Fotografija

Ugnė Makauskaitė

Romo Juškelio (1946–2016) personalinė paroda Kauno Fotografijos galerijoje

Kauno fotografijos sąjungos biure yra toks lyg ir stendas, nusėtas lapeliais ir lapukais, kortelėm ir korčiukėm ir dar dievai žino kuo. Ant to lyg ir stendo kabo ir lapas su užrašu „darbai“, kur šie papunkčiui išvardinti žemiau. Žinote, koks paskutinis? „Pas Juškelį kavos“.

Šis kuriozas man primena ir patį Romą Juškelį, ir po biuru esančią parodą. Fotografą primena todėl, kad nors šis kūrė tokiu laikotarpiu, kurį daugelis dabar rakinėja po šapelį, t.y. sovietmečiu, tekstų apie R. Juškelį (taip pat kad ir trumpo jo paminėjimo) nelabai rasi. Kiek pamenu, yra tik vienas ar du Tomo Pabedinsko tekstai, vieną iš jų galima rasti vienintelėje Juškelio fotografijų knygoje „Kauno pasakojimai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Kauno skyrius, 2008 m.). Tai mane verčia klausti, ar šis menininkas, nebuvęs priskirtas Lietuvos fotografijos mokyklai (kaip, beje, teigia ir T. Pabedinskas), yra iš karto, tarsi ir taip akivaizdu, nenusipelnęs Lietuvos fotografijai? Ir tada kiek nutolstant: ar (kiek perfrazuojant Kęstutį Šapoką, žr. http://artnews.lt/pleneras-kaip-metafizinis-siaubas-vidmanto-ilciuko-projektas-vartu-galerijoje-13548) „Tautinė mokykla“ yra tas etalonas, tas vienintelis ir nepakartojamas reiškinys, kuriuo šiandien vis dar aklai sekama? Mano galva, R. Juškelio paroda yra priminimas, ką aš pamiršau per savo besaikį norą prisišlieti prie to, kas vadinama „fotografijos klasika“.

Sandra Kovalik

Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Uraganas Theresa“ „Prospekto galerijoje“

„Prospekto“ galerijoje Svajonė ir Paulius Stanikai pristatė naują konceptualų projektą „Uraganas Theresa“ ir katalogą. Apie jų fotografiją rašantis Kęstutis Šapoka teigia, jog tai yra procesuali, performatyvi ir nekonvencionali sistema. Instaliacija pasižymi artikuliuotu siužetu, įtampa, o pasitelkus fotografiją kuriamas baimės įspūdis.

Šiai parodai svarbiausias yra erdvės pajautimas. Reikšmingiausi instaliacijos momentai: tamsa ir tarsi iš gilumų išnyrantis apšvietimas, išlupinėtos lubų plokštės, didelis fotografijų formatas (134 x 205 cm), siaučiančio vėjo garsas bei televizoriaus ekrane rodoma nerūpestingai vėduokle besivėduojanti Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. Ji nenutuokia, kokius stiprius vėjus sukelia jos galantiškas vėduoklės mostas! Beveik visos parodos fotografijos, kaip ir būdinga Stanikų kūrybai, pirmiausia sukrečia keistumu, ypač ginklų, peilių natiurmortai, dvelkiantys siaubu, panika ir kartu namudiškumu, nes kompozicijose vaizduojamos kambarinės gėlės, austi kilimai ar švelniu audeklu uždengtas skulptūrinis portretas. Tad kalbėsiu ne apie fotografinę raišką, o apie šį keistumą, apie kuriamo politinio vaizdinio groteską.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Autoportretas iš nugaros“ Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Krematoriumas“

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Agnė Narušytė

Juozo Budraičio paroda „Mano Paryžius“ tarp Vilniaus ir Kauno

Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.

Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.

Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.

Agnė Narušytė

Trys fotografijos parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.

Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?

Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.

