Su pavasariu, draugai!

Apie Baltarusiją kalbėti paprasčiau. Kai Andrew Mikšys fotografavo besilinksminantį Lietuvos kaimo jaunimą, daug kam buvo kažkaip nesmagu, kad jis mus taip mato. Kaip? Na, tokius truputį nevykėlius apgailėtino dizaino aplinkoje. Ir dar knygos pavadinimas buvo užrašytas kirilica – Диско. Tai atrodė kaip komentaras, esą iš sovietmečio tas nekultūros šleifas. O gal priešingai – kaip tik dabar suklestėjo meilė dainoms ir šokiams iš slaviškų Rytų? Bet iš tiesų toje knygoje nebuvo nieko negražaus (skaitykite Tito Satkūno straipsnį „Pavojingas žaidimas“, 7 meno dienos, 2015-06-26). Net galima prie autoriaus prisikabinti, kad skurdas (ne tik socialinis, bet ir dvasinis) atrodo per daug estetiškas, kaip egzotiškas suvenyras iš Rytų Europos. Sprendžiant iš to, ką knygų mugėje kalbėjo Jurijus Dobriakovas, pasaulis ilgisi tokių fotografijų, patvirtinančių šio antraeilėse pareigose vargstančio regiono vaizdinį. O pasibaisėjimą sukėlė pati komercinė žiniasklaida, primelavusi ir savo skleidžiamą žinią pailiustravusi bjauriomis, ir visai ne Andrew Mikšio, o savo fotografijomis. Tačiau vaizdas susiliejo, ir eilinis pasipiktinęs pilietis nebeatskirs, kas ką nufotografavo. Puikus manipuliavimo atšipusiais protais pavyzdys.

O Baltarusija... Baltarusija, kaip rašo naujosios Mikšio knygos „Tulips“ („Tulpės“, leidykla „Arök“) pabaigoje Laimonas Briedis, „neturi fiksuotos istorijos ar net geografijos. Ištisus amžius Baltarusija buvo judanti šalis, taki sąvoka, linkusi slinktis į vakarus“. Ištisus amžius jie ir mes buvome viena valstybė. Ir dabar mes, kaip Mikšys, važiuojame į Baltarusiją tarsi „stalinistinį antikvariatą“ pripildyti atminties baką apčiuopiamos praeities, kurią prieš dvidešimt penkerius metus neatsargiai išpylėme. Neatsargiai? Čia jau tegu aiškinasi sovietmečiui nostalgiją jaučiantys asmenys. Mikšio knyga „Tulpės“, kurios pavadinimas užrašytas cigarečių Прима („Prima“) šriftu, iš tiesų gali „padvelkti nostalgija“, ypač jei turėsime omenyje, kad pigiausios, keliolika kapeikų kainavusios cigaretės be filtro, šlykščiai smirdėjusios ir rudinusios skurdžių rūkorių pirštus, dabar internete parduodamos kaip „VIP cigaretės“ už 19 JAV dolerių. Bet juk užrašas išraitytas taip dailiai, tikrai dailiai, kad net tos П iškart neperskaitysi – kilputė viršuj ir dvi apačioj, trys pelių uodegėlės! Ir taip gražiai pabraukta po apačia raidės a palikta šliūže... Gal dėl tokio absurdiško turinio ir formos neatitikimo tos cigaretės tapo prarastosios tikrovės ekskliuzyvu, kaip ir kariniai medaliai su Lenino galva, paminklai Stalinui, raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu, apie kosmoso užkariavimus šūkčiojantys plakatai, primityvų vaikišką optimizmą skleidžiantys spaudiniai ir kiti nereikalingi dalykai, kurių pilna sendaikčių turguose ir kuriuos noriai perka turistai, atkeliaujantys ir į Lietuvą pabūti kitame laike. Prieš dvidešimt metų šita jų aistra mane skaudino, dabar jau tik atrodo banali, daugiau atskleidžianti tuštumą, kurią reikia užpildyti šiurpias istorijas menančiais artefaktais, o ne tikrą meilę pabaisoms ir smurtui.

