7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vasaros nublokštiems

Sharono Ya’ari „Miškų ir laukų pozityvai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 26 (1178), 2016-09-02
Fotografija Dailė
Sharon Ya’ari, „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. 2006 m.
Sharon Ya’ari, „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. 2006 m.

Visą vasarą laukiau šitos dienos. Laikraštis nebuvo leidžiamas. Aš rašiau knygą. Skaitytojai grybavo, važinėjo kas kur, irstėsi baidarėmis, kai kurie irgi rašė knygas. O Nacionalinėje dailės galerijoje kybojo – ir dar trumpai kybos – Sharono Ya’ari fotografijos. Didžiulės ir mažesnės, spalvotos ir ne, su rėmais ir be, pagilintos atspindžių. Jis – nedaug už mane vyresnis, gimęs 1966-aisiais. Ir ne – neturintis šaknų Lietuvoje (bet turintis Lenkijoje), gimęs Izraelyje ir gyvenantis Tel Avive, mieste, kuriame niekada nebuvau. Bet kai dar birželį praeidama balkonėliu pamačiau jo parodą iš viršaus, iškart supratau, kad ši fotografija – kaip tik tai, ko ieškojau pastaruoju metu.

 

Pastarasis metas – tai vaizdų nusidėvėjimo laikas. Kai fotografija visi daugiau bodisi nei gėrisi. Beje, tai – ir koncepcijų nusidėvėjimo metas. Dažnai pagalvoju: o ką aš čia veikiu? „Čia“ – tai menotyra ir fotografijos kritika.

 

Vasara baigėsi, laikraštis vėl leidžiamas, šiandien jau galima rašyti apie Ya’ari parodą „Laukų ir miškų pozityvai“. Ją apžiūrėjusi, perskaičiusi kuratorės Ievos Mazūraitės-Novickienės sudarytą katalogą ir dar keletą straipsnių, supratau, kad jį domina tie patys klausimai kaip mane: galimybė pamatyti laiką fotografijoje, tapatybės trapumas, savęs tėkmė tuščiose vietose ir niekio tvyrojimas pilnose, tirštuma ir gelmė plokščiame vaizde. Užmetusi akį į jo gyvenimo aprašymą (viskas yra internete: http://sharonyaari.com/index.php?gallery=0), radau trūkstamą ir nuspėjamą grandį: jis studijavo ne tik meną, bet ir filosofiją – iki magistro laipsnio. Artima siela kažkur ten, Izraelyje, kurio dykumos, santykiai su Palestina, teroristų sprogdinimai, kariuomenėje tarnaujančios moterys man yra kažkas labai svetima. Ir, kitaip nei Jeruzalėje, kur buvau vieną dieną, Tel Avive tikėjimo ženklai nepersekioja kiekvieno žingsnio. Sprendžiant iš Sharono Ya’ari fotografijų, ten tiesiog vyksta dabartinio miesto gyvenimas, užsidaręs modernistinėse „mašinose gyventi“. Jas ištinka tos pačios negandos kaip visur, tada jas reikia griauti ir perstatyti, pritaikyti šiems laikams. Ir nieko nėra gražesnio kaip tarp tų akmenų sodriai išsiskleidusi agava, smailiais lapais pradurianti betoną ir dykumą.

 