Tomas Ivanauskas

Paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje

„Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą todėl, kad juose nėra civilizacijos požymių – elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Natūralusis Stanislovas Žvirgždas reikalauja įsigilinimo, jo peizažai atgaivina matymą ir jausmą, kad esmė gali glūdėti ir ten, kur lyg ir nėra nieko dramatiško. Viskas lyg ir apčiuopiama, konkretu, bet kartais ir superrealu. Vanduo jo fotografijose kupinas slėpinių. Upeliai virsta duburiais, mažais ežerėliais, „ašara Dievo aky“. Horizontas išsilenkia. Mažame Lietuvos plotelyje sutelpa visa planeta.“

Šie Skirmanto Valiulio žodžiai parašyti 2004 m. išleisto S. Žvirgždo fotografijų albumo „Lietuviški peizažai“ anotacijoje. Jais pradedama ir naujausia fotografo paroda „2010–2016 metų fotografijos“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Skaitau ir galvoju, negi niekas nepasikeitė Žvirgždo fotografijoje per dvylika metų? Ar vis dar jo fotografinė rega vengia civilizacijos požymių? Ar iš vis įmanoma jų išvengti? Iš tiesų tai jų buvo ir prieš tuos keliolika metų. Ir betonuotos Neries pakrantės, ir Vilniaus daugiaaukščiai, nedrąsiai iškišę galvas pro rūko sieną, ir elektros stulpai kyšojo pro medžius. Tiesiog reikėjo atrasti ir įvardinti unikalų Žvirgždo fotografijų braižą, skiriantį jas nuo Algimanto Kunčiaus „Tolių vaizdų“ ar kitų Lietuvos peizažistų darbų. Išlenkti horizontai jau seniai tapo Žvirgždo vizitine kortele, bet ar senokai parašyti Valiulio žodžiai vis dar tinka šiandieniam Žvirgždui? Negi neatsirado naujo požiūrio taško, iš kurio galėtume kitaip pažvelgti į fotografo darbus? O gal tiesiog Žvirgždas liko toks pats, virtuoziškai sugebantis išvengti, atrodo, neišvengiamų elektros laidų, asfaltuotų kelių, automobilių ir taip sukurti savąjį Lietuvos peizažo vaizdą?

Sandra Kovalik

Alvydo Donėlos fotografijų projektas „Kultūros namai“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

Martynas Mankus

Alvydo Donėlos paroda „Kultūros namai“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prieš beveik metus aptiktas interneto tinklalapis kulturnamis.lt suintrigavo dėmesiu Lietuvos sovietmečio laikotarpio architektūros istorijai. Alvydo Donėlos fotografijų ciklas buvo tam tikros architektūros tipologijos (šiuo atveju, kultūros namų) kaleidoskopas. Akivaizdu, kad projektas, nors ir vadinamas tęstiniu, neturi tikslo inventorizuoti visus kultūros namus, o greičiau atskleisti sociokultūrines, politines, ideologines jų atsiradimo ir veiklos aplinkybes.

Žiūrėdamas į projekto pagrindu surengtos parodos Vilniaus fotografijos galerijoje darbus padariau nedidelį atradimą: autoriaus fotografijose nėra žmonių. Tai, be abejo, rodo, kad nesu fotografijos specialistas. Bet tam turiu savo neprofesionalią interpretaciją, – kad taip dirbtinai ištirpinama ne tik socialinė, bet ir laiko dimensijos. Žmonės fotografijoje, jų išsidėstymas architektūros atžvilgiu signalizuoja jos socialinį įveiklinimą: kaip pastatas naudojamas, koks žmonių santykis su juo; jų nebuvimas išryškina ir apnuogina pačius pastatus ir jų formas: grakščias ir nedailias, rafinuotas ir atsitiktines. Antra vertus, neretai būtent žmonės ir jų apranga išduoda ir fiksuojamo laikotarpio ribas. Todėl, žvelgiant į fotografijas, teoriškai neįmanoma pasakyti, kada jos darytos: sovietmečiu (kai pastatyta daugelis kultūros namų), prieš 10–20 metų ar dabar.