Bet, kaip sakė anglų rašytoja Angela Carter, „greitai nostalgija bus kitas Europos vardas“. Argi ne pabūti kitos šalies kitame laike mes važiuojame į Europos miestų senamiesčius ir užsukame į jų stiklinę-betoninę dabartį nebent apsipirkti? Ir savo miestuose mieliau būname ten, kur veikia praeitų gyvenimų istorijos, dar kvepia praeities likučiai, o apsilaupę sienojai leidžia pasijusti taip, tarsi būtume romanų personažai (apie tai galvojau skaitydama Ernesto Parulskio apsakymą Liudo Parulskio knygoje „Barokas ir betonas“, leidykla „Lapas“, 2016). Nostalgija yra mūsų jauki priebėga nuo siaubingos, šaltos, biurokratizuotos, komercializuotos dabarties, kurioje nebeveikia ateities utopijos kūrimo variklis. Visos pakuros baigėsi. Belieka grįžti į nebepasiekiamą praeitį ir su pasimėgavimu gerti liūdesį, nes tik jis mums beliko. Tai tarsi ir daro Mikšys, kai važiuoja fotografuoti Baltarusijos. Bet gal taip tik atrodo? Jei įsižiūrėsime, jei įsimąstysime ne tik į atskiras fotografijas kaip fetišus, bet ir į visą knygą kaip pasakojimą, pamatysime, jog ji vaidina nostalgiją kaip efemerišką konstruktą, sudarytą iš paskirų vaizdų, paskirų atminties fragmentų, kuriuos čia įkūnija fotografijos. Tie prisiminimai tai priartėja, tai tolsta, tai stoja medaliais išpuoštų žmonių-praeities sargų figūromis, tai panyra į erotines fantazijas, kurios yra amžinos, tai išryškėja peizažas, tai jį nustelbia raudonas užrašas победа – pergalė prieš ką? Tuos atminties pliūpsnius vis perskiria dažytų akmenų taškai, punktyrai, staccato... Ir paaiškėja, kad ši knyga – mūsų pačių santykio su Baltarusija, kaip vis dar įkūnyta praeitimi, veidrodis.

Ši mintis kilo dėl to, kad bemaž visos fotografijos šioje knygoje padengtos dirbtinumo patina. Monumentaliai stovi juostomis perrišti vyrai – tarsi paminklai. Iki tobulumo nugludinti nuogų merginų kūnai kartais regimi per raudoną ar žalią filtrą. Kaip ir tie Baltarusijoje kažkodėl dažomi akmenys, tos tulpės, kurios keičia atspalvius vis labiau panėšėdamos į sovietinį K. Daugėlos atviruką, kurį Mikšys pirko Kalvarijų turguje. Tarsi būtų neįmanoma nufotografuoti tikrų spalvų. Nes knyga – spaudinys – komentuoja kitus spaudinius: anų laikų, šių laikų, kai Baltarusijoje į žydrą, lengvai debesuotą dangų šauna plakatinė ugnis su žvaigždutėmis, kai norisi patraukti vėliavą prie koto pritvirtinusį raištelį, kad iširtų tas aiškumas, ta švara, tie įvaizdžių burtai. Netgi tamsiai pilkais kostiumais vilkintys vienodi vyrai (gal valdininkai, o gal tik šiaip tipinių vyriškių draugija), stovintys tamsiai pilko paminklo papėdėje, tėra biurokratinis konstruktas – tvarkingas iki spengiančio sterilumo. Netgi tapetai, paprastai fotografijoje atliekantys Prousto pyragėlių funkciją, čia atrodo tiesiog kaip privaloma kambario dėžutės, skirtos eksponuoti žmogui, apdaila. Kiekvieno fragmento nugludintas tobulumas tarsi liudija, kad Baltarusijoje nėra nė vienos nenumatytos detalės, nė vienos šiukšlės, niekas negali įvykti be totalitarinio valdovo žinios – todėl ši vaiski tvarka šiurpina.