Griaunamo namo dulkės keturiose ciklo „Raši gatvė“ fotografijose (2008) ir yra sėkmingiausiai apgaunantys vaizdai – jie iš manęs ištraukia stereotipus apie Izraelį ir priverčia pakeisti požiūrį. Todėl nuo to ciklo ir pradedu (nors norėjau nuo kito). Šių fotografijų žiūrėjimas – tarsi ėjimas gatve. Tai nepažymėtas kasdienybės laikas, suskaidytas į keturias akimirkas: eilinė automobiliais apstatyta gatvė, šiukšlių konteineris, aplūžusi tvora, medžiai, pastatai. Bet gatvė tuščia, o iš ten, kur nukreiptas tavo (ir fotografo) žvilgsnis, atslenka dulkės. Jos neleidžia pamatyti, kas ten yra, jos – akloji dėmė. Jaučiu, kaip toje užmuilintoje vietoje susikoncentruoja siaubas. Žinoma, pagalvoju apie sprogdinimus. Antra fotografija to nepaneigia, nors ir nepatvirtina – priartėjus ir žvilgtelėjus, kas už to konteinerio, už tos aplūžusios tvoros, matosi dar daugiau dulkių, bet jų tirštumoje ryškėja griuvėsių kontūrai. Kiti du kadrai – žvilgtelėjimai į dulkių židinį iš dar dviejų taškų. Paskutinėje sukrečia į vijokliais apaugusią sieną kuo ramiausiai atremtas grindų šepetys. Kas čia įvyko, fotografijos taip ir neparodo. Iš kur aš žinojau, dar prieš skaitydama profesorės Vered Maimon interviu su menininku, kad tai vis dėlto – ne terorizmo aktas, o paprasčiausias namo griovimas ruošiantis statyti naują? Manau, pasufleravo šimtametė šepečio ramybė, tarsi jį ten būtų padėjęs dar Foxas Talbotas fotografuodamas iliustracijas knygai „Gamtos pieštukas“. Be to, aplink šias dulkes nėra žmonių, išskyrus fotografą, kuris turi laiko apeiti ir įsižiūrėti. Tai nesiderina su televiziniais bei žurnalistiniais reportažais apie sprogimus. Bet jie yra šito žvalgymosi „pamatas“, sako Ya’ari.

 

Šis fotografas nėra tipiška šiuolaikinio miesto figūra – jis dažniausiai nešiojasi didelį fotoaparatą, kuriame telpa 4 x 5 colių (10,16 x 12,7 cm) negatyvas. Jis tebesilaiko „senosios“ cheminės fotografijos, nors spausdina skaitmeniniu būdu. Arba atvirkščiai – fotografuoja skaitmeniniu fotoaparatu, o spausdina mirkydamas popierių vonelėse. Tai ne tikėjimas, ne ritualas, ne pamaldumas. Sidabro druskomis dengtos juostos gelmė ir grūdas reikalingi jo estetikai. Tampydamas tokį didelį fotoaparatą Ya’ari tampa lėtas ir matomas. Bet kartu tokio daikto turėjimas neleidžia praeiti pro šalį, neleidžia iššvaistyti pasivaikščiojimo ir verčia atrasti kažką net nuobodžiuose objektuose. (Tai „nuobodžios fotografijos, beveik nieko nepasakojančios“, radau tokį Ya’ari sakinį, taigi jis man dar artimesnis, nei tikėjausi.) Jį pasiėmęs, fotografas persikelia į kitą būseną – atitrauktą nuo kasdienybės buvimą savyje, kontempliatyvų skendėjimą kažkur tarp savęs ir matomo vaizdo, pažįstamą man kaip rašytojai. Todėl jo vaizdai ir yra tokie. Kokie tokie? Gilūs ir tekantys. Atviri. Nutolę, nors ir priartinantys. Išryškinantys atstumą tarp matomų augalų, akmenų, upių ir fotografijos tapsmo. Net keista, kad įmanoma padaryti tokias fotografijas, kuriose, anot paties Ya’ari, daiktų „buvimas pripildytas jų pačių nebuvimo“, kurios būtų „intymus aktas, prieglobstis“ ir „trūkinėjančios siūlės“. Bet užteks tų apibūdinimų.