Natalija Arlauskaitė

Kęstučio Grigaliūno ir Jurijaus Dobriakovo paroda „Vaizdų archyvas / Sąsiuvinis Nr. 2 (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)“ „Prospekto“ galerijoje

Tie, kurie seka Kęstučio Grigaliūno archyvinio projekto darbus, tam tikra prasme „žino“, apie ką bus naujoji jo dalis: dar vienas vizualios medžiagos iš represijų archyvų pluoštas, vis kitaip perdirbtas. Tačiau tarp ankstesnio „Mirties dienoraščių“ ir dabartinio „Vaizdų archyvo“ projektų yra svarbus skirtumas. „Mirties dienoraščiai“, kreipdami dėmesį į valdžios, pagaminusios represijų archyvą, ir dabartinių žiūrov(i)ų santykį su fotografiniais bylų atvaizdais, dažniausiai kruopščiai išsaugodavo atvaizdų sąsają su konkrečiu žmogumi (trumpos biogramos ir pačiuose darbuose, ir juos dokumentuojančiame tritomiame leidinyje). O „Vaizdų archyvas“ ir jo leidiniai – „Sąsiuviniai“ nr. 1 ir nr. 2 – dirba su vaizdų anonimiškumu ir skirtingais šio anonimiškumo laipsniais.

Į tai nukreipta ir naujoji paroda „Prospekto“ galerijoje. Vienoje iš trijų šiek tiek atskirtų galerijos erdvių visą sieną užima standartinės bylų fotografijos – fotografijų kilimas. Kitose dviejose prie kiekvienos sienos po dvi prikaltos ilgos lentynos, kuriose žiūrovai ir žiūrovės gali savarankiškai išdėlioti apie 700 šimtus atvaizdų, nieko nežinodami apie tai, kokios gijos sieja veidus iš bylų fotografijų su paskiromis ir vis sumaišomomis fotografijomis, galbūt nė negalvodami apie tokios sąsajos galimybę.

Aistė Kisarauskaitė

Fotomenininkų seminare „Nida 2016“

Pradėjau rašyti iš karto vos grįžusi. Tačiau „7md“ privalo sutalpinti gausybę aktualijų, straipsnių su rugsėjo mėnesį priaugusių ir dar tinkamų vartoti įvykių apžvalgomis (ruduo, visi skuba nuimti derlių, taip ir turi būti), tad fotomenininkų seminaro „Nida 2016“, kaip jau pasibaigusio, tekstas turėjo laiko pabręsti. Gali būti, kad jis kaip koks vasarinis obuolys net kiek patižo, bet čia jau spręsti jums, nes aš uodžiu neįkainojamą Viduržemio jūros šalių kvapą, žiūriu į nokstančias alyvuoges ir, oda gerdama lengvą lyg pūkas vakaro vėją, dar kartą peržiūriu tekstą. Tiesa, labai nuo Nidos nenutolau, nes vasara, atkakliai slėpusis visą rugpjūtį, rugsėjo pradžioje susigriebė ir pašildė net mūsų Baltijos jūrą iki tinkamos maudynėms, Nidos paplūdimį paversdama malonumo arena.

Nuo seniau, nes lankausi ne pirmą kartą, buvau susidariusi įspūdį, kad tarptautinis fotografų seminaras Nidoje – tai vieta, kur žmonės susirenka kalbėtis apie objektyvus, puikuotis naujausiais skaitmeniniais aparatais ir fotografuoti, fotografuoti, gaudyti tuos auksinius kadrus, gamtos grožybes ir kitus saulėlydžius. Todėl jau keleri metai nė nemaniau važiuoti. Greičiausiai šiemet suviliojo personalijos. Paskaitų lektoriai, tokie kaip Natalija Arlauskaitė, Agnė Narušytė, Kęstutis Šapoka, Nerijus Milerius, Ričardas Šileika ir kiti tikrai neatrodė kankinsią židinio nuotoliais ir išlaikymais. Tad atvėriau diafragmą ir leidausi į paskaitų srautą. O jų daug – po dvi rytines, vos spėji maudytis (vis dėlto Nida!), valgyti, ir vėl paskaitos, knygų pristatymai, knygų leidėjų prisistatymai ar įvairios diskusijos, jei vėl praalkote, tenka derinti maistą ir fotografų prisistatymus, po to rinktis – maudytis tamsoje ar žiūrėti filmą. O gal tiesiog gulėti po krintančiomis žvaigždėmis ant Parnidžio kopos. Krito jos gausiai, lyg organizatorių užsakytos, ir va čia visai derėjo galvoti apie sekundes, jų dalis, apie mus pasiekiančią šviesą, nes pati fotografija – kadaise prabėgusios jautriąja medžiaga šviesos pėdsakas.