Taip fotografas konstruoja knygos pasakotoją – tokį subjektą, kuris specialiai apgaudinėja pats save filtruodamas savo žvilgsnį. Tai viena spalva, tai kita, tai trečia. Filtras gludina nelygumus, įbrėžimus ir spuogus taip pat kaip dažai slepia akmenų faktūrą, užlygina jų duobutes ir užkemša poras. Taigi fotografuodamas per filtrus Mikšys „dažo žolę“ kaip sovietų kareiviai prieš atvykstant svečiui su aukštesnį rangą žyminčiais antpečiais. Fotografija užsideda spalvotus akinius, kad galėtų priimti absurdišką nuogos ilgakojės ir vainikais apkrauto naujo Stalino biusto buvimą šalia, vienoje knygoje, vienoje šalyje, kaip skirtingų ideologijų sanguliavimą viename laike. Ir tik retkarčiais ji užsimiršta, grįžta į savo dokumentinę prigimtį. Keli tikrumo ženklai pabudina iš sapno: mergaitės šypsena už lango, kuriame atsispindi totalitarinės architektūros fragmentai, sukrešėjusio kraujo lašai ant šaligatvio, iš po sniego dygstantis mėlynas akmuo. Tokių akibrokštų nedaug, bet jie suspėja demaskuoti kitų kadrų tikrovę kaip iliuziją. Jos simboliu man tampa metro stotelės vaizdas – mėlynai švytinti stiklinė arka su raudonu, irgi stikliniu, frontonu, kviečianti leistis į rožinius požemius, tarsi ten dėtųsi tikrai stebuklingi dalykai, tikras vaizduotės cirkas.

Iš čia galbūt ir kyla Briedžio paminėtas „bilokacijos“, arba gebėjimo būti dviejose vietose vienu laiku, įspūdis. Oficialių švenčių, valstybinių simbolių, pasitempusių žmonių fotografijos teigte teigia vienintelę tikrovę, sustingusią reprezentaciniais vaizdais, kurių nebeatskirtum nuo sovietinių atvirukų. Bet tuo pat metu jaučiame kritišką autoriaus žvilgsnį. Panašiai kaip ukrainiečio Boriso Michailovo „Raudonoje serijoje“ (1968–1975), kai jis sovietinėje kasdienybėje ir šventėse ieškojo revoliucijos spalvos tik tam, kad išjuoktų patį jos garbinimą. Raudona dabartį persekioja kaip iš ideologinio beprotnamio ištrūkęs fantomas. Man tai įvaizdina dviejų fotografijų sugretinimas Mikšio knygoje: įstaigoje, kur ant stalo tvarkingomis stirtomis sukrauti seni laikraščiai, priešais seifą sėdi medaliais pasipuošusi moteris. Ant seifo pūpso raudonas balionas, jai toks pats nematomas komentaras kaip ir šalia įkomponuota tulpių fotografija. Tulpės nufotografuotos iš arti, iš „tulpės akių“ lygio, kad jų raudoni žiedai iškiltų virš horizonto į žydrą dangų. Tai būtų tik graži gėlių nuotrauka, bet šalia veteranės jos išauga į vaiduoklišką mišką, choru griaudėjantį visiems privalomą Baltarusijos vėliavos dvispalvį, čia ir dabar realizuotą utopiją. Dvispalvę nejučia keičiu į trispalvę ir matau, kad Mikšio knyga kalba ne tik apie Baltarusiją, bet ir apie Lietuvą: ir čia džiugus popkultūros vienodumas, atstovaujantis visai kitai, neoliberalizmo ideologijai, nustelbia (sub)kultūrų įvairovę, galinga jaunystės dabartimi užgula senstančią praeitį.

Tačiau tai nėra knygos „moralas“. Jo čia tiesiog nėra. Vaizduose glūdi grožio keistumo jausmas, užkoduotas kaip klausimas apie dabarties ir praeities, jų ir mūsų, politikos ir meno santykį. O jei kas paklaus apie Baltarusiją, jei kam nors iš ten – gal tai moteriai su medaliais, gal pačiam Lukašenkai – pasirodys, kad čia kažkas kritiško, bus galima paprasčiausiai atsakyti: pažiūrėkit, išsivalykite akis, juk tai – tik tulpės! Su pavasariu, draugai...