 

Fotografijos, nuo kurių norėjau pradėti šį tekstą, yra rausvai raudonu fuksinu nuspalvinti 1968–1970 m. fotografuoti Izraelio peizažai ir augalai bei priešingas – nespalvotas – ciklas „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“ su panašiais objektais. Jie man krito į akį pirmiausia, žinoma, tie raudonieji buvo pirmesni, bet iškart prie jų „prilipo“ nespalvotieji analogai. Juos skiria dešimt metų, bet atvirkščia tvarka – teleobjektyvu Ya’ari fotografavo 2006-aisiais, o praeities fotografijas – dabar, 2016-aisiais. Pastarąsias net galima priskirti „Instagramo“ sukeltai „nostalgijos madai“, bet stovint priešais originalus ta mintis išnyksta, jos vieton atslenka kitos, ir net ne mintys, o jausmų, nenorinčių virsti kalba, bangos. Man patiko, kad pats Ya’ari supriešino vaizdą ir žinutę – dabar jaunų menininkų dažnai vartojamą sąvoką. Jie nori perteikti žinutę, o jis nenori, sako, tada geriau rašyti tekstus. Sutinku su juo, nes vos tik fotografija pasidaro aiškiai perskaitoma, joje išsaugota juslinių įspūdžių begalybė sustingsta į informacinius gniutulus ir ji tampa vaizdu, kurį gana greitai užverti, kad pereitum prie kito. Ya’ari fotografijos ne tokios. Jos įtraukia ir sulaiko, nes yra atviros (jis pats to siekia), jose atrandami laiko ir reikšmių sluoksniai niekada neišsisluoksniuoja taip, kad galėtum pamatyti jų ribas, jie liula, raibuliuoja, prateka, užlieja – visai kaip vanduo, kuris yra ir mano stichija (ak, vasaros ežerai ir upės, jau teks su jumis atsisveikinti!).

 

Raudonosiose praeities fotografijose matome Galilėjos ežerą, akmenį su iškaltais augaliniais ornamentais, upės slėnį šiaurėje, žydėjimą, chermono vilkdalgį. Tik Galilėjos pavadinimas sukelia istorines-religines asociacijas, kurios čia ir turi būti, viskas gerai. Tai, regis patvirtina vyšninis tirštis prie fotografuojančiojo kojų ir aitri putinų toluma, tebekraujuojanti kaip prieš du tūkstančius metų. Bet perėjimai per beveik baltą ežerą, ištiškę ir išsilieję tarsi ant akvarelinio popieriaus, skleidžia kažką kitą, gal – tolstantį buvimą žiūrinčiojo iš mūsų politizuotos dabarties į nekaltą praeities atviruką, liūdesį, kad nebegalima gyventi paprastai, tiesiog grožintis vaizdais. Tas pats tinka ir fuksinu paskausmintiam žydėjimui, ir iš apačios fotografuojant į dangų iškeltam chermono vilkdalgiui.

 

Kaip tik nuo politikos Ya’ari ir nori tolti – nuo to, apie ką pagalvojame vos išgirdę žodį „Izraelis“. Todėl vaizduodamas savo šalį jis vengia žymių objektų ir vietų. Kartais atrodo, kad menininkas vis sugrįžta į žolėmis apaugusias niekines vietas tik tam, kad įsižiūrėjęs į jose išlikusią tuštumą ištrauktų būties esenciją ir galėtų uždaryti į fotografijos buteliuką. Paskui mes jį parodoje atkemšame ir giliai įkvepiame. Paaiškinimų nereikia. Ir vis dėlto žiūrėdama į „Mozaiką (dvigubą ekspoziciją, pasuktą 90° kampu)“ išbyrėjimų vietose vėl įsivaizduoju sprogimus. Bet Ya’ari neleidžia prie to apsistoti. Ta dvigubos ekspozicijos klaida, netyčinis pasukimas 90° kampu, kurio neįmanoma aiškiai įžiūrėti, išjudina žemės plutą. Pagrindas tiesiog akyse maišosi, banguoja, mozaika gūra, žolė dygsta, auga, sensta ir miršta. Tuomet supranti, kad šioje fotografijoje sugautas gerokai ilgesnis laikas, tiesiog neįmanomai ilgas, siekiantis prieš tūkstančius metų visas pasaulio mozaikas gaminusias kultūras. Stovėjau prie šio darbo gana ilgai, vis prisiartindavau tikėdamasi atspėti jo paslaptį, suprasti, kaip čia viskas padaryta, išnarplioti detales, ir vėl atsitraukdavau, kad galėčiau panirti į nesibaigiantį judėjimą, kokio fotografijoje dar nemačiau.

