė dainoms ir šokiams iš slaviškų Rytų? Bet iš tiesų toje knygoje nebuvo nieko negražaus (skaitykite Tito Satkūno straipsnį „Pavojingas žaidimas“, 7 meno dienos, 2015-06-26). Net galima prie autoriaus prisikabinti, kad skurdas (ne tik socialinis, bet ir dvasinis) atrodo per daug estetiškas, kaip egzotiškas suvenyras iš Rytų Europos. Sprendžiant iš to, ką knygų mugėje kalbėjo Jurijus Dobriakovas, pasaulis ilgisi tokių fotografijų, patvirtinančių šio antraeilėse pareigose vargstančio regiono vaizdinį. O pasibaisėjimą sukėlė pati komercinė žiniasklaida, primelavusi ir savo skleidžiamą žinią pailiustravusi bjauriomis, ir visai ne Andrew Mikšio, o savo fotografijomis. Tačiau vaizdas susiliejo, ir eilinis pasipiktinęs pilietis nebeatskirs, kas ką nufotografavo. Puikus manipuliavimo atšipusiais protais pavyzdys.

Agnė Narušytė

Fotografijos paroda „Ramus gyvenimas“ Krokuvoje

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.