 

„Dykumoje viskas yra atvira, pažeidžiama“, – sako Ya’ari. Iš tiesų – kai jis fotografuoja dykumą, poveikis priešingas nei „Mozaikos“, nei potvynio sušukuotos upių dugno žolės, nei „Marmuro (Neptūno salė)“. Toli ant kalvos besiganančių kupranugarių mažumas tiesiog skamba. Reprodukcija to neperteikia nė iš tolo. Turiu ją ant stalo, bet stengiuosi prisiminti tai, ką mačiau parodoje – tą atsivėrusią erdvę tarp iki aštrumo ryškiai nufotografuotos agavos, už kurios galiu pasislėpti, ir mažyčių kupranugarių. Neįsivaizdavau, kad jų gali būti tiek daug vienoje vietoje. Čia galvoje suskamba Denis Diderot teiginys apie Jeaną Chardiną: „Mažas figūrėles jis tapo taip meistriškai, kad jos atrodo didelės.“ Matau mažus kupranugarius taip, tarsi jie būtų dideli, tarsi būčiau vienu metu ir čia, šalia agavos, ir ten, toli, tarp jų. Tokie efektai mano kūne (kažkur ties širdimi) sukuria neišmatuojamą erdvę. Perskaičiusi puikią Urso Stahelo esė apie Ya’ari kūrybą suprantu, iš kur tas jausmas. Stahelas rašo, kad iš Europos suvažiavę žydai, žiūrėdami į savo pažadėtosios šalies dykumas, vaizduotėje atkuria vaikystės peizažus ir mėgina juos susikurti čia, dabartinėje savo tėvynėje. Mėgina rekonstruoti Europos praeitį Izraelio dabartyje. Ya’ari tai įvardija kitaip, sako, kad žaluma Izraelyje visada yra „reliatyvi“, o miestai – „fiktyvūs“. Nors šioje fotografijoje – tik dykuma, matau tą fikciją, savo patirtyje net randu analogiją – Britanijos kloniuose taip ganosi avys.

 

Kažkas panašaus įvyksta žiūrint jau ne į dykumą, bet į „Tiltą su gėlėmis, greitkelį 42“. Bet ir visai kitaip – ten pirmiausia matau betoninį pėsčiųjų tiltą, fotojuostą (negatyvą) sugadinusios juodumos (šviesos) bangą ir juodas skyles (šviesos pliūpsnius) danguje. Ya’ari sumaniai pasinaudojo sugadinimais (sako juos atkūręs) – iš tiesų atrodo, kad pro tas angas kaip nuodinga nafta smelkiasi mirtis. Gėlės tokioje aplinkoje yra neįmanomos. Jų iš pradžių ir nematau – mėginu įžiūrėti po tiltu varganai želiančiuose, jau parudavusiuose žolynuose – taip, ten jos gal ir buvo vasarą. Bet labiau į akis krenta tolumoje styrantys, vos įžiūrimi, peršviečiami elektros stulpai. Jau pradedu galvoti, kad pavadinime – užuomina į tai, ko nebėra. Bet besklandydama po peizažą staiga pamatau – yra! Ant tilto, pačiame viduryje, beveik pačiame nuotraukos centre, stovi vazelė su trimis saulėgrąžomis. Jos tokios didelės, kad atrodo mažos. Reprodukcija to irgi neperteikia, mintimis reikia grįžti į parodą. Trapus tų saulėgrąžų buvimas besaulę dieną bešviesėje aplinkoje, manau, išreiškia paties Ya’ari vartojamą „nuviliančios upės“ metaforą, žinojimą čia ir dabar, kad ateitis jau nugarmėjo į praeitį, kad irimo jausmas nėra fikcija. Tokia nuotaika ypač tinka rudeniui, kuris jau prasideda ir čia – Stahelas tai įvardija kaip „viltį, kad dar pakaks laiko“.

 

Ir pagaliau – „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. Teleobjektyvu pritraukta pieva, greitkelis, žolės, ant akmens tupintis paukštelis yra neryškūs. Juose jau nebegalima įžvelgti detalių, įskaityti Izraelio tapatybės, jie gali būti bet kur. O mane tikriausiai sustabdė jų panašumas į jau prarasto mano vaikystės kaimo atmintį. Turbūt labiausiai mane veikia į viršų – į tolį – ne siaurėjantis, o platėjantis kelias, lyg būtų apversta perspektyva, nuvežanti ne link horizonto, bet aukštyn. Nežinau, ar tai ir norėjo išreikšti Ya’ari. Stahelas kalba apie stebėjimo kameras, jų abejingą, beaistrį žvilgsnį, kuris įsiveržia į tavo privatumą, buvimą sau. Gal. Politinės interpretacijos lengviausiai užrašomos. Bet man čia svarbesnis menininko sugautas jausmas, kad tikrovė ardosi bežiūrint, kaip jau dabar praradimu sužeidžianti praeitis. Vis dėlto ji ir guodžia tais tolių pikseliuose išsaugotais vaikystės lašais, tarsi slaptais prieglobsčiais, kuriuos gali aptikti fotografija. Ya’ari rankose ji gali daug. Todėl visus vasaros nublokštus mūsų skaitytojus raginu – primygtinai – šiandien nueiti į Nacionalinę dailės galeriją ir tai pamatyti.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 4 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

Sharon Ya’ari, „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. 2006 m.
Sharon Ya’ari, „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. 2006 m.
Sharon Ya’ari, „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. 2006 m.
Sharon Ya’ari, „Tolimo nuotolio fotografijos viltis“. 2006 m.
Sharon Ya’ari, „Agava, Chaderá“. 2012 m.
Sharon Ya’ari, „Agava, Chaderá“. 2012 m.
Sharon Ya’ari, „Raši gatvė, Tel Avivas“. 2008 m.
Sharon Ya’ari, „Raši gatvė, Tel Avivas“. 2008 m.
Sharon Ya’ari, „Raši gatvė, Tel Avivas“. 2008 m.
Sharon Ya’ari, „Raši gatvė, Tel Avivas“. 2008 m.
Sharon Ya’ari, „Po potvynio, Habsoro upė“. 2010 m.
Sharon Ya’ari, „Po potvynio, Habsoro upė“. 2010 m.
Sharon Ya’ari, „Po potvynio, Habsoro upė“. 2010 m.
Sharon Ya’ari, „Po potvynio, Habsoro upė“. 2010 m.
Sharon Ya’ari, „Mozaika (dviguba ekspozicija, pasukta 90° kampu“. 2013 m.
Sharon Ya’ari, „Mozaika (dviguba ekspozicija, pasukta 90° kampu“. 2013 m.
Sharon Ya’ari, „Kupranugariai“. 2009 m.
Sharon Ya’ari, „Kupranugariai“. 2009 m.
Sharon Ya’ari, „Tiltas su gėlėmis, greitkelis 42“. 2013 m.
Sharon Ya’ari, „Tiltas su gėlėmis, greitkelis 42“. 2013 m.
Sharon Ya’ari, „Galilėjos ežeras“. 1969 / 2015 m.
Sharon Ya’ari, „Galilėjos ežeras“. 1969 / 2015 m.
Sharon Ya’ari, „Chermono vilkdalgis“. 1969 / 2016 m.
Sharon Ya’ari, „Chermono vilkdalgis“. 1969 / 2016 m.